Ar verta legalizuoti „silpnuosius“ narkotikus?
 

Visuomenė neseniai buvo priblokšta įvairiose šalyse pateiktų pasiūlymų palengvinti priėjimą prie vadinamųjų „silpnųjų” narkotikų. Popiežiškoji šeimos taryba sulaukė daug prašymų išdėstyti Bažnyčios poziciją šiuo klausimu. Pasitarusi su daugelio šalių ekspertais bei įvairių terapinių bendruomenių vadovais, ši dikasterija paskelbė čia pateikiamus apmąstymus Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano” itališkojo leidimo 1997 m. sausio 17 dienos ir angliškojo leidimo 1997 m. vasario 19 dienos numeryje.

1. Priklausomybė nuo narkotikų plinta ir kelia rimtų psichologinių, socialinių, dvasinių ir moralinių problemų. Pateikiamose pastabose norėtume pažvelgti į šią dilemą daugiausia iš individo ir jo šeimos perspektyvos, nes neturime užmiršti, kad „priklausomybės nuo narkotikų problemos centre iš tikrųjų yra unikalus ir nepakartojamas žmogaus asmuo su savo vidiniu gyvenimu bei ypatinga asmenybe” (1).

2. Priklausomybė nuo narkotikų, anksčiau gana ribotai paplitusi ir neperžengianti pasiturinčios bei savo įgeidžiams nuolaidžios socialinės klasės ribų, per  kelis dešimtmečius tapo masinis reiškinys, apėmęs ypač jaunimą, griaunantis žmonių gyvenimą bei žlugdantis ateities viltis; reiškinys, kurio apriboti ar net imti kontroliuoti iki šiol nepavyko nė vienai šaliai. „Dauguma narkotikų vartotojų yra jauni, ir vis jaunesnio amžiaus žmonės pradeda juos vartoti” (2). Mokytojams bejėgiškai stebint, narkotikų vartojimas tarp vaikų bei paauglių tapo kasdienybe net mokyklose. Piktnaudžiavimas narkotikais kelia grėsmę pačiai mūsų visuomenės ateičiai. Būtent dėl šios priežasties mums labiausiai rūpi jauni žmonės – paaugliai ir jauni suaugusieji; šiandien jie yra pirmosios narkotikų aukos.

3. Pateikiant argumentus už ir prieš „silpnųjų” narkotikų legalizavimą, privalu vengti problemą, kuri yra iš pagrindų žmogiško bei etinio pobūdžio, paprastinti, apibendrinti ir ypač politizuoti. Kai kas mano, jog saikingas tam tikrų medžiagų, įtrauktų į „narkotikų” kategoriją, vartojimas nesukels nei biocheminės priklausomybės, nei pašalinių fizinių padarinių. Kitų nuomone, norint apsaugoti visuomenę bei padėti narkomanams, geriau žinoti, kas jie tokie, ir jiems pagelbėti, negu palikti juos neįteisintus. Tokie argumentai pateikiami narkotikų legalizavimo naudai.

4. Mokslo ir technologijos srityje visada siekta pasinaudoti cheminių produktų privalumais patologijoms gydyti, gyvenimo sąlygoms gerinti ir buvimo kartu malonumui didinti. Vartotojai yra pastebėję, jog kai kurios iš medžiagų gali kelti malonius pojūčius, skatinti euforiją, raminti, migdyti, stimuliuoti arba pasižymėti haliucinogeniniu poveikiu. Tokie „vaistai” sykiu susilpnina gebėjimą susikaupti ir yra pakitusio realybės jausmo priežastis. Asmuo, vartojantis šias medžiagas, iš pradžių izoliuojamas ir vėliau tampa nuo jų priklausomas bei ima jausti vis stipresnių produktų poreikį. Kai kuriais atvejais produktas sukelia tokią priklausomybę, kad vartotojui neberūpi niekas, išskyrus tai, kaip jo gauti.

5. Įvairių narkotikų poveikis nevienodas, tačiau farmakologijos lygmeniu neįmanoma narkotikų suskirstyti į „silpnuosius” ir „stipriuosius”. Esminiai veiksniai yra suvartojamas kiekis, absorbavimo būdas ir galimi pašaliniai padariniai (3). Negana to, kasdien rinkoje atsiranda naujų narkotikų, keliančių naujų padarinių bei klausimų. Pagaliau priklausomybės nuo narkotikų problema turėtų pagrįstai apimti ir daugelį medžiagų (raminamąsias, migdomąsias, depresiją slopinančiąsias, stimuliuojančiąsias), nelaikomų narkotikais, įskaitant tabaką ir alkoholį (4). Iš tiesų problema keliama remiantis kitokiu negu vien biochemijos požiūriu.

