Pagyvenusių žmonių orumas bei misija Bažnyčioje ir pasaulyje
 

Įvadas

Mokslo laimėjimai ir juos lydėjusi medicinos pažanga pastaraisiais dešimtmečiais lėmė ilgesnę vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Terminu „trečiasis amžius“ dabar apimama didelė pasaulio gyventojų dalis: tai žmones, pasitraukę iš aktyvios gamybos, tačiau tebeturintys didelių vidinių išteklių ir pajėgūs pasitarnauti bendrajam gėriui. Šį didelį būrį „young old“ („jaunų senių”, taip naujomis senatvės kategorijomis demografai dabar vadina 65 – 70 metų žmones) papildė ir „oldest old“ („seni seniai”, vyresni nei 75-erių metų), tai vadinamasis ketvirtasis amžius, kurio gretos ilgainiui gausės (1).

Vidutinės gyvenimo trukmės pailgėjimas ir kai kur dramatiškas gimstamumo sumažėjimas sukėlė precedento neturinčius demografinius pokyčius, kurie tiesiog apvertė mažiau nei prieš penkiasdešimt metų egzistavusią amžiaus piramidę. Pagyvenusių žmonių nuolatos daugėja, tuo tarpu jaunimo mažėja (2). Prasidėjęs septintajame dešimtmetyje šiaurinio žemės pusrutulio šalyse, šis reiškinys dabar išplito ir pietų pusrutulyje, kur senėjimo procesas dar greitesnis.

Ši savotiška „tylioji revoliucija“ neapsiribojo vien demografiniais duomenimis, bet kelia didžiulių socialinių, ekonominių, kultūrinių, psichologinių ir dvasinių problemų, kurios labai rūpi tarptautinei bendruomenei. 1982 m. liepos 26 – rugpjūčio 6 d. Vienoje (Austrija) Jungtinių Tautų sušaukta Pasaulinė asamblėja gyventojų senėjimo klausimais parengė Tarptautinį veiklos planą, kuriuo ir dabar remiamasi visame pasaulyje. Po tolesnių tyrimų buvo suformuluota aštuoniolika Jungtinių Tautų principų pagyvenusiems žmonėms (jie suskirstyti į penkis skyrius: nepriklausomybė, dalyvavimas, globa, savęs įgyvendinimas ir orumas) (3) ir nuspręsta kiekvienų metų spalio pirmąją švęsti kaip Pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną.

Tokį susidomėjimą patvirtina Jungtinių Tautų rezoliucija ir pasirinktoji tema: „Visoms amžiaus grupėms skirtos visuomenės link”, skelbianti 1999-uosius Pasauliniais pagyvenusių žmonių metais. „Visuomenė visoms amžiaus grupėms”, – savo pranešime 1998 m. Pasaulinės pagyvenusių žmonių dienos proga kalbėjo JT generalinis sekretorius Kofi Annan, – yra visuomenė, nežiūrinti pašaipiai į pagyvenusius žmones, kaip pensininkus ir ligonius, bet priešingai, laikanti juos tolesnės plėtros veikėjais ir vartotojais”. Taigi tokia visuomenė apima kelias kartas ir stengiasi sukurti gyvenimo sąlygas, leidžiančias realizuoti vis dar didelį pagyvenusių žmonių potencialą.

Šventasis Sostas, pritardamas tokios solidarumo įkvėptos socialinės tvarkos, kur visos kartos galėtų sutartinai įnešti savo indėlį, pamatų statybai, irgi norėtų prisidėti prie  Pasaulinių pagyvenusių žmonių metų minėjimo bei padaryti Bažnyčios balsą girdimą ir apmąstymų, ir veiklos programų srityje.

