12 eilinis sekmadienis (A)
Mt 10, 26–33
 

Klausydami šio Evangelijos skaitinio galime įsivaizduoti klausą paskaitos. Tačiau auditorijoje nėra nei projektoriaus, nei rašomosios lentos. Šį rytą Jėzus mato paniurusius, anaiptol netrykštančius entuziazmu mokinių veidus. Priežastis yra paprasta: išvakarėse Jėzus kiek atvėsino jų įkarštį paskelbdamas apie jų laukiančius persekiojimus. Išgirdę apie išmėginimus (Mt 10, 24 – 25) mokiniai neatrodo sužavėti jų laukiančia perspektyva. Taigi Jėzus vėl imasi pakelti mokinių dvasią. Šalin būkštavimus! Jėzus kviečia visiškai pasitikėti.

Jėzus keturis kartus paragina nebijoti.

Išdrįskite išreikšti savo tikėjimą.
Šis paraginimas skirtas apaštalams ir mums. Be baimės skelbkime nuo stogų; nebijokime aikščių; drąsiai ginkime savo tiesą per radiją ir televiziją. Neišsigąskime gatvių šalčio. Prisiminkime, kokia drąsa, tikėjimu ir entuziazmu alsavo popiežiaus Pauliaus VI žodžiai Rizal parke: „Kristus! Jaučiu būtinybę jį skelbti ir negaliu tylėti. Tam esu paties Kristaus atsiųstas. Esu apaštalas ir liudytojas. Kuo tolimesnis tikslas, tuo stipresnė mane vedanti meilė! Privalau skelbti jo vardą: Jėzus! Skelbiu visiems: Jėzus! Teskamba šis balsas po visą žemę. Atminkite: popiežius atvyko pas jus ir šaukė: Jėzus Kristus!”

Ko jums bijoti?
Ar bijote aplinkinių, kurie laiko jus kvaileliu, šypsenėlių? Tačiau šios pašaipos tik rodo, jog tie žmonės nelieka indiferentiški. Galbūt jie jums netgi pavydi. Jūs sukeliate jiems problemų! Nepasisekimai? Nejaugi Kryžius nebuvo pats didžiausias pralaimėjimas? Nesupratimas? Ateis diena, kai viskas taps žinoma! Kritika? Ji padės jums geriau atsakyti į klausimus ir taikliau nukreipti skelbiamą žinią. Šmeižtai? Piktžodžiavimai? Jūs turite savo sąžinę. Ateis diena ir teisybė suspindės visu grožiu. Verčiau bijokite melo, maskuojančio jūsų tikruosius trūkumus.

Bijokite tik tų, kurie žudo Dvasią.
Bijokite žudančių jūsų dinamizmą, pasitikėjimą Dievu ir savo veikla; žudančių jūsų tikėjimą; naikinančių jūsų žmogiškąjį orumą, panašiai kaip būdavo ir tebėra daroma koncentracijos stovyklose; bijokite tų, kurie verčia jus abejoti savimi, kurie provokuoja jus įžeisti Dievą ir drauge sukelia pavojų amžinajam likimui. Kiek daug krikščionių, netgi pačių geriausių, sulaukę 50 metų palieka žmoną, vaikus ir imasi „gyventi iš naujo”...

Drauge su apaštalu Pauliumi ištarkime: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas ? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?” (Rom 8, 35)

Didžiuokimės savo tikėjimu, didžiuokimės esą krikščionys.
Vienas jaunas inžinierius kartą atvirai prisipažino savo geram bičiuliui kunigui: „Vertinu tavo gabumus, tačiau negaliu suprasti, kaip tu gali aukoti savo gyvenimą tokiam kvailam užsiėmimui”. Kunigas atsakė paprastai: „Galbūt kada nors suprasi”. Tikėjimas šiandien anaiptol nėra savaime suprantamas dalykas. Kai kam mūsų tikėjimas atrodo tolygus juokingiems sektantų prasimanymams. Anaiptol nelengva būti tinkamu Viešpaties atstovu. Religijos dalykai visuomenėje suvokiami  stebėtinai paviršutiniškai ir nebrandžiai. Netgi humanitarinį universitetinį išsilavinimą turintys žmonės tikėjimą supranta gan primityviai. Žiniasklaidoje kunigai retai kada vaizduojami teigiamai, sutana ar kita religinė atributika pasitelkiama juokingo kontrastingumo įspūdžiui sukurti.