6. Esmė yra ne narkotikai, bet tokio elgesio ženklinamos žmogaus psichologinės bei egzistencinės problemos. Pernelyg dažnai šių problemų nenorime suprasti ir užmirštame, kad dėl priklausomybės kaltas ne produktas, bet asmuo, jaučiantis jo poreikį. Produktai gali skirtis, tačiau pamatinės priežastys yra tos pačios. Tad skirtumas tarp „silpnųjų” ir „stipriųjų” narkotikų neturi reikšmės.

7. Narkotikų vartojimas yra rimtos „ligos” požymis. Popiežiškoji šeimos taryba teigia: „Iš tiesų narkotikai į asmens gyvenimą įžengia ne kaip žaibas iš giedro dangaus, bet kaip daigas, leidžiantis šaknis į parengtą dirvą” (5). Toks reiškinys ženklina individo, palikto vieno su savo gyvenimu, pagalbos šauksmą, troškimą būti ne tik pripažintam bei įvertintam, bet ir mylimam. Todėl, norėdami veiksmingai imtis narkotikų vartojimo keliamų asmeninių bei visuomeninių padarinių, pirma turėtume surasti reiškinio priežastį.

8. Problema, tiesą sakant, yra ne pats piktnaudžiavimas narkotikais, bet dvasios negalavimas. Popiežius Jonas Paulius II primena: „Reikia pripažinti ryšį tarp piktnaudžiavimo narkotikais sukeliamos mirtinos patologijos ir dvasios patologijos, verčiančios asmenį bėgti nuo savęs ir siekti iliuzinių malonumų nutolstant nuo tikrovės tiek, kad visiškai išnyksta asmeninės egzistencijos prasmė” (6).

9. Šios problemos iškyla aikštėn jaunimo narkomanijos atveju. Jaunas asmuo, kurį traukia narkotikai, paprastai būna trapi, nebrandi ir neorganizuota asmenybė, ir tai tiesiogiai susiję su auklėjimu, kurio jis nėra gavęs. Daug metų daugelis elgesio mokslų specialistų tvirtino, kad visuomenė palieka jaunuolius likimo valiai, kad jais nesirūpinama bei nerodoma jiems pagarba, kad jų aplinka neaprūpina visais socialiniais, kultūriniais ir religiniais elementais, reikalingais jų asmenybei ugdyti.

10. Gyvename pasaulyje, kur vaikas perdėm anksti paliekamas savo nuožiūrai. Tikimės pažadinti jo laisvę bei padaryti jį nepriklausomą, tuo tarpu jis ilgainiui tampa trapus, nes neturi jam bręsti reikalingos suaugusiųjų bei visuomenės paramos. Stokodami tokios pamatinės paramos, daugelis jaunuolių sulaukia paauglystės neturėdami realios vidinės sąrangos ar struktūros. Susidūrę su pasauliu, kuris atrodo tuščias, ir ateitimi, kuri, jų manymu, ribota, jie ieško atramos ir todėl puoselėja priklausomybės nuo kitų asmenų, įvairių medžiagų bei pavojingo elgesio santykius.

11. Tokių jaunuolių tėvai, susidūrę su tai, kas jiems atrodo rimta problema ar bent jau verčia juos abejoti jų vaikų psichiniu, etiniu bei dvasiniu brendimu, pagrįstai jaudinasi ir neretai ieško pagalbos. Vaikas, kaip ir paauglys, neturi išugdyto ribos jausmo, ypač pasaulyje, kur, kaip skelbiama, viskas yra galima ir kiekvienas gali daryti ką nori. Tėvai mėgina išmokyti savo vaikus, ką galima ir ko negalima daryti, kas teisinga ir kas ne. Tačiau jiems dažnai susidaro įspūdis, kad jų auklėjamosios pastangos griaunamos ir net niekinamos visuomenėje paplitusių idėjų bei įvaizdžių.

12. Todėl tėvai, kalbant apie vaikų auklėjimą, dažnai jaučiasi esą pralaimėtojai, nugalėti stipresnių už juos rinkoje jėgų. Jie kupini nerimo, nes nejaučia visuomenės paramos. Jie nenori, kad jų vaikai vartotų narkotikus, kai kiti tuo tarpu stengiasi legalizuoti priklausomybę nuo narkotikų skatinančių produktų pardavimą bei vartojimą.