Įsitikinęs, kad pagyvenę žmonės turi dar daug ką pasakyti ir duoti visuomenei, Šventasis Sostas ragina gerbti jų orumą ir pagrindines teises, tikėdamasis, kad visi – pavieniai asmenys, šeimos, asociacijos, vyriausybės ir tarptautinės organizacijos, kiekvienas pagal savo kompetenciją ir pareigas bei remdamasis labai svarbiu subsidiarumo principu – traktuos šį klausimą labai atsakingai. Tik tada bus galima garantuoti, kad pagyvenę žmonės galės džiaugtis vis humaniškesnėmis gyvenimo sąlygomis ir vykdyti savo nepamainomą vaidmenį visuomenėje, išgyvenančioje spartų ir nepertraukiamą ekonominės bei kultūrinės kaitos procesą. Negana to, tiktai sutartinai veikiant bus įmanoma paveikti socialinę, ekonominę ir ugdymo sistemas, kad visi piliečiai, be jokios diskriminacijos, būtų aprūpinti būtinais ištekliais jų seniems ir naujiems poreikiams patenkinti, kad būtų garantuota veiksminga teisių apsauga, atkurti pasitikėjimo bei vilties pagrindai ir priklausomybės jausmas tiems, kurie yra išstumti iš aktyvaus visuomenės gyvenimo.

Bažnyčios dėmesys ir įsipareigojimai pagyvenusiems žmonėms nėra naujas dalykas. Ne vieną šimtmetį ir įvairiausiomis aplinkybėmis jie buvo jos misijos ir pastoracinės globos dalis. Jų poreikiais rūpinasi krikščioniškoji „Caritas“ organizacija, kuri, ypač religinių kongregacijų bei pasaulietinių organizacijų iniciatyva ir rūpesčiu, pradėjo įvairiapusę veiklą tarnaudama pagyvenusiems žmonėms. Savo ruožtu Bažnyčios magisteriumas nežiūri į šį klausimą vien tik kaip į pagalbos teikimą ar labdarą, bet visada pabrėžia, kad pirmutinės svarbos dalykas yra pripažinti ir puoselėti visų amžiaus grupių žmonių vertumą, primindamas, kaip svarbu išsaugoti žmogiškuosius bei dvasinius turtus ir per visą gyvenimą sukauptą patirtį bei išmintį. Tai patvirtindamas 1984 m. kovo 23 d. popiežius Jonas Paulius II per audienciją priėmė apie 8000 pagyvenusių žmonių ir kreipėsi į juos sakydamas: „Neleiskite, kad jus užkluptų vidinės vienatvės gundymai. Nepaisant jūsų sudėtingų problemų […], nepaisant tolydžio vis labiau senkančių jėgų ir to, kad trūksta socialinių organizacijų, kad vėluoja oficialūs įstatymai, o savanaudiška visuomenė nesugeba jūsų suprasti, jūs turite jaustis esą ne Bažnyčios gyvenimo paribyje, tarsi pasyvūs pernelyg judraus pasaulio elementai, bet aktyvūs veiksniai žmogiškai ir dvasiškai vaisingame žmogiškosios egzistencijos etape. Jūs dar turite įvykdyti savo misiją ir įnešti savo indėlį“ (4).

Dabartinė situacija – kuri nuo ankstesniųjų skiriasi daugeliu aspektų – ragina Bažnyčią peržiūrėti savo pastoracinę tarnystę trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupės žmonėms. Reikia ieškoti naujų formų ir metodų, labiau atitinkančių jų poreikius ir dvasinius lūkesčius, rengti naujus pastoracinius planus, ginančius gyvybę, jos prasmę ir likimą: tai yra pagrindinės sąlygos raginant pagyvenusius žmones įsitraukti į Bažnyčios misiją ir norint padėti, kad jie, aktyviai dalyvaudami bažnytinės bendruomenės gyvenime, galėtų džiaugtis ypatinga dvasine nauda.

Toks bendrais bruožais yra šio Popiežiškosios pasauliečių tarybos dokumento atsiradimo kontekstas. Jį rengė darbo grupė, kurią sudaro Valstybės sekretoriato, įvairių Romos kurijos dikasterijų atstovai, taip pat  įvairių bažnytinių organizacijų (judėjimų, asociacijų, religinių kongregacijų) atsakingieji asmenys, turintys ilgalaikę darbo su trečiojo amžiaus grupės žmonėmis patirtį. Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba, kuriai pavesta koordinuoti Šventojo Sosto iniciatyvas, skirtas pagyvenusių žmonių metams, perduodama šį dokumentą Vyskupų konferencijoms, vyskupams, kunigams, vienuolėms ir vienuoliams, judėjimams bei draugijoms, jaunimui, suaugusiems ir patiems pagyvenusiems žmonėms, tikisi, kad jis kiekvieną paragins susimąstyti ir paskatins imtis įsipareigojimų.

