14 eilinis sekmadienis (A)
Zch 9, 9–10; Rom 8, 9.11–13; Mt 11, 25–30
 

Iš šios Evangelijos ištraukos tarsi dvelkia pagarbos ir Dievo baimės jausmas. Savo skurdžiais žodžiais bandome prisiliesti prie intymaus Tėvo ir Sūnaus dialogo. Į šį dialogą įvesdinti gali tik ne mūsų, ne žmogiška galia. Tai ta Dvasia, kuri džiaugsmo impulsu įkvepia Jėzų kalbėtis su Tėvu žmonių akivaizdoje. Evangelistas Lukas šį pasakojimą pradeda tokiais žodžiais: „Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo” (Lk 10, 21). Antrajame skaitinyje šventasis Paulius sako, kad „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo”; o tas, kuris nėra jo, kuris jam nepriklauso, negali jo suprasti; jo žodžių skambesys nesujaudina jo sielos nei smegenų. „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo dvasia” (1 Kor 2, 11). Taigi tai, apie ką šiandien kalba Evangelija, yra iš tikrųjų Dievo slėpiniai ir „Dievo gelmės” (1 Kor 2, 10): tai slėpinys, siejantis Tėvą ir Sūnų. Dvasia pažįsta šį slėpinį, nes dalyvauja jame. Pati Dvasia yra slėpinys, slėpiningas Tėvo ir Sūnaus ryšys. Tik ji viena tegali šį slėpinį atskleisti ir jį atskleidžia tikintiesiems: „mes gavome iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas” (1 Kor 2, 12). Artinkimės prie šio Evangelijos skaitinio mažutėlių širdimis su ta pagarba, kuria Mozė nusiavė sandalus degančio krūmo akivaizdoje.

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams”; o netrukus po to atsigręžęs į mokinius Jėzus tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo” (Lk 10, 23). „Ką jūs regite”: šie žodžiai ženklina glūdintį slėpinį. Jėzus iki tol dar niekam atvirai nebuvo apreiškęs esąs Dievo Sūnus. Jo niekas nebūtų supratęs. Tą dieną, kai Jėzus viešai pareiškia esąs Dievo Sūnus, jis nuteisiamas mirti už piktžodžiavimą, tai tampa kaltinimu jo byloje Sinedrione. Todėl savo viešosios tarnystės metu Jėzus norėjo būti vadinamas Žmogaus Sūnumi.

Vis dėto giliausias spėpinys ir tikroji tapatybė yra tai, kad Jėzus yra Tėvo Sūnus, suvienytas su Tėvu ta pačia prigimtimi, ta pačia Dvasia, Dievas, kilęs iš Dievo. Reikėjo, kad bent jau jo artimiausi sekėjai pradėtų po truputį suvokti šią dieviškąją įsūnystę, nes tai, atėjus laikui, sudarys jų skelbiamos žinios pasauliui branduolį. Ir štai Jėzus ima kalbėti su Tėvu jų akivaizdoje. Iš tono ir būdo, kaip Jėzus kalba su Dievu, mokiniai galėjo pajusti, jog juodu sieja vienintelis nepakartojamas amžinas ryšys; tai tokia artimybė ir bendrystė, kurios joks žmogus negali įsivaizduoti. Jėzus kreipėsi į Tėvą savo kalba: Abba, tai yra Tėti, Tėveli. Reikia tik pagalvoti apie tai, jog jo klausę žydai iki tol skrupulingai vengdavo tarti Jahvės vardą! Nė vienas besimeldžiantis žydas iki tol neišdrįso taip familiariai kreiptis į Dievą. Įsivaizduokime, kad kalbame su kokiu nors labai svarbiu asmeniu ir matome, kai prie jo priėjęs vaikas su pasitikėjimu kreipiasi į jį – suvokiame, kad tai turbūt sūnus. Tokią išvadą turėjo padaryti ir mokiniai, bent jau vėliau apmąstydami tą sceną. Anot evangelisto, šią išvadą padarė patys žydai sakydami, kad Jėzus „vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu” (Jn 5, 18).