Vis dėlto, nepaisant viso to, kiek daug yra dalykų, kuriais galime didžiuotis! Argi nesame nuostabiausios žinios nešėjai?  Juk mes esame slėpiningo Dievo plano dalis. Nuo pat pasaulio sukūrimo esame numatyti dalyvauti dieviškajame plane, būti jo „kvapsnis” (plg. 2 Kor 2, 15).

Šiandien, kai tiek daug žmonių jaučiasi esą išmesti į pasaulį  beprasmei egzistencijai, mes galime pateikti jiems viltingus Evangelijos atsakymus į sudėtingiausius būties klausimus. Kuri ideologija, filosofija ar mokslas gali atsakyti į didžiuosius žmonijos klausimus?

Žinome, kad netgi be atsakymo į likusius klausimus Jėzus ne tik lieka drauge su mumis. Jis pirmas nuėjo šį kelią ir amžinybėje yra parengęs mums galutinius atsakymus: Nėra nieko  uždengta, kas nebus atidengta.

Raginimas pasitikėti.
Apaštalams ir visiems įbaugintiems pasaulio atšiaurumo krikščionims Jėzus nepaliaudamas skelbia pasitikėjimą. Jeigu suskaičiuoti visi mūsų galvos plaukai, vadinasi mes tikrai vertingi Dievo akyse. Žuvytė akvariume, drugelis, nutūpęs ant žiedo ar žvirblis, lesantis pabertus trupinius. Argi aplink pažvelgus nepakanka Kūrėjo gerumo, skonio ir išminties ženklų. Juo labiau žmogus – kiekvienam Dievas skiria ypatingą vaidmenį. Vištą ar balandį galima pirkti už suderėtą kainą. Žmogaus vertė begalinė. Jos negalima išreikšti pinigais. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar genialių sugebėjimų, ar varginamas negalės, yra vertingesnis už viso pasaulio auksą, už visas žvaigždes. Jei jūsų sutuoktinis nustoja jus mylėjęs, jei jis žvelgia į jus abejingai ir jums atrodo, kad jūs jam apskritai nebeegzistuojate, – ištarkite sau: „Dievo akyse aš turiu begalinę vertę”. Juo blogiau neištikimam sutuoktiniui, nesuvokiančiam, kokį turtą jis praranda.

Kiekvienas žmogus yra unikalus. Unikalus kūnu, bruožais, balsu, savybėmis. Unikalus savo genais, gyvenimo istorija, savo pasaulio suvokimu, troškimais ir jausmais. Dievo akyse kiekvienas žmogus yra asmenybė, tai savas, nepakeičiamas pasaulis. Dievas regi kiekviename žmoguje savo atvaizdą ir savo Sūnaus brolį.

Susigrąžinkime pasitikėjimą. Nesvarbu kokie išbandymai ar netgi mirtis užkluptų ateityje. Anapus sutiksime ne teisėją, bet veikiau advokatą, kuris mokės ginti mus, atsižvelgdamas į mūsų parodytą jam drąsą ir pasitikėjimą žmonių akivaizdoje.

Šventoji Teresė Avilietė sakydavo, kad Dievui niekuomet netrūksta draugų. Tačiau jo draugai yra tik tie, kurie nebijo prisipažinti esą jo, kurie netyli, kai jis yra puolamas. Jo bičiuliai yra tie, kurie gyvenimo išbandymuose tiki paguodžiančia Dievo esamybe. Didžiausias įžeidimas Dievui yra juo abejoti, – sakydavo palaimintasis Tėvas Pijus. Ateis diena, kai be baimės galėsime išpažinti savo tikėjimą. Dievo meilė neklysta!
 

Parengta pagal kun. Denis Sonet