I  Senatvės prasmė ir vertė

Šiandien žmonės gali tikėtis išgyventi ilgą amžių geresnėmis sveikatos sąlygomis negu praeityje; jiems taip pat atsiveria  galimybė plėtoti interesus, susijusius su didesniu asmens išsilavinimu; senatvė dabar nebūtinai reiškia priklausomybę nuo ko nors ar menkesnę gyvenimo kokybę; tačiau atrodo, jog viso to nepakanka, kad išnyktų neigiamas senatvės įvaizdis ir kad taptų priimtinas šis žmogaus gyvenimo tarpsnis, kuriame mūsų amžininkai nemato nieko kito, kaip tik neišvengiamą ir kankinantį likimą.

Reikia pripažinti, kad šiandien labiausiai paplitęs įsivaizdavimas, jog senatvė esanti nuosmukio periodas, kuriame žmogiškų ir socialinių galimybių trūkumas yra savaime suprantamas. Tačiau vis dėlto toks stereotipas neatitinka tikrovės, kuri kur kas įvairesnė – juk pagyvenę žmonės nėra homogeniška grupė, o senatvę kiekvienas išgyvena labai įvairiai. Yra žmonių, sugebančių suvokti senatvės prasmę žmogaus egzistencijoje ir išgyvenančių ją ne tik giedrai ir oriai, bet ir kaip gyvenimo periodą, suteikiantį naujų progų augti ir įsipareigoti. Yra ir tokių žmonių – jų šiandien dauguma, – kurie labai skausmingai išgyvena senatvę. Ji sukelia įvairiausių reakcijų, nuo pasyvios rezignacijos iki maišto, atmetimo ir nevilties. Šie žmonės užsisklendžia, atsiriboja nuo pasaulio ir taip pagreitina savo fizinę bei psichinę degradaciją.

Galima tvirtinti, kad yra tiek trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupės žmonių bruožų, kiek ir pačių pagyvenusių žmonių, ir kad kiekvienas iš mūsų per visą savo gyvenimą rengiasi pasitikti ir išgyventi senatvę. Senatvė auga kartu su mumis, o jos kokybė ypač priklausys nuo mūsų gebėjimo suvokti jos reikšmę bei vertę tiek grynai žmogiškąja, tiek ir tikėjimo prasme. Taigi turime suvokti senatvę tikslaus Dievo plano kontekste, – Dievo, kuris yra meilė. Turime priimti ją kaip kelio, kuriuo Kristus mus veda į Tėvo namus (plg. Jn 14, 2), etapą. Tik vilties, kuri neapgauna (plg. Rom 5, 5), stiprinamo tikėjimo šviesoje galėsime tikrai krikščioniškai išgyventi senatvę kaip dovaną ir kaip užduotį. Tokia yra jaunatviškos dvasios paslaptis, ir, nepaisant bėgančių metų, mes galime šią dvasią puoselėti. Linda, 106 metus pragyvenusi moteris, paliko mums tai patvirtinantį nuostabų liudijimą. Per savo šimtą pirmąjį gimtadienį ji atvirai pasakė savo draugei: „Dabar man 101-eri, bet tu žinai, kad esu stipri. Aš turiu kai kurių fizinių negalių, bet dvasiškai esu pajėgi ir neleidžiu, kad fiziniai trūkumai man trukdytų, tiesiog nekreipiu į juos dėmesio. Aš neišgyvenu senatvės, nes jos nesiklausau: senatvė eina pati sau viena pirma manęs, aš jai neteikiu jokios svarbos. Vienintelis būdas tinkamai nugyventi senatvę yra gyventi Dieve”.

Dabartinį, praktiškai vien neigiamą požiūrį į senatvę turi pataisyti į visas kartas orientuota kultūra ir švietimas. Mūsų pareiga yra padėti suprasti pagyvenusiems žmonėms jų amžiaus reikšmę, vertinti jo išteklius ir jį priimti nepasiduodant nevilčiai, nereikalingumo jausmui ir pagundai atsiriboti bei visko atsisakyti. Mes taip pat atsakingi už ateinančias kartas: turime paruošti tokią žmogiškąją, visuomeninę ir dvasinę aplinką, kurioje kiekvienas galėtų oriai ir pilnavertiškai nugyventi šį savo gyvenimo etapą.

