NAUJI PAŠAUKIMAI NAUJAI EUROPAI
(In verbo tuo…)

Europos kongreso (Roma, 1997 m. gegužės 5–10 d.) dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą Europoje baigiamasis dokumentas, kurį parengė Katalikų auklėjimo kongregacija, Rytų Bažnyčių kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Visą dokumento tekstą ketiname ateityje pateikti Lietuvos Katalikų Bažnyčios interneto svetainėje (http:/ww.lcn.lt).
 

ANTROJI DALIS
PAŠAUKIMO TEOLOGIJA

„Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia” (1 Kor 12, 4).

Pagrindinis šios teologinės dalies tikslas yra suvokti žmogaus gyvenimo prasmę Dievo trejybinės bendrystės atžvilgiu. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios slėpinys kaip kvietimas mylėti dovanojant save ir būnant šventam, kaip dovana Bažnyčioje pasauliui pagrindžia visą žmogaus egzistenciją. Kiekviena nuo Dievo atsieta antropologija yra iliuzija.

Pateiksime krikščioniškojo pašaukimo struktūrinius elementus ir esminę architektūrą, kuri, akivaizdu, gali būti tiktai teologinė. Ši tikrovė, jau daug kartų nagrinėta taip pat Magisteriumo, turtinga dvasinės, biblinės teologinės tradicijos, išugdžiusios ne tik pašauktųjų kartas, bet ir pašaukimo dvasingumą.

Gyvenimo prasmės klausimas

14. Dievo žodžio mokykloje krikščionių bendruomenė gauna iškiliausią atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą, daugiau ar mažiau aiškiai kylantį kiekvieno žmogaus širdyje. Tai atsakymas, ateinantis ne iš žmogaus proto, nors šis visada dramatiškai provokuojamas būties ir lemties problemos, bet iš Dievo. Būtent pats Dievas duoda raktą, kuriuo galima išskaidrinti bei išnarplioti didžiuosius klausimus: kodėl esame pasaulyje? Kas yra gyvenimas? Kas yra anapus mirties slėpinio?

Nevalia užmiršti, kad pramogų kultūroje, į kurią šiandien paniręs pirmiausia jaunimas, pagrindiniams klausimams gresia pavojus būti užgniaužtiems ar išstumtiems. Gyvenimo prasmė šiandien veikiau primetama negu jos ieškoma: arba tiesioginio išgyvenimo, arba to, kas malšina poreikius, kuriuos patenkinus sąžinė pasidaro dar bukesnė, o giliausieji klausimai lieka be atsakymo (Proposizioni conclusive del Congresso Europeo sulle vocazioni al sacerdozio e alla vita consacrata, 3; toliau cituojama kaip Propositiones).

Tad pastoracinės teologijos ir dvasinės globos uždavinys yra padėti jaunuoliams klausti dėl savo gyvenimo, kad jie per lemtingą dialogą su Dievu suformuluotų tokį patį klausimą kaip ir Marija iš Nazareto: „Kaip tai įvyks?” (Lk 1, 34).

Trejybės atvaizdas

15. Klausydamiesi Dievo žodžio, ne be stebėjimosi atrandame, kad talpiausia bei tinkamiausia biblinė teologinė kategorija gyvenimo slėpiniui Kristaus šviesoje išreikšti yra „pašaukimo” sąvoka (Paulius VI. Populorum progressio, 15). „Kristus, naujasis Adomas, Tėvo ir jo meilės žmogui apreiškimu parodo, koks turėtų būti žmogus ir jo aukščiausiasis pašaukimas” (Gaudium et spes, 22).

Todėl biblinė Korinto bendruomenė pateikia Dvasios dovanas Bažnyčioje kaip subordinuotas Jėzaus, kaip Viešpaties, pripažinimui. Iš tiesų kristologija yra kiekvienos antropologijos bei ekleziologijos pagrindas. Kristus yra žmogaus projektas. Tiktai Šventosios Dvasios skatinamas (plg. 1 Kor 12, 3) ir pažinęs, kad Jėzus yra Viešpats, tikintysis gali įžvelgti naujosios tikėjimo bendruomenės įstatus: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris veikia visur kur” (1 Kor 12, 4–6).

Šiuo Pauliaus pateikiamu įvaizdžiu aiškiai išryškinami trys pagrindiniai pašaukimo dovanų Bažnyčioje aspektai, artimai susiję su savo ištakomis Trejybės bendrystėje ir turintys ypatingą ryšį su atskirais dieviškaisiais Asmenimis.

Dvasios šviesoje šios dovanos yra jos begalinio maloningumo apraiška. Dvasia pati yra charizma (Apd 2, 38), kiekvienos dovanos versmė bei nesulaikomo dieviškojo kūrybiškumo išraiška.

Kristaus šviesoje pašaukimo dovanos yra „tarnystės” ir išreiškia tarnystės, kurią Sūnus vykdė net ligi savo gyvybės atidavimo, formų įvairovę. Juk jis „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mt 20, 28). Todėl Jėzus yra kiekvieno slėpinio pirmavaizdis.

Tėvo šviesoje dovanos yra „darbai”, nes iš jo – Gyvybės versmės kiekviena gyva būtybė gauna jai būdingą dinamiką.

Bažnyčia kaip atvaizdas atspindi Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios slėpinį, ir kiekvienas pašaukimas apima trijų Trejybės Asmenų būdingus bruožus. Dieviškieji Asmenys yra bet kurio kvietimo versmė ir pirmavaizdis. Iš tiesų pati Trejybė yra slėpininga kvietimų ir atsakymų sampyna. Tiktai čia, šio nepertraukiamo dialogo viduje, kiekviena gyva būtybė atranda ne tik savo šaknis, bet ir savo paskirtį bei ateitį, tai, kuo ji kviečiama būti bei tapti tiesoje bei laisvėje ir konkrečioje savo istorijos tikrovėje.

Dovanos Pirmajame laiške korintiečiams pateikiamuose bažnytiniuose įstatuose turi istorinę ir konkrečią paskirtį: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui” (1 Kor 12, 7). Egzistuoja aukštesnis gėris, nuolatos pranokstantis asmeninį gėrį, – vienybėje statydinti Kristaus Kūną, padaryti jo buvimą regimą istorijoje, „kad pasaulis įtikėtų” (Jn 17, 21).

Todėl bažnytinė bendruomenė, viena vertus, gaubiama Dievo slėpinio ir yra šio slėpinio regimas atvaizdas; kita vertus, ji neatsiejamai susijusi su žmogaus istorija, išėjimo „naujojo dangaus” link būkle.

Bažnyčia ir kiekvienas pašaukimas joje išreiškia tą pačią dinamiką: būti kviečiamam misijai.

