Kristaus Kūnas ir Kraujas

Mes skelbiame, Viešpatie,
tavo mirtį ir išpažįstame
tavo prisikėlimą, kol Tu
ateisi garbėje.
 

Kai Mišiose iškeliami eucharistiniai pavidalai, po kuriais slepiasi gyvasis Kristus, kunigas džiaugsmingai sušunka: „Tikėjimo paslaptis!” Ar tada mūsų širdys „nedega” (plg. Lk 24, 32)? Ar tada mes su tokiu karščiu kaip tas mokinys, kurį Kristus mylėjo, sušunkame: „Juk tai Viešpats?!” (Jn 21, 7) Jis yra čia! Tas, kuris mane myli ne mažiau kaip ir savo mokinį Joną. Tai jis mirė ir prisikėlė už mane, kad nuvestų mane pas Tėvą. Jis pasirengęs tuojau pat su manimi eiti, būti mano bendrakeleivis visose mano gyvenimo situacijose. Jis yra su manimi, kai aš liūdnas ir susimąstęs einu savo gyvenimo keliu, kaip tie Emauso mokiniai.

Iš Prisikėlimo pranešimo žinome, kad mokiniai tik tada atpažindavo Viešpatį, kai jis to panorėdavo ir kur jis panorėdavo jiems pasirodyti. „Jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jį ir pamatysite” (Mt 28,7). Tik tada, kai jis atvers mūsų akis ir uždegs mūsų širdis, tik tada mes savo tikinčiose širdyse išgyvensime Kristų.

Ar ne taip atsitiko apaštalui Tomui? Tik tada, kai Jėzus leido jam paliesti savo žaizdas, tik tada Tomas parpuolė ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28)

„Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį!” „O neapsakoma Tėvo meilė; vergui išvaduoti atiduoti Sūnų!” Taip džiūgauja Bažnyčia Velyknaktyje skelbdama išganymą nešančią Viešpaties mirtį. Šv. Mišios šitą išganymo stebuklą atnaujina ir tą sudabartintą Jėzaus meilę ant kryžiaus nugręžia į mus.

Jėzaus mirtis yra radikalus Dievo įėjimas į mūsų žmogiškumą ir kartu į mūsų mirtingumą. Mirtyje Jėzus parodo savo, kaip žmogaus, radikaliausią sunykimą, giliausią vienatvę, kurią pakelti mes pagalbos prašome Marijos: „Šventoji Marija, melski už mus... dabar ir mūsų mirties valandą!”

Mirties baimės neįveiksime nei proto, nei savo darbų galia. Mirtį nugali tik be galo mylintis mus Trejybiškasis Dievas, kuris savo Sūnaus mirtyje tą kaltę išdildo ir mirtį nugali. Jėzaus mirtis yra kiekvieno žmogaus išganymo sąlyga.

Prisikėlęs Jėzus nužengė į mirusiųjų karalystę, kad visus, kurie buvo mirę prieš Jėzaus išganomąją mirtį, nuvestų į Tėvo garbę. Todėl Mišiose tuojau po konsekracijos yra kalbamos maldos už esančias skaistykloje vėles.

“Ir pažįstame Tavo prisikėlimą!” Jėzus mums Mišiose yra kaip Nukryžiuotasis ir Prisikėlusysis. Jis yra Viešpats! Mano Viešpats ir mano Dievas! Nes „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas”, bet dadar mes žinome ir tikime, kad „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių!”

Meilė yra stipresnė už mirtį. Nemirtingumas ateina iš Dievo meilės. Kiekvienas žmogiškasis „nemirtingumas” yra praeinantis ir mirtingas. Mišiose Jėzus yra esantis ir dalyvaujantis kaip Dievo Sūnus ir kaip žmogus sudvasintu, nuskaidrintu, prisikėlusiu kūnu, kuris jau nebepriklauso nuo erdvės, laiko ir materijos.

Jėzus ir mus prikels, ir mums dovanos sudvasintą kūną. Kiek daug ši meilės paslaptis turi puoselėjančios jėgos tikinčiųjų gyvenime. Tai yra kankinių jėga. Steponas po akmenų kruša sušuko: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”(Apd 7, 56). Jaunutis Domininkas Savijus (1857) mirdamas sušuko: „Lik sveikas, tėveli... kokias grožybes aš matau!” Aušvice mirštanti jauna moteris rodydama pro barako langą į kaštono medžio šakelę su dviem besiskleidžiančiais žiedais sakė: „Su šituo medžiu aš dažnai kalbuosi. Jis man sako: „Aš esu čia! Aš – esu – čia! Aš esu gyvenimas – amžinasis gyvenimas. Todėl aš gyvenimui sakau –taip“.

Besiskleidžiantis gyvenimas pavasarį gamtoje yra tarsi Dievo pirštas, kuris kartą ir mus pažadins amžinajam gyvenimui. Jėzus yra nuo mūsų pasitraukęs, kad paruoštų mums vietas, kad ir mes būtume ten, kur jis yra. Jis yra tasai, kuris mus myli iki kryžiaus mirties (plg. Jn 14, 2 ir t.).

Ar tu esi Mesijas – Dievo Sūnus? „Jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” (Mt 26, 63) Bažnyčia nuo pradžios tikėjo, kad Viešpats greit ateis, kad atbaigtų tvėrimą. Tačiau niekas nežino to meto, kada žmonija bus paliesta.

Bet kiekvienas žino, kad gyvenimas teka ir eina į pabaigą. Žmogaus gyvenimo laikas trumpas. Kaip greit jis praeina. Tada pas mus ateis Viešpats, pas mane, pas jus!

„Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. „Ateik, Viešpatie Jėzau!” Taip meldėsi Bažnyčia pačioje pradžioje, taip turime melstis ir mes. O Viešpats į mūsų maldą atsakys: Taip, aš ateinu! (Apr 22, 20) Ir tai mes turime išgyventi kiekvienose Mišiose. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’ Ir kas girdi, te  atsiliepia: ‘Ateik!’ Ir kas trokšta , teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens” (Apr 22, 17).
 

Readakcijos prierašas:
Dėkojame kun. Jonui Pakalniškiui, atsiuntusiam A metams parengtų pamokslų rinkinį. Autorius skiria savo darbą Didžiajam 2000 metų krikščionybės jubiliejui prisiminti. Tikimės sulaukti ir iš kitų skaitytojų originalios ar verstinės medžiagos skyriui „Pamokslų apmatai”. Primename, kad Jūsų homilijas arba pamokslus galėsime spausdinti, jei gausime prieš 1,5–2 mėnesius iki datos, kuriai numatytas pamokslas.