Savo kreipimesi į Pasaulinę asamblėją gyventojų senėjimo klausimams popiežius Jonas Paulius II tvirtino: „Gyvenimas yra Dievo dovana žmogui, kurį Jis iš meilės sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Toks švento žmogaus orumo supratimas nurodo mums, kad reikia vertinti kiekvieną žmogaus gyvenimo etapą. Tai nuoseklumo ir teisingumo klausimas. Neįmanoma vertinti pagyvenusio žmogaus gyvenimo, jei nėra vertinama vaiko gyvybė nuo jo pradėjimo momento. Niekas nežino, kur atsidursime, jei dings pagarba gyvenimui, jeigu į jį nebebus žiūrima kaip į neatimamą ir šventą (5).

Mūsų siekiama ir kuriama visuomenė, apimanti daugelį kartų, išliks tik tokiu atveju, jei jos pagrindas bus pagarba gyvenimui ir visiems jo etapams. Pagyvenusių žmonių gausa šiuolaikiniame pasaulyje yra dovana, naujas žmogiškas ir dvasinis turtas. Jeigu gerai suprasime ir priimsime tokį šių laikų ženklą, jis padės dabartiniam žmogui iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, kuri pranoksta vien tik tam tikrų sąlygų – rinkos jėgų, vyriausybės ar vyraujančios nuomonės – suformuotas sampratas.

Pagyvenusių žmonių patirtis kuriant humaniškesnę visuomenę ir kultūrą yra vertingesnė negu bet kada; turime ją puoselėti, įvertindami tai, ką galėtume įvardyti kaip senatvei būdingas charizmas:

Davimas dovanai. Dabar vyraujanti kultūra matuoja mūsų veiksmų vertę pagal veiksmingumo bei materialinio sėkmingumo kriterijus, neatsižvelgdama į nesavanaudiškumo matmenį, kai duodama dovanai. Pagyvenę žmonės, galintys disponuoti savo laiku, gali atkreipti labai užsiėmusios visuomenės dėmesį į būtinybę sugriauti abejingumo barjerus, kurie silpnina, slopina ir sukausto altruistinius impulsus.

Atmintis. Jaunesnės kartos ima nebejausti istorijos prasmės, drauge ir savo pačių tapatybės. Visuomenė, minimalizuojanti istorijos prasmės suvokimą, nepaiso jaunų žmonių ugdymo atsakomybės. Visuomenė, nepažįstanti praeities, labiau rizikuoja kartoti senas klaidas. Istorijos prasmės praradimas yra lygiai taip pat neišvengiamas tokioje gyvenimo sistemoje, kurioje pagyvenę žmonės yra nušalinti ir izoliuoti, o sykiu vis sunkiau susikalba atskiros kartos.

Patirtis. Šiandien mes gyvename tokiame pasaulyje, kur mokslo ir technologijos pateikiami atsakymai, atrodo, užgožia pagyvenusių žmonių per visą gyvenimą sukauptos patirties naudingumą. Toks kultūrinis barjeras neturi nugąsdinti trečiojo ar ketvirtojo amžiaus grupės žmonių, nes jie turi dar daug ką pasakyti jaunesnėms kartoms ir daug kuo su jomis pasidalyti.

Tarpusavio priklausomumas. Joks žmogus negali būti vienas, tik šią tiesą temdo augantis individualizmas ir noras visuomet pralenkti kitus bei pirmauti. Ieškodami draugijos, pagyvenę žmonės meta iššūkį visuomenei, kuri dažnai nusigręžia nuo silpnųjų, ir atkreipia dėmesį į socialinę žmogaus prigimtį bei būtinumą atkurti tarpusavio ir socialinius ryšius.

Pilnatviškesnė gyvenimo vizija. Mūsų gyvenime vyrauja skubėjimas, perdėtas judrumas ir dažnai netgi neurozė. Tai pamišęs gyvenimas, kuriame pamirštami pagrindiniai žmonių pašaukimo, orumo ir lemties klausimai. Trečiojo amžiaus grupės žmonėms būdingas paprastumas ir kontempliacija. Pagyvenusių žmonių emocinės, moralinės ir religinės vertybės yra nepamainomos puoselėjant harmoniją visuomenėje, šeimoje ir kiekviename žmoguje. Šios vertybės apima tiek atsakomybės jausmą, tikėjimą Dievu, draugystę, nesivaikymą valdžios, tiek ir apdairumą priimant sprendimus, kantrybę, išmintį bei gilų vidinį įsitikinimą, jog reikia gerbti kūriniją ir saugoti taiką. Pagyvenę žmonės supranta, kad svarbiau yra „būti”, o ne „turėti”. Žmonių visuomenė būtų geresnė, jei išmoktų naudotis senatvės charizmomis.