Tėvas kviečia gyventi

16. Kiekvieno egzistencija yra Tėvo kūrybingos meilės, veiksmingo troškimo, kuriančio žodžio vaisius.

Tėvo kuriamajam veiksmui būdinga kvietimo, pašaukimo į gyvenimą dinamika. Žmogus įžengia į gyvenimą, nes yra mylimas, mąstomas ir norimas gerosios Valios, atidavusios jam pirmenybę nebūties atžvilgiu, mylėjusios jį dar prieš jo atsiradimą, pažinusios jį dar prieš sukūrimą įsčiose, pašventinusios dar prieš gimimą (plg. Jer 1, 5; Iz 49, 1.5; Gal 1, 15).

Tad pašaukimas yra tai, kas iš esmės paaiškina žmogaus slėpinį, ir pats yra slėpinys, absoliučios meilės bei dovanotumo slėpinys.

a) „… pagal savo paveikslą”

Šiame „kuriančiajame kvietime” žmogus išsyk pasirodo su visa savo orumo jėga kaip tas, kuris kviečiamas sueiti į santykį su Dievu, būti Dievo akivaizdoje su kitais, pasaulyje, turint veidą, kuriame atsispindėtų dieviškieji bruožai: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą” (Pr 1, 26). Šis trigubas santykis yra pirmapradžio plano dalis, nes Tėvas išsirinko mus jame – Kristuje – „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje” (Ef 1, 4).

Pažinti Tėvą reiškia egzistuoti jo būdu, nes jis padarė mus pagal savo paveikslą (plg. Išm 2, 23). Štai čia glūdi pamatinis žmogaus pašaukimas – pašaukimas gyventi tokį gyvenimą, kuris iškart suvokiamas kaip dieviškojo gyvenimo atvaizdas. Jei Tėvas yra amžinoji gyvenimo versmė, visiškas maloningumas, amžinasis egzistencijos bei meilės šaltinis, tai tada žmogus pašauktas būti panašus į Jį savo egzistencijos mažu bei ribotu mastu ir dėl to „dovanoti gyvenimą”, užsikrauti kito gyvenimą.
Tada Tėvo kuriamasis veiksmas yra tai, kas žadina suvokimą, jog gyvenimas atiduotas žmogaus, kviečiamo atsakyti visiškai asmeniškai ir originaliai, atsakingai ir dėkingai, laisvei.

b) Meilė – gyvenimo prasmės pilnatvė

Šioje kvietimo gyventi perspektyvoje privalu vengti vieno dalyko: traktuoti egzistenciją kaip savaime suprantamą, kaip būtiną ar atsitiktinę.

Dabarties kultūroje, matyt, nelengva pajusti nuostabą gyvenimo, kaip dovanos, akivaizdoje (Propositiones, 34).

Nėra itin sunku įžvelgti kitų labui atiduoto gyvenimo prasmę; tačiau norint suvokti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas bet kuriuo atveju ir iki bet kurio sprendimo yra dovanotoji meilė ir kad šioje meilėje jau paslėptas nuoseklus, su pašaukimu susijęs planas, reikia brandesnės sąmonės, tam tikro dvasinio ugdymo.

Paprasčiausias mūsų egzistavimo faktas turėtų pripildyti mus visus nuostabos ir beribio dėkingumo Tam, kuris, pašaukdamas mus vardu, visiškai neužtarnautai ištraukė mus iš nieko.

Tada gyvenimo, kaip dovanos, suvokimas turėtų ne tik žadinti dėkingumą, bet ir pamažu kreipti pirmojo didžiojo atsakymo į pamatinį prasmės klausimą linkme: gyvenimas yra kūrybingos Dievo meilės šedevras ir pats kaip toks kvietimas mylėti. Tai gautoji dovana, iš prigimties linkstanti tapti dovanotuoju gėriu.

c) Meilė – kiekvieno žmogaus pašaukimas

Meilė yra gyvenimo prasmės pilnatvė. Dievas taip mylėjo žmogų, kad dovanojo jam atskirą gyvenimą ir įgalino jį gyventi bei mylėti dievišku būdu. Būtent šiame meilės pertekliuje, pradžios meilėje, žmogus atranda savo radikalų pašaukimą, „šventąjį pašaukimą” (2 Tim 1, 9), ir savo nepakartojamą tapatybę, iškart darančią jį panašų į Dievą, į Šventąjį, kuris jį pašaukė (plg. 1 Pt 1, 15). Popiežius Jonas Paulius II teigia: „Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai išlaikydamas jį būtyje, Dievas įrašo į vyro ir moters žmogiškąją prigimtį pašaukimą ir per tai gebėjimą mylėti bei gyventi bendrystėje, jaučiant už tai atsakomybę. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas” (Jonas Paulius II. Familiaris consortio, 11).

d) Tėvas kaip auklėtojas

Dėl tokios jį sukūrusios meilės nė vienas žmogus negali jaustis „nereikalingas”, nes kviečiamas atsakyti pagal planą, Dievo sugalvotą būtent jam.

Taigi žmogus bus laimingas ir tobulai save įgyvendins, būdamas savo vietoje ir atsiliepdamas į Dievo auklėjamąjį pasiūlymą su visa įmanoma baime bei virpuliu, kuriuos toks ketinimas gali sužadinti kūniškoje širdyje. Dievas, gyvenimą dovanojantis Kūrėjas, yra taip pat Tėvas, kuris „auklėja”, iš nieko ištraukia tai, ko dar nėra, kad tai būtų; jis traukia iš žmogaus širdies tai, ką prieš tai įdėjo, kad jis tobulai būtų savimi ir tuo, kuo Dievas jį pašaukė būti pagal savo paveikslą.
Iš čia kyla begalybės ilgesys, kurį Dievas tartum dieviškąjį antspaudą įdėjo į kiekvieno širdį.

e) Krikšto kvietimas

Šis pašaukimas gyventi ir gyventi dieviškąjį gyvenimą švenčiamas per Krikštą. Per šį sakramentą Tėvas rūpestingai ir švelniai palinksta virš būtybės, vyro ir moters meilės sūnaus ar dukters, kad palaimintų šios meilės vaisių ir jį visiškai padarytų savo vaiku. Nuo to momento būtybė yra pašaukta į Dievo vaikų šventumą. Niekas ir nė vienas nepajėgus išdildyti šio pašaukimo.

Krikšto malone Dievas Tėvas įsikiša, kad parodytų, jog jis, ir tiktai jis, yra išganymo plano, kuriame kiekvienam žmogui numatyta atskira vieta, autorius. Dievo veiksmas visada yra pirmesnis, ankstesnis, nelaukiantis žmogaus iniciatyvos, nepriklausantis nuo jo nuopelnų nei įtaigojamas jo gebėjimų ar polinkių. Jis yra Tėvas, kuris pažįsta, nurodo, pastūmėja, uždeda antspaudą, kviečia „dar prieš pasaulio sukūrimą” (Ef 1, 4). Ir tada jis teikia jėgų, eina šalia, remia pastangas, yra Tėvas ir Motina amžiams…

Taip krikščioniškasis gyvenimas tampa atsakymo ženklinama patirtimi, atsakingu atsakymu sūniškam santykiui su Tėvu ir broliškam santykiui didelėje Dievo vaikų šeimoje ugdyti. Krikščionis kviečiamas per meilę skatinti panašėjimo į Dievą procesą, vadinamą teologaliniu gyvenimu (vita theologalis).