Mūsų tikėjimo šaknys – suvokimas, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visa kita remiasi šiuo įsitikinimu, patvirtintu Kristaus prisikėlimo: „per prisikėlimą iš numirusių, pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų” (Rom 1, 4). Jis yra ne tik Kristus, tai yra Mesijas,ne tik Žmogaus Sūnus; jis yra visų pirma Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį, jis lygus Tėvui, amžinasis Tėvo Žodis. Jį ir Tėvą sieja visiška bendrystė ir tapatybė: „viskas man yra mano Tėvo atiduota”. Tėvas visą save išreiškė šiuo prieš amžius ištartu žodžiu.

Dabar jau mūsų nebešokiruoja Jėzaus pažadas Evangelijos skaitinio pabaigoje. Kuris žmogus galėtų ištarti kitiems: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu”? Jeigu žmonijos istorijoje ir buvo tokių žmonių, istorija juos nutyli: jie neišlaikė duoto pažado. Vienintelis Dievas, apimantis visas pasaulio kartas, tegali iš tikrųjų paguosti visus vargstančiuosius ir prislėgtuosius, netgi materialiai nepanaikindamas nuovargio ar slegiančios naštos. Jėzus tai pasakė ir įvykdė. Taip pat ir šiandien kiekvienas, kuris „ateina pas jį”, visiškai pasitikėdamas patiki jam savo gyvenimą, yra sustiprinamas nauja viltimi.

Kas mums atsiskleidžia kitoje skaitinio dalyje? Kas iš tikrųjų ateina pas Jėzų? Kam Tėvas apreiškia Sūnų? Jėzus yra pasakęs: niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia (Jn 6, 44). Ką patraukia Tėvas? Šiandienos Evangelija atsako, kad ne išmintinguosius ir protinguosius, o mažutėlius. Tai yra antrasis Jėzaus apreikštas Dievo slėpinys, ne mažiau svarbus už pirmąjį, kad Jėzus yra Dievo Sūnus; tačiau tik mažutėliai, nuolankieji, klusnieji gali šį slėpinį suvokti.

Iš tikrųjų viskas taip ir vyko. Nuolankieji pirmiausia buvo pasirengę priimti Jėzų: tai Galilėjos žvejai, krašto vargingieji, nusidėjėliai, atstumtieji. O kiti, mokytieji, kaip Nikodemas ar Saulius iš Tarso, turėjo nueiti ilgą kelią, būti išmesti iš balno, kol priėjo tą tašką, kai žmogus nebepasitiki savo paties jėgomis ir atsiduoda Dievui.

Ir šiandien vyksta tas pat. Daugybę kartų tokia pati pagunda kyla tikintiesiems. Visuomenėje daugybė išsilavinusių, kultūros pasaulio žmonių yra nutolę nuo tikėjimo, ar net visai jo nepažįsta. Sekmadienį bažnyčiose nedaug tesutinkame galingų ir garsių visuomenės žmonių. Tačiau Jėzus dėkoja Dievui už tai: „aš šlovinu tave Tėve <...>, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų”. Dar kartą priešingai žmogiškajai logikai triumfuoja „kryžiaus kvailystė” (1 Kor 1, 18). Žinoma, niekam, net ir išsimokslinusiam žmogui, neužkirstas kelias artintis prie Dievo slėpinių ir patirti Dievo švelnumą. Tačiau reikia nuolankiai pripažinti savo žinojimo ribas, nuolat klausti tuos visada naujus ir vis gilesnius klausimus. Reikia tapti kvailiu, kad jau kitu būdu būtum protingas (plg. 1 Kor 3, 18). Krikščionybės pagrindą sudaro ne nežinojimas, bet nuolankumas. Krikščionybė neniekina mokslo ir žinių, bet smerkia žmogaus puikybę ir pasididžiavimą.

Išaukštintas nuolankumas – tai tikėjimo paradoksas. Savo jėgomis jo nesuprasime, o jeigu ir suvoktume, tai nesugebėtume įgyvendinti. Turime prašyti Dievo slėpinius permatančios Dvasios pagalbos, kad į mūsų širdį įdėtų tą pamatinę tiesą, išsiliejusią iš perverto Kristaus šono.