SEKMINIŲ NETIKĖTUMAS

Sekminės
 

Girdime apaštalus kalbant mūsų skirtingomis kalbomis. Tuo stebėjosi Jeruzalės svečiai. Šventoji Dvasia įveikia žmogišką nesusikalbėjimą. Ji įveikia ir vidinę žmogaus netvarką užkalbindama jį netikėčiausiomis progomis.

Per Sekmines kalbame apie Bažnyčios gimimą ir jos viešą pasirodymą. Be abejo, pasakojimo apie Sekmines esminis elementas yra netikėtumas. Iš apaštalų tuo metu jau niekas nieko nebesitikėjo. Pasaulio akyse jie buvo nugalėti, nereikšminga grupelė, kurios vadovas nukryžiuotas, o jo kūnas, kaip manė daugelis, dingęs nežinia kur.

Valdžiai, padedamai bendradarbių ir išdavikų, dar kartą pavyko įvesti tvarką ir išvengti sukilimo. Situacija grįžo į savo vėžes pasibaigus neramumams, kuriuos pastaruoju metu buvo sukėlęs švenčių niekintojas iš Galilėjos.

Nebelikus nemalonių incidentų pavojaus, švenčių kalendorius irgi grįžo į įprastą ritmą. Paskutiniųjų Velykų įvykiai, žydų kunigų nuomone, turėjo būti tinkama pamoka tiems, kuriems galėjo kilti kokių nors maištingų minčių. Tad žmonės iš visų kraštų, kaip buvo įpratę, susirinko Sekminių šventei į Jeruzalę.

Sekminių Bažnyčia yra besikurianti Bažnyčia. Ji stulbina, nes iškyla netikėtai, kalbant apie neįsivaizduojamus dalykus. Elgiasi neįprastai, teikia niekada negirdėtų pasiūlymų. Kitaip tarus, drįsta stebinti. Tokia Bažnyčia taip pat ir sugėdina, kelia nerimą, priekaištauja. Negalėdama apsiginti, neturėdama galingų globėjų, elgiasi nepaprastai laisvai. Tokia Bažnyčia domina, nes jai neįmanoma pritaikyti jokios praeities kategorijos. Ji nesinaudoja jau buvusiais modeliais ar patyrimu. Bažnyčia iš nieko neprašė leidimo išeiti iš pogrindžio. Ji nesirinko laiko, būdo ir kitokių ribų, kartu nepretenduodama, kad kažkokia žemiška galybė ją patvirtintų.

Kita vertus, jei jau kalbama apie ugnį, būtų absurdiška reikalauti kokių nors garantijų už ar prieš gaisrą. Tai buvo nepaprastas įvykis ir jo pasekmes jaučiame ir dabar. Be abejo, gal kai kas ir norėjo, kad tie žmonės sudrumstų Sekminių rimtį, būtų paralyžiuoti baimės, liktų užsidarę namuose. Panašiai kaip buvo tą vakarą, kai juos rado prisikėlęs Kristus.

Tačiau Mokytojas juos ragina eiti į pasaulį. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”,– sako jis. O Viešpaties Dvasia priverčia akimirksniu ištraukti langų ir durų kaiščius.

Sekminių dieną gimusi Bažnyčia nesiteirauja, kur būtų vieta jai įsikurti. Nesilaiko įprastų taisyklių, nesideda prie vienos ar kitos pusės. Ir dar: nereikalauja leidimo iš norinčių tapti jos nariais. Sekminių dieną gimusios Bažnyčios neįmanoma kontroliuoti. Ji nepasiduoda naivumui, netampa švenčių puošybiniu elementu, tam tikros nustatytos tvarkos palaikytoja, garantuojančia keleto privilegijuotųjų puotos tvarką.

Bažnyčia negalima manipuliuoti, negalima jos panaudoti kitiems tikslams, su ja neįmanoma derėtis. Bažnyčia gali ilgai laukti Vakarienės kambaryje. Tačiau sugeba išeiti ir viešumon, į aikštes ir gatves, skelbdama jai patikėtą pasiuntinybę, žadindama sąžinę, demaskuodama neteisybę, įvykdytą nukryžiuojant Kristų.

Bažnyčia rūpinasi Dievo reikalais, tačiau parodo uolumo, kai kalbama apie žmonių reikalus. Tačiau ne apie žmonių biznį. Be abejo, ir dabar yra nemažai vyresniųjų ir viršininkėlių, kurie norėtų kitokios Bažnyčios. Protingos, naminės, prijaukintos, baikščios, pasiduodančios, davatkiškos. Visiškai pasinėrusios vien į sielų gelbėjimą, suprastos pačia siaurąja prasme ir tuo pat metu leidžiančios sukčiams užsiimti visu kuo kitu.

Tačiau Kristaus ir Dvasios Bažnyčia negali būti tokia. Ji visą laiką yra kažkiek kažkam nepatogi. Ne daug ką šioje žemėje garantuojanti. Sekminių dieną visi girdėdami Petro pamokslą klausė vieni kitų: Kas čia darosi?

Šiandien mes minime savo Bažnyčios gimtadienį. Žvelgdami į ją kartais irgi esame verčiami paklausti savęs, šios Bažnyčios narių: Kas darosi? Kas atsitiko mums?  Ar tikrai mes ir Sekminių dieną gimusi Bažnyčia esame tie patys?
Bažnyčia gimė, kai pavieniai nedrąsūs Jėzaus bičiuliai tapo vienu kūnu, suvienytu vienos dvasios. Du Šventojo Rašto skaitiniai vienas kitą atskleidžia ir paaiškina. Sekminių dieną, kai Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų, ir jie pasirodė esą žmonės, virpantys ir pakerėti šio įkvėpimo, pilni gyvybės dvasios, džiaugsmo dvasios, juos matę ir girdėję nieko nesuprasdami kalbėjo: ar tik jie nebus prisigėrę vyno, iš kur tas džiugesys ir pakilimas, taip liudijama Apaštalų darbų knygoje.

Po šio skaitinio atsiverčiame apaštalo Pauliaus laišką efeziečiams: „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas...” Jis ne tik konstatuoja, kad pasigėręs žmogus gali nedorai ir negarbingai pasielgti. Jis kalba apie tai, kad vienas įkvėpimas, vienas susižavėjimas ir apsvaigimas gali pakeisti kitą.

Mes, krikščionys, esame pašaukti būti Šventosios Dvasios nešėjai, mumyse turi atsispindėti amžinojo gyvenimo džiaugsmas, iš mūsų turi nepaliaujamai trykšti dieviškojo gyvenimo susižavėjimas, meilė, kūrybinis įkvėpimas.