Todėl ištikimybė Krikštui verčia kelti vis tikslesnius klausimus dėl savo gyvenimo bei savęs ir pirmiausia dėl to, kad būtų gyvenama remiantis ne žmogiškaisiais gabumais, nors ir tai yra Dievo dovana, bet Dievo valia, ne pagal pasaulio perspektyvas, dažnai labai ribotas, bet pagal Dievo norus ir planus.

Tad ištikimybė Krikštui reiškia žvelgti viršun kaip vaikams, siekiant įžvelgti jo valią savo gyvenimui bei ateičiai.

Sūnus kviečia juo sekti

17. „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana” (Jn 14, 8).

To prašo Pilypas Jėzaus Jo kančios išvakarėse. Tai karštas Dievo ilgesys, esantis kiekvieno žmogaus širdyje: pažinti savo šaknis, pažinti Dievą. Žmogus nėra begalinis, jis panardintas baigtinybėje, tačiau jo troškimas krypsta į begalybę.

Jėzaus atsakymas nustebina mokinius: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14, 9).

a) Siųstas Tėvo kviesti žmogaus

Tėvas sukūrė mus Sūnuje, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Žyd 1, 3), iš anksto paskirdamas mus tapti panašius į Sūnų (plg. Rom 8, 29). Žodis yra tobulas Tėvo atvaizdas. Žodyje Tėvas padarė save regimą, per Logos „jis prabilo į mus” (Žyd 1, 2). Jo visa esybė – „būti pasiųstam” priartinti Dievą prie žmonių kaip Tėvą, apreikšti jiems jo veidą ir vardą (Jn 17, 6).

Kai žmogus kviečiamas būti Dievo sūnumi, niekas negali geriau už įsikūnijusį Žodį „kalbėti” žmonėms apie Dievą ir būti pavykęs sūnaus atvaizdas. Todėl Dievo Sūnus, ateidamas į šį pasaulį, kvietė mus juo sekti, būti tokiems kaip jis, dalytis jo gyvenimu, žodžiu, mirtimi bei prisikėlimu ir netgi jausmais.

Sūnus, pasiųstas Dievo, tapo žmogumi, kad kviestų žmogų; Tėvo pasiųstasis yra žmonių kvietėjas.

Todėl Evangelijoje nėra nė vienos vietos, nė vieno susitikimo ar pokalbio, nesusijusio su pašaukimu, tiesiogiai ar netiesiogiai neišreiškiančio Jėzaus kvietimo. Įvairių aplinkybių sąlygoti jo susitikimai su žmonėmis jam yra tartum proga atgręžti asmenį į strateginį klausimą: „Ką man daryti su savo gyvenimu? Koks yra mano kelias?”

b) Didžiausia meilė – atiduoti gyvenimą

Į ką Jėzus mus kviečia? Jis kviečia juo sekti, būti ir elgtis taip, kaip jis. Tiksliau, gyventi tokiu pačiu santykiu su Tėvu ir žmonėmis, kaip jis: priimti iš Tėvo rankų gyvenimą kaip dovaną, kad ją „prarastum” bei atiduotum tiems, kurie tau patikėti Tėvo (žr. Propositiones, 13).

Jėzaus tapatybę vienija bruožas, sudarantis visą meilės prasmę: misija. Ji išreiškia atsidavimą, iškiliausiai atsiskleidžiantį ant kryžiaus: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13).

Todėl kiekvienas mokinys kviečiamas iš naujo pakartoti ir iš naujo išgyventi Sūnaus jausmus, kuriuos vienija meilė – pagrindinė kiekvieno kvietimo motyvacija. Tačiau pirmiausiai kiekvienas mokinys kviečiamas padaryti Jėzaus misiją regimą; jis pašauktas misijai: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu” (Jn 20, 21). Kiekvieno pašaukimo struktūrą, jo brandą sudaro Jėzaus dabartinimas pasaulyje, paverčiant savo gyvenimą, kaip darė jis, dovana. Misija iš tikrųjų yra Velykų vakaro testamentas (Jn 20, 21) ir paskutinis žodis prieš grįžtant pas Tėvą (Mt 28, 16–20).

c) Jėzus – ugdytojas

Kiekvienas pašauktasis asmuo yra Jėzaus ženklas; tam tikra prasme per jį Jėzus širdimi bei rankomis ir toliau apglėbia mažuosius, gydo ligonius, taikina nusidėjėlius ir leidžiasi nukryžiuojamas iš meilės visiems. Buvimas kitiems su Jėzaus širdimi reiškia kiekvieno pašaukimo brandą. Todėl Viešpats Jėzus, ugdytojas tų, kuriuos jis kviečia, yra vienintelis, galintis išugdyti juose tuos pačius jausmus.

Atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą ir leisdamasis būti jo ugdomas, kiekvienas mokinys išreiškia autentiškiausius savo paties pasirinkimo bruožus. Todėl „Jėzaus kaip gyvenimo bei istorijos Viešpaties pripažinimas yra lydimas mokinio savižinos <…>. Tikėjimo aktas neišvengiamai susieja kristologinį pripažinimą ir antropologinę savižiną” (Instrumentum laboris, 55).

Iš čia kyla Dievo žodžio sužadinamos krikščioniškosios pašaukimo patirties pedagogika: „Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio” (Mk 3, 14). Krikščioniškajam gyvenimui, kad jis būtų pilnatviškai išgyvenamas kaip dovana ir misija klausantis, kalbantis, meldžiantis, vidujinant jausmus, leidžiantis kasdien būti Viešpaties ugdomam ir pirmiausia karštai trokštant perteikti Tėvo gyvenimo pasaulį, reikia stiprios motyvacijos ir ypač artimos bendrystės su Viešpačiu.

d) Eucharistija – misijos perdavimas

Visose ankstyvosios krikščionių bendruomenės katechezėse akivaizdi centrinė Velykų slėpinio, kurio pagrindinė naujiena – skelbti Kristaus mirtį bei prisikėlimą, vieta. Laužomos duonos bei už pasaulio gyvybę išliejamo kraujo slėpinyje krikščionių bendruomenė įžvelgia aukščiausią meilės apraišką – paaukotąjį Dievo Sūnaus gyvenimą.

Todėl švenčiant Eucharistiją, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo „viršūnė ir šaltinis” (Sacrosanctum concilium, 10), švenčiamas aukščiausias Jėzaus Kristaus misijos pasaulyje apreiškimas ir sykiu suburtos būti išsiųstai bei pašauktos misijai bažnytinės bendruomenės tapatybė.