II  Pagyvenęs žmogus Biblijoje

Kad geriau suprastume senatvės prasmę ir vertę, pakanka atsiversti Bibliją. Tik Dievo žodžio šviesa leidžia suvokti dvasinio, moralinio ir teologinio šio gyvenimo etapo matmens pilnatvę. Norėdami giliau atskleisti trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupės žmonių reikšmę, pateiksime keletą Biblijos citatų kartu su pastebėjimais ir pamąstymais apie sunkumus, su kuriais pagyvenusiems žmonėms tenka susidurti šiuolaikinėje visuomenėje.

Gerbsi pagyvenusį žmogų (Kun 19, 32).
Pagarba pagyvenusiam žmogui Šventajame Rašte yra suformuluota kaip įsakymas: „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo“ (ten pat). Ir vėl: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Įst 5, 16). Trečiajame Siracido knygos skyriuje randame labai švelnų pamokymą tėvų, ypač senų, atžvilgiu, jis užbaigiamas labai griežtais žodžiais: „Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna“ (Sir 3, 16). Turime stengtis pasipriešinti šiandien plačiai paplitusiai tendencijai ignoruoti ir išstumti pagyvenusius žmones iš savo būrio. Turime mokyti naujas kartas jų neapleisti. Jauniems, suaugusiems ir pagyvenusiems žmonėms reikia vieniems kitų.

Dieve, savo ausimis girdėjome – mūsų tėvai mums papasakojo apie didžius darbus, kuriuos padarei jų laikais – senovės dienomis (Ps 44, 2).
Šiuo požiūriu labai iškalbingos yra patriarchų istorijos. Dievas apsireiškė Mozei degančio krūmo ugnies liepsnoje sakydamas: „Aš esu Dievas tavo tėvo, Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas susieja savo vardą su didžiaisiais patriarchais, kurie atstovauja Izraelio tikėjimo teisėtumui ir garantijai. Senajame Testamente sūnus, jaunas vyras, visuomet sutinka Dievą – galėtume netgi sakyti, „priima“ Dievą  – per savo tėvą, savo senolį. Minėtoje citatoje patriarchų išvardijimas ir nurodymas, kad Dievas yra atskirai jų kiekvieno Dievas, pažymi, jog visi jie turėjo savo asmeninę Dievo patirtį. Ši patirtis, kurią paliko ir perdavė patriarchai, buvo ir jų jaunatviškos dvasios bei ramybės mirties akivaizdoje priežastis. Paradoksalu, bet perduodami tai, ką patys yra gavę, pagyvenę žmonės lemia dabartį, ir šis faktas mums neduoda ramybės, nes gyvename pasaulyje, kuriame aukštinama amžinoji jaunystė be atminties ir ateities.

Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių (Ps 94, 15).
Dievo galybė gali pasireikšti ir senatvėje, kuriai būdingos fizinės negalios ir kiti sunkumai. „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą (1 Kor 1, 27–29). Trapiuose kūnuose, kurie jau nejauni, silpni, nevaisingi ir nepajėgūs, taip pat vykdomas Dievo išganymo planas. Būtent iš šimtamečio Abraomo ir nevaisingų Saros įsčių gimė išrinktoji tauta (plg. Rom 4, 18–20). Lygiai ir Jono Krikštytojo, Jėzaus pirmtako, tėvai buvo nevaisinga Elžbieta ir senyvo amžiaus Zacharijas (plg. Lk 1, 5–25). Pagyvenę žmonės, net jeigu jų gyvenimas ir paženklintas silpnumo, vis tiek turi pagrindo laikyti save išganymo istorijos įrankiais: „Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu jį savo išganymu“ (Ps 91, 16), – pažada Viešpats.

Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir tavęs dar nepasiekus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ (Koh 12, 1).
Toks biblinis požiūris į senatvę stebina tiesiog nuginkluojančiu objektyvumu. Negana to, kaip sako psalmininkas, mūsų gyvenimas yra tik akimirksnis, ir jis ne visuomet malonus bei neskausmingas: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni – galbūt aštuonias. Bet dauguma tų metų grynas triūsas ir vargas, – jie greitai prabėga ir mes išskubame“ (Ps 90, 10). Koheleto žodžiai, simboliniais įvaizdžiais išsamiai apibūdinantys fizinį silpnėjimą ir mirtį, piešia niūrų senatvės paveikslą. Šventasis Raštas sugriauna bet kokias iliuzijas apie šį kupiną sunkumų, neramumų ir kančių gyvenimo etapą. Jis primena, kad Dievas yra žmogaus piligrimystės tikslas, į kurį esame vedami, ir kviečia atsiminti Jį visą savo gyvenimą, o ypač baimės momentu, kai senatvę išgyvename kaip kankinantį žlugimą.

Abraomas atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus ir buvo suvienytas su savo gimine (Pr 25, 8).
Ši Biblijos ištrauka yra labai aktuali ir dabar. Šiandien pasaulis pamiršo tiesą apie žmogaus gyvenimo prasmę ir vertę, o kartu su ja ir tikrąją senatvės bei mirties reikšmę, kurią Dievas nuo sukūrimo įspaudė į žmogaus sąmonę. Šiandien mirtis yra netekusi sakralumo ir pilnatviškos pabaigos reikšmės. Ji tapo tabu. Daroma viskas, kad ji būtų nepastebima, kad netrukdytų. Pasikeitė ir jos aplinka: dauguma žmonių, ypač pagyvenusių, vis dažniau miršta jau nebe namuose, bet ligoninėse ar prieglaudose, atskirti nuo žmonių bendruomenės. Nyksta apraudojimo ritualai ir kitos įvairios gedulo formos, ypač miestuose. Kiekvieną dieną girdėdami apie žiniasklaidoje skelbiamus mirties atvejus, žmonės šiandien visaip stengiasi išvengti susidūrimo su realybe, kuri sukelia jiems kančią, nerimą ir baimę. Todėl akivaizdu, kad kai mirtis prisiartina prie jų pačių, jie dažnai lieka vieni. Bet ant kryžiaus žmogumi tapęs Dievo Sūnus pakeitė mirties reikšmę, plačiai atverdamas vilties duris tiems, kurie jį tiki: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Šių žodžių šviesoje mirtis – nebe prakeikimas ar beprasmis, nieko nereiškiantis gyvenimo epilogas – atskleidžiama kaip gyvos ir tvirtos vilties metas, kai veidas į veidą susitiksime su Viešpačiu.

Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį (Ps 90, 12).
Biblijoje sakoma, kad viena iš „ilgaamžiškumo charizmų“ yra išmintis. Tačiau tai ne senatvės prerogatyva, bet Dievo dovana, kurią pagyvenę žmonės turi priimti ir jos siekti kaip tikslo. Tik siekdami šio tikslo, jie galės įgyti išmintingą širdį ir „išmoks skaičiuoti savo dienas”, tai yra atsakingai gyvens kiekvienam Apvaizdos skirtą laiką. Šios išminties esmė yra rasti tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę ir transcendentinį žmogaus likimą Dieve. Jeigu jau tai svarbu jauniems žmonėms, tai pagyvenusiems juo labiau: jie pašaukti savo gyvenimą orientuoti taip, kad niekada nepamirštų, jog „reikia tik vieno“ (plg. Lk 10, 42).

Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos, – neleisk man niekad nusivilti (Ps 71, 1).
Ši nuostabiai graži psalmė, tik viena iš daugelio Biblijoje randamų pagyvenusių žmonių maldų, liudija apie religinius sielos jausmus Viešpaties akivaizdoje. Malda yra pagrindinis dvasinio gyvenimo bruožas senatvėje. Tai – tarnystė. Tai pagyvenusių žmonių tarnavimas visos Bažnyčios ir pasaulio labui. Melstis gali net ir patys silpniausi bei pajudėti nebegalintys seneliai. Malda yra jų stiprybė, jų gyvenimas. Melsdamiesi jie gali sugriauti vienatvės sienas, išeiti iš beviltiškumo būsenos ir kartu su kitais džiaugtis bei kentėti. Malda yra pagrindinis dalykas, susijęs taip pat su pagyvenusių žmonių kontempliatyvumu. Kai seną moterį ar vyrą visiškai apleidžia fizinės jėgos ir liga prikausto prie lovos, jis tampa lyg vienuolis ar atsiskyrėlis, kurio malda gali apglėbti visą pasaulį. Atrodo neįmanoma, kad visą gyvenimą buvęs aktyvus žmogus galėtų tapti kontempliatyvus. Tačiau gyvenime yra momentų, kai atsiveriama visos žmonių bendruomenės labui. O malda yra atsivėrimas par excellence, nes „nėra tokio atsinaujinimo, netgi socialinio, kuris neprasidėtų kontempliacija. Susitikimas su Dievu maldoje įneša į istorijos vingius jėgos […], kuri paliečia širdis ir veda jas į atsivertimą ir atsinaujinimą, ir tokiu būdu tai tampa galinga istorijos jėga, keičianti socialines struktūras“ (6).