13. Susidūrę su argumentų tokio legalizavimo naudai eskalavimu, turėtume kelti sau realius klausimus. Šia kryptimi jau būta daug mėginimų, ir visi nepavyko. Ar tikrai žinome, kodėl reikėtų įteisinti laisvą narkotikų apyvartą? Ar tebenorime kovoti su narkotikais, ar jau nuleidome rankas? Ar iš tikrųjų rimtai stengiamasi užkirsti šiam reiškiniui kelią, ar neima viršaus lengvų būdų paieška ir demagogija? Ar priimtina sukurti žemiau žmogiškumo slenksčio gyvenančių žmonių poklasę, kurią galima, deja, išvysti miestuose, kur narkotikai parduodami be vargo? Ar pakankamai atsižvelgta į tai, ką jau ne vienerius metus kartoja ekspertai, – narkomanija yra ne narkotikų, bet to, kas paskatina individą juos vartoti, klausimas? Ar jau užmiršome, jog tam, kad gyventų, kiekvienas turi gebėti atsakyti į tam tikrus esminius klausimus dėl gyvenimo? Ar nėra tikėtiniau, kad tokių produktų legalizavimas dar labiau padidins šią užmarštį?

14. Kadangi jaunimo narkomaniją lemia mūsų švietimo sistemos silpnumas, nėra aišku, kaip legalizavus šiuos produktus pagerėtų jų kontrolė, ir kaip tai pirmiausia galėtų padėti jaunuoliams suprasti, ko jie vartodami šias medžiagas siekia.

15. Legalizavus narkotikus, rizikuojama sukelti priešingą poveikį nei norima. Juk išties nesunku pripažinti, jog tai, kas teisėta, normalu ir todėl moralu. Tad narkotikų legalizavimas yra ne produkto įteisinimas, bet veikiau priežasčių, skatinančių vartoti tą produktą, pateisinimas. Bet juk niekas neneigs, kad narkotikų vartojimas yra blogis. Nepriklausomai nuo to, ar narkotikai perkami nelegaliai, ar dalijami valstybės, jie visada  žalingi žmogui.

16. Kita vertus, jei toks elgesys įstatymu būtų pripažintas normaliu, galėtume domėtis, kaip viešoji valdžia ketina šviesti asmenis bei jais rūpintis tokio legalizavimo keliamos grėsmės akivaizdoje. Tai dar vienas šiuolaikinio pasaulio, pirma paverčiančio reiškinį kasdienybe ir tada mėginančio imtis jo neigiamų padarinių, prieštaravimas.

17. Iš akių nereikėtų išleisti ir to, ką toks legalizavimas galėtų reikšti visuomenei. Ar tikrai užteks ryžto tyrinėti, ar nusikaltimų bei ligų plitimas nėra susijęs su priklausomybe nuo narkotikų ir ar eismo nelaimių didėjimo nesąlygoja lengvai prieinami narkotikai? Ar esame pasirengę profesionaliai atsiduoti nuo narkotikų priklausantiems asmenims? Ar turime jiems garantuoti darbo vietas? Be to, ar valstybė tikrai turi lėšų bei personalo spręsti sveikatingumo problemas, kurių neišvengiamai daugės legalizavus narkotikus?

18. Tokių problemų akivaizdoje pirmutinė valstybės pareiga yra saugoti bendrąjį gėrį. Tai reikalauja ginti šeimos teises, stabilumą ir vienybę. Griaudami jauną asmenį, narkotikai griauna šeimą, tiek dabarties, tiek ir ateities. Grėsmė šiai gyvybiškai svarbiai ir pirmapradei visuomenės ląstelei reiškia žalą visai visuomenei. Kita vertus, priklausomybė nuo narkotikų, pasak Popiežiškosios šeimos tarybos, yra viena iš šeimos silpnėjimo bei namų židinio irimo priežasčių (7): „Kompetentingai narkomanijos pasaulyje dirbančių asmenų patirtis <…> vieningai patvirtina, kad „šeimos krikščioniškasis modelis, pagrįstas autentiška, tai yra nepakartojama, ištikima ir neišardoma, sutuoktinių meile, lieka pirmutiniu kiekvienos prevencinės, gydomosios bei reabilitacinės veiklos atramos tašku” (8).