Velykų slėpinį švenčiančioje bendruomenėje kiekvienas krikščionis įžengia ir dalyvauja ypatingoje Jėzaus dovanoje, pats, kaip ir jis, tapdamas laužoma duona, paaukotina Tėvui už pasaulio gyvybę.

Taip Eucharistija pasidaro kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo versme; Eucharistijoje kiekvienas tikintysis kviečiamas supanašėti su visiškai paaukotu ir padovanotu Kristumi. Ji tampa bet kurio atsakymo į pašaukimą ikona; kaip ir Jėzaus atveju, kiekvienas gyvenimas ir kiekvienas pašaukimas susijęs su ištikimybe, kurią sunku išgyventi ligi kryžiaus masto.

Kas dalyvauja Eucharistijoje, priima Jėzaus kvietimą bei akinimą švęsti jo „atminimą” sakramentu ir gyvenimu, gyventi kasdienybės tiesa bei laisve „atmenant” kryžių, dėkingai ir nesavanaudiškai įgyvendinti savo egzistenciją, laužyti savo kūną ir išlieti savo kraują, kaip tai darė Sūnus.

Galiausiai Eucharistija sužadina liudijimą, parengia misijai: „Eikite ramybėje”. Iš susitikimo su Kristumi Duonos ženklu esame vedami į susitikimą su Kristumi kiekvieno žmogaus pavidalu. Tikinčiojo įsipareigojimas baigiasi ne įėjimu į šventyklą, bet išėjimu iš jos. Atsakas į kvietimą sutampa su misijos istorija. Ištikimybė savo pašaukimui maitinasi iš Eucharistijos versmių ir išmatuojama gyvenimo Eucharistijoje.

Dvasia kviečia liudyti

18. Kiekvienas tikintysis, apšviestas tikėjimo supratimo, kviečiamas pažinti bei pripažinti Jėzų kaip Viešpatį ir pažinti jame save patį. Tačiau tai nėra vien žmogiškojo troškimo ar žmogaus geros valios vaisius. Net ir ilgesnį laiką su Viešpačiu gyvenusiems mokiniams vis dar reikia Dievo. Negana to, Kančios išvakarėse jie jaučiasi išsigandę (Jn 14, 1), baiminasi likti vieni; ir Jėzus padrąsina juos anksčiau niekada negirdėtu pažadu: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais” (Jn 14, 18). Pirmi Evangelijos pašauktieji nebus palikti vieni: Jėzus patikina, jog juos rūpestingai lydės Dvasia.

a) Globėjas ir bičiulis, vadovas ir atmintis

Tėvas Sūnaus vardu kaip prisikėlusiojo Viešpaties dovaną atsiųs „Globėją”, gerumo Dvasią (plg. Veritatis splendor, 23–24), kad ji „liktų su jumis per amžius” (Jn 14, 16).

Taip Dvasia tampa kiekvieno mokinio bičiuliu, vadovu, budriai žvelgiančiu į Jėzų ir pašauktuosius, kad pastaruosius padarytų labiausiai sukrečiančio įvykio pasaulyje, Kristaus mirties ir prisikėlimo, liudytojais. Dvasia iš tiesų yra Jėzaus ir jo žodžio: „Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14, 26) „atminimas”; negana to, „jus ji ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13).

Dvasia yra nuolatos nauja vedimu į laipsnišką bei gilų tiesos, kuri yra ne abstrakti sąvoka, bet Dievo planas kiekvieno mokinio gyvenime, supratimą. Šis naujumas – tai Dievo žodžio pavertimas gyvenimu ir gyvenimo perkeitimas pagal Dievo žodį.

b) Pašaukimų skatintojas ir palydovas

Taip Dvasia virsta didžiuoju bet kurio pašaukimo skatintoju, kelionės palydovu tikslui pasiekti, vidiniu menininku, su begaline fantazija iš vidaus formuojančiu kiekvieną veidą pagal Jėzų.

Ji visada arti kiekvieno žmogaus, kad padėtų jam suvokti savo, kaip tikinčiojo bei pašauktojo, tapatybę ir suformuotų šią tapatybę pagal dieviškosios meilės pavyzdį. Dvasia šventintoja, kantrus mūsų sielų menininkas ir „tobulas globėjas”, kiekviename nori atgaminti šį „dieviškąjį įspaudą”.

Tačiau pirmiausia ji įgalina pašauktuosius „liudyti”: „Jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę” (Jn 15, 26–27). Toks kiekvieno pašauktojo buvimo būdas daro žodį įtikinamą, yra pats misijos turinys. Liudijimas neapsiriboja skelbiamų žodžių įteigimu (plg. Mt 10, 20), bet veikiau yra Jėzaus nešiojimas širdyje ir jo kaip pasaulio gyvenimo skelbimas.

c) Šventumas – visų pašaukimas

Taigi kokybinio šuolio pašaukimų pastoracijoje reikalavimas šiandien virsta klausimu, neabejotinai įpareigojančiu mus įsiklausyti į Dvasią, nes ji yra to, „kas turi įvykti” (Jn 16, 13), skelbėjas, dovanoja naują dvasinį įžvalgumą suprasti istorijai ir gyvenimui, plaukiantiems iš Viešpaties, kurio pergalėje slypi kiekvieno asmens ateitis, mirties ir prisikėlimo.

Tad pagrįstai galima klausti: kas yra Šventosios Dvasios kvietimas mūsų laikais? Ką turėtume pataisyti pašaukimų pastoracijos programose?

Atsakymų į šiuos klausimus sulauksime tik tada, kai didįjį kvietimą atsiversti, taikomą visai bažnytinei bendruomenei ir kiekvienam atskiram asmeniui, priimsime kaip tikrą vidinės askezės bei vidinio atgimimo kelią, kad kiekvienas atnaujintų savo pašaukimą.

Egzistuoja gyvenimo Šventojoje Dvasioje primatas, pagrindžiantis kiekvieną pašaukimų pastoraciją ir reikalaujantis nugalėti paplitusį pragmatizmą bei sterilų išoriškumą, vedančius į Dievop nukreipto tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimo užmarštį. Atvirumo kupinas įsiklausymas į Dvasią gaivina visą bažnytinės bendruomenės pastoracinę veiklą.

Dvasinio gyvenimo primatas yra atsako į šventumo ilgesį, vyraujantį, kaip jau minėjome, šių dienų Europoje, prielaida. Šventumas – tai visuotinis kiekvieno žmogaus pašaukimas (plg. Lumen gentium, V skyrius), pagrindinis kelias, į kurį įsilieja gausybė paskirų pašaukimų takų. Todėl pašauktųjų šventumas šiuo svarbiu posusirinkiminės istorijos momentu yra didžioji susitikimo su Dvasia vieta.

d) Pašaukimai Bažnyčios pašaukimo labui

Sėkmingai siekti šio tikslo reiškia leistis būti slėpiningo Šventosios Dvasios veikimo nešamam tam tikromis kryptimis, rengiančiomis ir sudarančiomis trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios tikrąjį gyvybingumą.

