Nepigiai atsieina kankinio vainikas
 

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šių metų birželio 13 d. Varšuvoje paskelbė palaimintaisiais du vienuolijų steigėjus ir 108 kankinius. Regina Protmann įkūrė seserų kotryniečių vienuoliją ir pati pirmoji į ją įstojo, o našlaičių bei ligonių globotojas Edmundas Byjanowskis, slapta įkūręs Nekaltosios Marijos tarnaičių vienuoliją, liko pasaulietis. Abi šios vienuolijos Lietuvoje darbuojasi ir yra daug nusipelniusios.

Šimto aštuonių kankinių būrys oficialiai vadinasi: Antonis Julianas Nowowiejskis, Henrykas Kaczorowskis, Anicetas Koplinskis, Marianna Biernacka ir jų 104 bendrininkai, Bažnyčios Lenkijoje kankiniai 1939–1945 metais. Keturios pavardės parinktos ne atsitiktinai. Plocko arkivyskupas A. J. Nowowiejskis yra žymiausias trijų vyskupų grupėje, H. Kaczorowskis – 52 diecezinių kunigų, A. Koplinskis – 26 vienuolių kunigų, o močiutė M. Biernacka – 27 vienuolių nekunigų ir pasauliečių pulke.

Prisipažinkime, kartais manome: bepigu broliams lenkams skelbti palaimintuosius ir šventuosius turint tautietį popiežių… Pagunda taip manyti man praėjo, kai susipažinau su kankinių istorijomis. Hitlerinės okupacijos metais Lenkija neteko apie 2200 kunigų ir vienuolių, o ligi šiol tebuvo kanonizuotas Maksimilijonas Marija Kolbė, beatifikuotas Michalas Kozalis, įkalintas 1939 11 07, nė trims mėnesiams nepraėjus po vyskupo šventimų, trejų metų ir dviejų mėnesių kalinimo išsekintas, 1943 01 27 pribaigtas nuodų injekcija. Jį tiesiog vadino kankinių mokytoju, nes daugeliui buvo švento kantrumo, atleidimo ir Dievui atsidavimo pavyzdys.

Tėvo Kolbės ir vyskupo Kozalio šventumo bylos leido apibrėžti nacionalsocialistinį režimą kaip tikėjimo persekiotoją, ir šio dalyko nebereikėjo įrodinėti svarstant vėlesnes bylas. Kai bus beatifikuota kankinio titulu bent viena sovietinio ateizmo auka, taip pat nebereikės šios aplinkybės įrodinėti svarstant kitas bylas. Yra beatifikuotos dvi ateistinio komunizmo Vidurio bei Rytų Europoje aukos: kroatų kardinolas ir bulgarų vyskupas, bet greičiausiai pagal Šventųjų skelbimo kongregacijos nuostatus bus reikalaujama atskirai dokumentais įrodyti (daugiau nei aiškų) faktą, jog ir sovietinis komunizmas buvo tikėjimo persekiotojas.

Kankiniu oficialiai pripažįstamas, kam atimta gyvybė (kas nužudytas ar miręs nuo kaltinimo) persekiotojo valia: in odium fidei – iš neapykantos tikėjimui. Tikėjimas čia suprantamas pilnutine reikšme: fides quae per caritatem operatur – meile veikiantis tikėjimas. Minima neapykanta gali tiesiog taikyti į kurią nors krikščionių tikėjimo branginamą dorybę, todėl yra neabejotini krikščionybės kankiniai, kas netenka gyvybės gindamas skaistumą ar aukodamasis artimo meilei.

Ir ką gi sako 108 kankinių bylos? Kiekviena buvo atskirai atidžiai išnagrinėta, patikrinta, ar iš tiesų tai buvo gyvybės auka dėl religinių motyvų (negana patriotinių). Daugumas tų pagyvenusių ir jaunų žmonių (vyriausiam 83 metai, jauniausiam – 20) buvo pasižymėję artimo meilės darbais dar prieš suėmimą, ir visi didvyriškai ja pasižymėjo nelaisvėje. Du kunigų seminarijų rektoriai ir trys vienuolės gyvybe sumokėjo už pagalbą žydams, kun. Zygmuntas Oisarskis iš Liublino – už tai, kad neišdavė jį persekiojusių komunistų. Trys jaunesni kunigai vikarai žuvo, nes prisiėmė pagyvenusiems jų klebonams metamus kaltinimus: ne visada cooperator contemnit omnia opera parochi –  vikaras niekina visa, ką daro klebonas… Savanoriai dėmėtąja šiltine sergančių kalinių slaugytojai ir slaugytojos; laisva valia į darbus vežamas moteris ir merginas palydėjusi pasauliečių apaštalavimo dalyvė mokytoja Natalia Talasiewicz; vietoj nėščios marčios pasisiūliusi būti sušaudyta močiutė M. Biernacka; geras tuzinas kunigų, galėjusių išsigelbėti, jei būtų pasitraukę nuo pavojuje esančių savo tikinčiųjų… Belieka nulenkti galvą ir neminėti, kad broliams ir seserims lenkams lengviau pasiekiamas altorius…

Su Lietuva labiausiai susiję bent keturi iš to būrio: vienas iš minėtųjų vikarų, pasiaukojusių vietoj klebono, kun. Stanislawas Pyrtekas; buvęs Vilniaus universiteto fundamentinės teologijos profesorius, paskui Trakų klebonas bei Vilniaus lenkų jaunimo dvasios vadas kun. dr. Henrykas Hleboviczius; du marijonai kunigai: Antonis Leszczewiczius ir Jurijus Kaszyra, kurie savo noru pasiliko su Rņsicos apylinkės (Baltarusija, į šiaurę nuo Drujos) gyventojais laukti tokio likimo, koks vėliau teko Pirčiupio žmonėms. Švelnų ir nedrąsų kunigą Kaszyrą, tipišką baltarusį, pažinau Marijampolėje kaip karo pabėgėlį 1939 m. rudenį. Jis talkino Patašinės koplyčioje, Vytautavos bažnytėlėje, paskui Žemaičių Kalvarijoje, o 1942 m. grįžęs į Drują, apaštalavo drauge su kunigu Leszczewicziumi, parsivežusiu į Tėvynę ketvirčio amžiaus darbo Rytų Sibire ir Mandžiūrijoje patirtį, 1939 m. davusiu pirmuosius įžadus. Drauge su šimtais gyventojų jie sudeginti 1943 m. vasario 17–18 d.

Melskimės ir kas kuo galėdami prisidėkime, kad kilnieji Lietuvos kankiniai taip pat susilauktų altorių garbės ir mus drąsintų. Užtarti mus jie gali jau dabar.