19. Valstybė, stengdamasi garantuoti bendrąjį gėrį, privalo rūpintis piliečių gerove. Valstybės pagalba savo piliečiams turėtų atitikti bešališkumo ir subsidiarumo principą, tai yra valstybė turėtų pirmiausia ginti silpniausius ir neturtingiausius visuomenės narius. Todėl ji negali užmiršti savo pareigos ginti tuos, kurie dar nesubrendę ir yra potencialios piktnaudžiavimo narkotikais aukos. Be to, jei valstybė pasirinktų ar vykdytų nuoseklią bei ryžtingą kovos su narkotikais, nepriklausomai nuo jų tipo, politiką, tai tokia nuostata sykiu padėtų grumtis su piktnaudžiavimu alkoholiu ir tabaku.

20. Bažnyčia norėtų atkreipti dėmesį į galimus šio reiškinio padarinius. Ji pabrėžia, kad, legalizavus skatinančių priklausomybę nuo narkotikų produktų pardavimą bei vartojimą, individų ateičiai iškils grėsmė. Vienų gyvenimas bus sumenkintas, tai yra sudarkytas, kiti, galbūt pakliuvę į tikros priklausomybės spąstus, praras savo jaunystę iki galo neišskleisdami savo potencialo. Nevalia daryti eksperimentų žmonių sąskaita. Elgesio, vedančio į priklausomybę nuo narkotikų, nebus įmanoma pataisyti, jei produktai, skatinantys tokį elgesį, bus pardavinėjami be apribojimų.

21. Šventasis Tėvas, priešingai, yra pasakęs (8): „galimybė pasveikti ir ištrūkti iš sunkios narkotikų vergijos”, taikant priėmimu, pagarba, švietimu laisvės bei meilės dvasia grįstus metodus, „yra konkrečiai įrodyta, ir pažymėtina, kad tai padaryta metodais, griežtai atmetančiais galimybę vartoti narkotikus, legalius ar nelegalius”, pačius narkotikus ar jų pakaitalus. Popiežius Jonas Paulius II dar pridūrė: „Piktnaudžiavimo narkotikais neįmanoma įveikti narkotikais”.

22. Dėl piktnaudžiavimo narkotikais gali būti įvairių nuostatų ir visas jas galima pateisinti. Tačiau ar nebūtų tikslingiau, užuot teikus pirmenybę žalos „apribojimo” ar „sumažinimo” politikai, civilizacijos faktu pripažįstant tai, kad dalis gyventojų vartoja narkotikus ir lekia pražūtin, pasirinkti tikrosios prevencijos politiką, kuria būtų siekiama kurti (arba atkurti) „gyvybės kultūrą” šiame mūsų našumo civilizacijos „pašalyje”?

(1) Popiežiškoji šeimos taryba. From Despair to Hope: Family and Drug Addiction, Ia (1992). Libreria Editrice Vaticana, p. 6.
(2) Ten pat.
(3) Plg. Comite consultatif national d’ethique pour les sciences de la vie et de la sante, Paris. Rapport sur les toxicomanies. Avis, Nr. 43, 1994 lapkričio 23, p. 13.
(4) Popiežius Jonas Paulius II taip akcentavo skirtumą tarp narkomanijos ir alkoholizmo: „Tarp narkotikų ir alkoholio vartojimo yra aiškus skirtumas: saikingas pastarojo kaip gėrimo vartojimas nepažeidžia moralės principų, smerktinas tiktai piktnaudžiavimas juo; tuo tarpu narkotikų vartojimas visada neteisėtas, nes reiškia nepateisinamą bei nepagrįstą mąstymo, troškimo ir veikimo kaip laisvam asmeniui atsižadėjimą” (Dolentium hominum, 1. 1992 07 19).
(5) Popiežiškoji šeimos taryba. Op. cit., p. 8.
(6) Šventojo Tėvo laiškas dr. Giorgio Giacomellai, generaliniam pasekretoriui, Jungtinių Tautų tarptautinės narkotikų kontrolės programos vykdomajam direktoriui, Tarptautinės dienos, skirtos kovai su piktnaudžiavimu bei nelegalia prekyba narkotikais, proga (1996 birželio 15): angliškasis L’Osservatore Romano leidimas, 1996 06 26, p. 4.
(7) „Narkotikų vartotojai dažnai būna iš šeimų, kurios nemoka reaguoti į įtampą, nes yra nestabilios, nepilnos ar susiskaldžiusios” (Popiežiškoji šeimos taryba. Op. cit., III b).
(8) Ten pat.
(9) Kreipimasis į 8-ojo pasaulinio terapinių bendruomenių kongreso dalyvius (Castel Gandolfo, 1984 rugsėjo 7): angliškasis L’Osservatore Romano leidimas, 1984 09 24, Nr. 3 ir 6, p. 10, 11.