Šventajai Dvasiai pirmiausia tenka amžinasis pagrindinis communio vaidmuo, bendrystės, atspindimos bažnytinės bendruomenės atvaizdo, regimos per dovanų ir tarnybų įvairovę (plg. Propositiones, 16). Tiktai Dvasioje krikščionis gali atrasti savo absoliutų originalumą, savo pašaukimo nepakartojamumą ir sykiu įgimtą bei neišdildomą polinkį į vienybę. Tiktai Dvasioje gali taip būti, kad Bažnyčioje pašaukimų vienu metu tiek daug ir tiktai vienas, būtent pašaukimas į meilės bei liudijimo vienybę. Tiktai Dvasios veikimu galimas pašaukimų margumas Bažnyčios struktūroje: pašaukimų įvairovė Bažnyčioje būtina Bažnyčios pašaukimui įgyvendinti, ir Bažnyčios pašaukimas savo ruožtu yra padaryti galimus bei veiksmingus pašaukimus Bažnyčiai ir Bažnyčioje. Tad skirtingi pašaukimai krypsta į agapės liudijimą, Kristaus kaip vienintelio pasaulio Išganytojo skelbimą.

Krikščioniškasis pašaukimas originalus būtent tuo, kad asmens brandą susieja su bendrystės įgyvendinimu, tai yra meilės logikai leidžia nugalėti asmeninių interesų logiką ir dalijimosi logikai – narcizinio talentų kaupimo logiką (plg. 1 Kor 1, 12–14).
Taip šventumas virsta tikra Dvasios epifanija istorijoje. Jei kiekvienas Trejybės Asmuo turi savo veidą ir jei tiesa, kad Tėvo ir Sūnaus veidai mums gana pažįstami, nes Jėzus, tapdamas žmogumi, kaip ir mes, atskleidė Tėvo veidą, tada šventieji tampa iškalbingiausiu Dvasios slėpinio atvaizdu. Lygiai taip pat visi Evangelijai ištikimi tikintieji savo asmeniniu ir visuotiniu pašaukimu į šventumą slepia ir atskleidžia Šventosios Dvasios veidą.

e) „Taip” Dvasiai per Sutvirtinimo sakramentą

Sutvirtinimo sakramentas yra momentas, aiškiausiai išreiškiantis Šventosios Dvasios dovaną ir susitikimą su ja.

Dievo ir jo meilės ženklo („Priimk Šventosios Dvasios dovaną…”) (Sutvirtinimo apeigynas), tačiau sykiu ir savo sąžinės bei krikščionių bendruomenės akivaizdoje sutvirtinamasis atsako: „Amen”. Svarbu iš naujo atrasti turtingą šio „amen” prasmę ugdymo bei katekizavimo lygmeniu (plg. Propositiones, 35).

Šis „amen” pirmiausia reiškia „taip” Šventajai Dvasiai ir su ja Jėzui. Dėl šios priežasties Sutvirtinimo sakramentas numato krikšto pažadų atnaujinimą ir reikalauja iš sutvirtinamojo atsižadėti nuodėmės bei visada krikščioniškąjį veidą iškreipti pasirengusio piktojo darbų ir pirmiausia įsipareigoti gyventi pagal Jėzaus Evangeliją, ypač didįjį meilės įsakymą. Svarbu sutvirtinti ir atnaujinti pašaukimo ištikimybę savo, kaip Dievo vaiko, tapatybei.

Šis „amen” taip pat yra „taip” Bažnyčiai. Per Sutvirtinimo sakramentą jaunuolis pareiškia prisiimąs bendruomenės tęsiamą Jėzaus misiją. Siekdamas suteikti savo „amen” konkretų pavidalą, jis turi įsipareigoti veikti dvejomis kryptimis: liudyti ir vykdyti misiją. Sutvirtintasis žino, kad tikėjimas yra talentas, turintis duoti palūkanas, naujiena, perteiktina kitiems gyvenimu ir nuosekliu visos savo būties liudijimu, taip pat žodžiu su misijine drąsa skleisti Gerąją naujieną.

Galiausiai šiuo „amen” išreiškiamas nuolankumas Šventajai Dvasiai apmąstant bei renkantis savo ateitį pagal Dievo sumanymus, ne tik pagal savo lūkesčius bei gabumus, ne tik pasaulio teikiamose erdvėse, bet pirmiausia pagal visada naują bei nenumatomą planą, kurį Dievas yra parengęs kiekvienam.

Nuo Trejybės Bažnyčios pasaulyje link

19. Kiekvienas krikščioniškasis pašaukimas yra „ypatingas”, nes apeliuoja į kiekvieno žmogaus laisvę ir sužadina asmeniškiausią atsaką originalioje bei nepakartojamoje gyvenimo istorijoje. Todėl kiekvienas asmuo savoje pašaukimo patirtyje įžvelgia negalimą įsprausti į bendrąsias schemas istoriją. Kiekvieno žmogaus ji yra nedidelė, tačiau visada visiškai nekartojamai kylanti iš didžiosios istorijos. Šių dviejų istorijų – asmeninės mažosios ir anos didžiosios – tarpusavio santykio lauke žmogus vykdo savo laisvę.

a) Bažnyčioje ir pasaulyje, Bažnyčiai ir pasauliui

Kiekvienas pašaukimas gimsta tam tikroje vietoje, konkrečioje aplinkoje, tačiau savyje neužsisklendžia nei taiko į pašauktojo asmeninį tobulumą arba psichologinį ar dvasinį savęs įgyvendinimą, nes išsiskleidžia Bažnyčioje, keliaujančioje per pasaulį atbaigtosios Karalystės – istorijos, kuri didi, nes yra išganymo istorija, – įgyvendinimo link.

Pačiai bažnytinei bendruomenei būdinga iš pagrindų pašaukimo sąlygota struktūra: ji pašaukta misijai; ji yra Kristaus, Tėvo pasiuntinio, ženklas. Konstitucijoje Lumen gentium teigiama: „Bažnyčia Kristuje yra tartum artimiausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas arba ženklas ir įrankis” (Lumen gentium, 1).

Viena vertus, Bažnyčia yra ženklas, atspindintis Dievo slėpinį; ji ikona, Trejybės bendrystę perteikianti regimos bendrystės ženklu, ir Kristaus slėpinys visuotinės misijos dinamikoje. Kita vertus, Bažnyčia panirusi į žmogaus laiką, gyvena istorijoje ženklinama išėjimo būklės, savo misija tarnauja Karalystei, kad perkeistų žmoniją į Dievo vaikų bendruomenę.

Tad dėmesys istorijai verčia bažnytinę bendruomenę įsiklausyti į žmonių lūkesčius, skaityti laiko ženklus, kurie yra Šventosios Dvasios kodas ir kalba, pradėti kritišką ir vaisingą dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, svetingai priimdama tradicijas bei kultūras, kad padarytų jose Karalystės vaizdą regimą ir įmaišytų Evangelijos raugą.

Taip mažoji didžioji kiekvieno pašaukimo istorija susipina su Bažnyčios istorija pasaulyje. Kiekvienas pašaukimas atsiranda Bažnyčioje ir pasaulyje, ir kiekvienas tarnauja Bažnyčiai ir pasauliui.

b) Bažnyčia, bendruomenė ir pašaukimo communio

Bažnyčioje, kuri yra dovanų vienai vienintelei misijai bendruomenė, vyksta slinktis nuo būklės, į kurią tikintysis įterpiamas krikštu Kristuje, prie jo „ypatingo” pašaukimo, kaip atsako į ypatingą Dvasios dovaną. Šioje bendruomenėje kiekvienas pašaukimas yra „ypatingas” ir specifiškai įpavidalinamas gyvenimo projektu; nėra jokių bendrųjų pašaukimų.

Kaip ypatingas, kiekvienas pašaukimas yra vienu metu „būtinas” ir „reliatyvus”. „Būtinas”, nes Kristus gyvena ir daro save regimą savo Kūne, kuris yra Bažnyčia, ir mokinyje, kuris yra jos esminė dalis; „reliatyvus”, nes nė vienas pašaukimas negali išreikšti Kristaus slėpinio liudijimo viso ženklo, jis išreiškia tik jo dalį. Tiktai dovanų visuma daro regimą visą Viešpaties Kūną. Statinyje kiekvienam akmeniui reikia kito akmens (plg. 1 Pt 2, 5); kūne kiekvienam nariui reikia kito nario, kad visas organizmas galėtų augti bendram labui (plg. 1 Kor 12, 7).

Tai reikalauja kiekvieną gyvenimą planuoti remiantis Dievu, kuris yra jo vienintelė versmė ir viską tvarko visų labui, kad gyvenimas būtų vėl atrandamas kaip tikrai prasmingas tiktai tada, kai yra atviras Jėzaus sekimui.

Tačiau ne mažiau svarbu, kad būtų bažnytinė bendruomenė, tikrai padedanti kiekvienam pašauktajam įžvelgti savo pašaukimą. Tikėjimo, maldos, meilės bendrystės, dvasinės brandos, ryžto skelbti, intensyvaus sakramentinio gyvenimo kupina aplinka paverčia tikinčiąją bendruomenę vaisinga dirva, tinkamą ne tik naujiems, ypatingiems pašaukimams daiginti, bet ir pašaukimams palankiai kultūrai kurti bei individo pasirengimui priimti asmeninį kvietimą ugdyti. Kai jaunuolis pajunta kvietimą ir nusprendžia leistis į šventąją kelionę, kad jį įgyvendintų, ten paprastai jau yra bendruomenė, sukūrusi tokio atvirumo bei paklusnumo prielaidas (plg. Propositiones, 21).

Tai reiškia: tikinčiosios bendruomenės ištikimybė savo pašaukimui yra pirmutinė bei pagrindinė tikinčiųjų, pirmiausia jaunuolių, individualaus pašaukimo skleidimosi sąlyga.

c) Ženklas, tarnyba, misija

Tad kiekvienas pašaukimas kaip tvirtas bei galutinis gyvenimo pasirinkimas atsiveria trimis matmenimis: Kristaus atžvilgiu bet kuris pašaukimas yra „ženklas”, Bažnyčios atžvilgiu – tai „slėpinys”, pasaulio atžvilgiu – „misija” ir Karalystės liudijimas.

Jei Bažnyčia Kristuje yra tartum sakramentas, tai kiekvienas pašaukimas atskleidžia gilią Trejybės bendrystės dinamiką, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios veikimą kaip įvykį, per kurį Kristuje pagal jo pavyzdį kuriamos naujos būtybės.

Taigi kiekvienas pašaukimas yra ženklas, ypatingas būdas parodyti Kristaus veidą. „Kristaus meilė valdo mus” (2 Kor 5, 14). Taip Jėzus tampa bet kurio atsako į Dievo kvietimus judintojas bei svarbiausias pavyzdys.

Bažnyčios atžvilgiu kiekvienas pašaukimas yra slėpinys, kylantis iš grynosios laisvės dovanoti. Dievo kvietimas yra dovana bendruomenei, bendrajam labui, daugelio tarnybų dinamikoje. Tai galima būnant nuolankiam Šventajai Dvasiai, darančiai Bažnyčią „dovanų bendruomene” ir kiekvieno krikščionio širdyje sužadinančiai agapę, ne tik kaip meilės etiką, bet ir kaip gelminę struktūrą asmens, pašaukto bei įgalinto gyventi su kitais vadovaujantis tarnavimo nuostata ir remiantis Dvasios laisve.

Galiausiai kiekvienas pašaukimas pasaulio atžvilgiu yra misija. Tai pilnatviškas gyvenimas, nes gyvenamas kitų labui, kaip tai darė Jėzus, ir todėl steigiantis gyvenimą: „gyvenimas gimdo gyvenimą” (Documento conclusivo del II. Congresso internazionale di vescovi e altri responsabili delle vocazioni ecclesiastiche, 18; Roma 1981 gegužės 10–16; toliau DC). Tad štai kuo pagrįstas kiekvieno pašaukimo vidinis dalyvavimas Bažnyčios, kuri yra Karalystės sėkla, apaštalavime bei misijoje. Pašaukimas ir misija yra dvi vienos monetos pusės, apibūdinančios dovaną ir indėlį, kuriuo kiekvienas prisideda prie Dievo plano pagal Jėzaus paveikslą ir panašumą.

d) Bažnyčia – pašaukimų motina

Bažnyčia yra pašaukimų motina, nes Šventosios Dvasios galia pradeda juos savo įsčiose, saugo, maitina ir palaiko. Ji motina ypač dėl to, kad atlieka vertingą tarpininkės ir auklėtojos funkciją.

„Pašaukta Dievo ir įsteigta pasaulyje kaip pašauktųjų bendruomenė, Bažnyčia savo ruožtu yra Dievo kvietimo įrankis. Bažnyčia – tai gyvasis kvietimas Tėvo valia per Jėzaus Viešpaties nuopelnus ir Šventosios Dvasios galią <…>. Bendruomenė, suvokianti, jog yra kviečiama, sykiu suvokia, jog ir pati turi nepaliaujamai kviesti” (DC, 13). Per tokį kvietimą, besireiškiantį įvairiomis formomis, paskelbiamas ir Dievo kvietimas.

Šią tarpininkavimo užduotį Bažnyčia vykdo kiekvienam tikinčiajam padėdama bei jį skatindama įsisąmoninti gautąją dovaną bei su ja susijusią atsakomybę.

Ji taip pat ją vykdo, kai kompetentingai aiškina aiškiai išreikštą kvietimą į pašaukimą ir kviečia pati save išdėstydama reikmes, susijusias su jos misija bei Dievo tautos poreikiais, bei kviesdama į tai dosniai atsiliepti.

Be to, ji ją vykdo prašydama Tėvo dovanoti Dvasią, sužadinančią pašauktųjų širdyse pritarimą, svetingai juos priimdama ir pati per juos išgirsdama kvietimą, su rūpesčiu bei pasitikėjimu pabrėžtinai pavesdama jiems konkrečią ir visada nelengvą misiją tarp žmonių.

Galėtume pridurti, kad Bažnyčia savo motinystę parodo ir tada, kai, be kvietimo bei pašauktųjų tinkamumo tikrinimo, dar rūpinasi, kad jie gautų pradinį bei nuolatinį ugdymą ir tikrai būtų lydimi ilgame jų vis ištikimesnio bei radikalesnio atsako kelyje. Bažnyčios motinystė, savaime suprantama, negali baigtis sulig pradiniu kvietimu. Motina negalima vadinti ir tikinčiųjų bendruomenės, tiktai „laukiančios” ir visą atsakomybę už kvietimą perleidžiančios Dievo veikimui, tartum bijotų pati kviesti, arba bendruomenės, savaime suprantamu dalyku laikančios tai, kad jaunuoliai patys mokės iškart suvokti kvietimą į pašaukimą, arba tokios, kuri neatveria galimybių pasiūlyti ar priimti pašaukimą.

Pašaukimų krizė šiandien taip pat yra kartais stovinčių nuošalyje bei nerodančių ryžto kviečiančiųjų krizė. Kaip galima sulaukti atsako, kai nėra to, kuris kviečia?

Ekumeninis matmuo

20. Šių dienų Europai reikia naujų šventųjų ir naujų pašaukimų, tikinčiųjų, gebančių „tiesti tiltus”, vis labiau suvienijančius Bažnyčias. Tai besibaigiančio tūkstantmečio pašaukimų pastoracijos būdingas naujumo aspektas, laiko ženklas. Didelio vienybės troškimo paženklintame žemyne Bažnyčios turėtų pirmos rodyti už bet kuriuos susiskaldymus stipresnio ir visuomet kuriamojo bei atkuriamojo broliškumo pavyzdį. „Pašaukimų pastoracija Europoje šiandien turėtų pasižymėti ekumeniniu matmeniu. Visi pašaukimai kiekvienoje Europos Bažnyčioje turėtų būti palenkti bendrai priimti didįjį evangelizacijos iššūkį ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio ir liudyti bendrystę bei tikėjimą Kristuje, kuris yra vienintelis pasaulio Išganytojas” (Propositiones, 28).

Vadovaujantis tokia bažnytinės vienybės dvasia bus skatinamas dalijimasis Dievo Dvasios visur pasėtomis dovanomis ir Bažnyčių tarpusavio pagalba.

Rytų katalikų Bažnyčios

21. Vakarų Europos Bažnyčios turėtų daugiau dėmesio skirti Rytų katalikų Bažnyčių dvasinėms ir ugdymo prieigoms; tai tiktai teigiamai paveiktų visų Bažnyčių pašaukimų pastoraciją.

Ypač svarbi ugdant pašaukimus Rytų Bažnyčioms yra šventoji liturgija. Tai vieta, kur skelbiamas ir garbinamas Išganymo slėpinys, kur gimsta bendrystė bei statydinama tikinčiųjų brolybė, iki tiek, kad liturgija tampa tikrąja krikščioniškojo gyvenimo ugdytoja, jo skirtingų aspektų tobuliausia sintezė. Liturgijoje džiugus priklausymo Rytų Bažnyčių tradicijai išpažinimas neatsiejamas nuo visiškos bendrystės su Romos Bažnyčia.

Neįmanoma sužadinti pašaukimų į kunigystę bei vienuoliškąjį gyvenimą, jei negrįžtama prie pirmapradės tradicijos versmių, pritariant šventiesiems Tėvams bei jų giliai Bažnyčios pajautai. Tokiam plačios apimties procesui reikia laiko, kantrybės, pagarbos tikinčiųjų jausmams ir, be to, ryžtingumo.

Todėl Rytų Europos Katalikų Bažnyčių vyskupai, vienuolynų vyresnieji ir pastoraciniai darbuotojai kviečiami suvokti, kaip neatidėliotinai svarbu visoms jų Bažnyčioms atgauti ir išsaugoti nesugadintą visą liturginį paveldą, unikaliai prisidedantį prie teologijos bei katechezės atsiradimo ir sklaidos. Tėvų mistagoginio metodo pavyzdžiu tai atveria žmogų kvietimo bei dvasinio gyvenimo patirčiai ir subrandina patikimą bei tvirtą ekumeninę nuostatą. (Tai dalis popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo, pateikto enciklikose Slavorum apostoli (1985) bei Ut unum sint (1995) ir apaštališkajame paraginime Orientale Lumen (1995.)

Įvairios bažnytinės patirtys, taip pat aikštėn iškeliančios istorinį, teologinį, teisinį bei dvasinį savo Bažnyčios paveldą studijos Rytų jaunuoliams nesunkiai gali tapti auklėjimo aplinka, brandinančia jų atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai visuotinę prasmę.

Vyskupams tenka užduotis, branginant ugdytojų bei dvasinių vadovų nestokojančių vienuolių bendruomenių charizmą, skatinti, palankiai priimti ir tėviškai rūpinantis lydėti jaunuolius, individualiai ar grupėmis prašančius pasišvęsti vienuoliškajam gyvenimui.

Įšventintoji tarnyba ir pašaukimai communio abipusiškumo pagrindu

22. „Daugelyje dalinių Bažnyčių pašaukimų pastoracijai iki galo dar nėra aiškus santykis tarp įšventintosios tarnybos, ypatingo įšventinimo reikalaujančio pašaukimo ir visų kitų pašaukimų. Vieninga pašaukimų pastoracija remiasi Bažnyčios ir kiekvieno žmogiškojo gyvenimo, kaip kvietimo ir atsako, pašaukimiška prigimtimi. Tai visos Bažnyčios įsipareigojimo visoms pašaukimo formoms, ypač ypatingo įšventinimo reikalaujantiems pašaukimams pamatas” (Instrumentum laboris, 58).

a) Įšventintoji tarnyba

Šio visuotinio jautrumo aplinkoje ypatingą dėmesį šiandien, matyt, derėtų skirti įšventintajai tarnybai, kuri yra pirmoji ypatinga Evangelijos skelbimo forma. Tai „Kristaus Atpirkėjo sakramentinio buvimo įvairiais laikais ir įvairiose vietose nuolatinė garantija” (Jonas Paulius II. Christifideles laici, 55). Ji išreiškia tiesioginę Bažnyčios priklausomybę nuo Kristaus, kuris nesiliauja siuntęs savo Dvasią, kad Bažnyčia neužsisklęstų savyje, savoje Vakarienės menėje, bet trauktų pasaulio gatvėmis ir skelbtų Gerąją naujieną.

Toks pašaukimo pobūdis išreiškiamas trimis lygiais: vyskupiškuoju (su kuriuo susijusi apaštališkosios įpėdinystės garantija), kunigiškuoju (kuris yra „sakramentinis Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, sudabartinimas” (Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 15) ir diakoniškuoju (kuris yra sakramentinis tarnaujančiojo Kristaus ženklas) (žr. Propositiones, 18). Tarnyba kviesti siekiančiuosius šventimų tapti apaštališkosios tarnybos bendradarbiais patikėta vyskupams.

Įšventintoji tarnyba įgalina Bažnyčią, ypač per Eucharistijos šventimą, būti krikščioniškojo gyvenimo bei Prisikėlusiojo atminimą švęsti pašauktos bendruomenės „culmen et fons” (Sacrosanctum concilium, 10). Kiekvienas kitas pašaukimas gimsta Bažnyčioje ir yra jos gyvenimo dalis. Taigi įšventintoji tarnyba vykdo bendruomenėje bendrystės tarnybą ir todėl turi neišvengiamai skatinti kiekvieną pašaukimą.

Pastoracinėje praktikoje tai reiškia: communio abipusiškumo pagrindu įšventintoji tarnyba tarnauja visiems pašaukimams ir visi pašaukimai tarnauja įšventintajai tarnybai. Tad vyskupas su savo presbiteriais pašauktas įžvelgti bei skatinti visas Dvasios dovanas. Tačiau – norint garantuoti būsimųjų kunigų ugdymą ir eucharistinių bendruomenių kaip krikščioniškosios patirties pilnatviškos išraiškos steigimąsi – rūpinimasis konkrečiai seminarija turėtų būti visos diecezinės Bažnyčios reikalas.

b) Dėmesys visiems pašaukimams

Krikščionių bendruomenė turėtų stengtis įžvelgti ir rūpintis visais pašaukimais, ir kylančiais iš Bažnyčios tradicijos, ir naujomis Dvasios dovanomis: įšventinimu į vienuoliškąjį ir apaštališkąjį gyvenimą, pasauliečio pašaukimu, pasaulietinių institutų charizma, apaštališkojo gyvenimo draugijomis, pašaukimu į santuoką, įvairiomis pasaulietinių susivienijimų, susijusių su vienuoliškaisiais institutais, formomis, misijų pašaukimais, naujomis pašvęstojo gyvenimo formomis.

Šios įvairios Dvasios dovanos pasiskirsčiusios Europos Bažnyčiose skirtingai; tačiau visos šios Bažnyčios bet kuriuo atveju kviečiamos liudyti, kad kiekvienas pašaukimas jų priimamas bei puoselėjamas. Bažnyčia yra tuo gyvesnė, kuo turtingiau ir margiau joje reiškiasi įvairūs pašaukimai.

Tokiais laikais kaip mūsų, būtent stokojančiais pranašavimo, protinga pirmenybę teikti pašaukimams, kurie yra ypatingas ženklas to, kas būsime, bet kas dar nepasirodė (plg. 1 Jn 3, 2), ir ypatingo įšventimo reikalaujantiems pašaukimams; tačiau lygiai taip pat protinga ir būtina skatinti kiekvienam krikščioniškajam pašaukimui, įskaitant pasauliečio, būdingą pranašavimo aspektą, idant Bažnyčia pasauliui vis labiau būtų būsimųjų dalykų, Karalystės, kuri „jau yra” ir kurios sykiu „dar nėra”, ženklas.

Marija – kiekvieno pašaukimo motina ir pavyzdys

23. Egzistuoja būtybė, kurios dialogas tarp Dievo laisvės ir žmogaus laisvės toks tobulas, kad abi laisvės gali imti sąveikauti ir tobulai įgyvendinti pašaukimo tikslą; ta būtybė dovanota mums, kad per ją galėtume įžiūrėti tobulą pašaukimo idealą, kuris turėtų tapti kiekvieno iš mūsų tikrove.

Tai Marija, Dievo svajonės, kokia turėtų būti būtybė, pavykęs atvaizdas. Ji tikrai yra kaip mes, dalelė, į kurią Dievas galėjo įlieti savo dieviškosios meilės pilnatvę, viltis, duota mums, kad į ją žvelgdami ir mes priimtume Žodį, idant jis mūsų viduje taptų tikrovė.

Marija yra moteris, per kurią Švenčiausioji Trejybė gali tobulai parodyti savąją laisvę išrinkti. Šv. Bernardas, komentuodamas angelo Gabrieliaus Apreiškimo Marijai naujieną, sako: „Tai nėra mergelė, atsitiktinai atrasta paskutiniu momentu, ji buvo išrinkta prieš laikų pradžią; Aukščiausiasis ją paskyrė iš anksto ir sau parengė” (“In laudibus Virginis Matris”, Homilia II, 4; Sancti Bernardi opera, IV, Romae, Editiones Cistercenses, 1966, p. 23). Šv. Augustinas pakartoja: „Dar prieš Žodžio gimimą iš Mergelės jis paskyrė ją būti jo motina” (“In Johannis Evangelium Tractatus”, VIII, 9; CCL, 36, p. 87).

Marija yra atvaizdas to, kaip Dievas išrenka kiekvieną būtybę; ji yra atvaizdas išrinkimo, daromo amžinybėje ir visiškai laisvai, slėpiningo ir kupino meilės, išrinkimo, visada pranokstančio tai, ką būtybė gali apie save mąstyti, prašančio to, kas neįmanoma, ir reikalaujančio tiktai vieno dalyko – drąsos pasitikėti.

Tačiau Mergelė Marija taip pat yra žmogiškosios laisvės į tai atsiliepti pavyzdys. Ji yra ženklas to, ką gali padaryti Dievas radęs būtybę, laisvą priimti tai, ką jis siūlo, laisvą ištarti savo „taip”, leistis į piligriminę tikėjimo kelionę, kuri sykiu reiškia jos kaip kviečiamos būti Išganytojo ir Bažnyčios Motina moters pašaukimo piligriminę kelionę. Ši ilga kelionė baigiasi kryžiaus papėdėje ištariant dar slėpiningesnį ir skausmingesnį „taip”, padarantį ją tobula motina; ir po to dar Vakarienės salėje, kur ji kartu su Dvasia iki šiandien gimdo Bažnyčią ir kiekvieną pašaukimą.

Marija galiausiai yra tobulai įgyvendintas moters paveikslas, moteriškumo ir Dvasios, randančios bei išsirenkančios ją sužadėtine, fantazijos tobula sintezė, Dievo ir žmogaus Motina Mergelė, Aukščiausiojo duktė ir visų gyvųjų motina. Joje kiekviena moteris įžvelgia savo kaip mergelės, sužadėtinės, motinos pašaukimą!