III Pagyvenusių žmonių problemos yra mūsų visų problemos

Marginalizacija
Tarp visų problemų, su kuriomis šiandien tenka susidurti pagyvenusiems žmonėms, yra viena, kuri turbūt labiau nei kitos žeidžia žmogaus orumą, – marginalizacija. Šiam palyginus nesenam reiškiniui rutuliotis palankios sąlygos atsirado visuomenėje, kurioje iškeliama materialinė sėkmė ir apgaulingos amžinos jaunystės įvaizdis bei bandoma visiškai atstumti tuos, kurie nebeatitinka šių kriterijų.

Yra nemažai veiksnių, kurie daugybę pagyvenusių žmonių stumia į visuomenės ir pilietinio gyvenimo paribį. Tai institucinio lygmens atsakomybės netekimas ir iš to kylantis socialinis nepilnavertiškumas, skurdas arba drastiškas pajamų bei finansinių išteklių sumažėjimas, kai nėra padorių gyvenimo sąlygų ir tinkamos slaugos garantijų, taip pat daugiau ar mažiau plintantis pagyvenusių žmonių išstūmimas iš savo šeimos ir socialinės aplinkos.

Tačiau pats skausmingiausias marginalizacijos matmuo yra žmogiškųjų santykių trūkumas. Pagyvenusius žmones kankina ne tik atskyrimas, bet ir apleidimas, vienatvė bei izoliacija. Siaurėjant asmeniniams ir socialiniams ryšiams, jų gyvenimas nuskurdinamas; atitinkamai stinga informacijos, stimulų, kultūros priemonių. Neturėdami galimybių dalyvauti priimant sprendimus, liečiančius juos kaip asmenis ir kaip piliečius, ir todėl negalėdami pakeisti savo situacijos, pagyvenę žmonės išgyvena bejėgiškumo jausmą ir, nors yra visuomenės nariai, nebesijaučia jai priklausą.

Ši problema liečia visus, ir todėl būtent visuomenė privalo įsikišti ir per įvairias institucijas garantuoti veiksmingą apsaugą, ypač juridinę, tiems gyventojams, kurie yra itin socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai atstumti.

Pagalba
Dar ir šiandien – netgi vis dažniau – kreipiamasi į institucinę globos sistemą prašant pagalbos ir priežiūros pagyvenusiems žmonėms, kurie yra nesveiki, nebegali savimi pasirūpinti, neturi šeimos ir pakankamų finansinių išteklių. Pagyvenusių žmonių priėmimas į ligonines ar prieglaudas gali virsti atskyrimu nuo visuomenės. Žvelgiant į praeities socialinį ir kultūrinį kontekstą, socialinės rūpybos politika ir iš jos kilusios institucijos dabar atrodo pasenusios ir netgi priešingos naujai žmoniškumo sampratai. Visuomenė, suvokianti savo pareigas pagyvenusiems žmonėms, prisidėjusiems prie dabarties kūrimo, turi stengtis įsteigti tokias institucijas ir teikti tokias paslaugas, kurios atitiktų tikruosius jų poreikius. Kur tik įmanoma, pagyvenusiems žmonėms turi būti suteikta galimybė likti savo aplinkoje, pagelbint jiems namuose, siūlant dienos slaugą, dienos centrus ir pan.

Paminėtini ir senelių namai. Kadangi tokios prieglaudos suteikia gyvenamąją vietą pagyvenusiems žmonėms, kurie buvo priversti palikti savo namus, iš jų vis labiau reikalaujama gerbti kiekvieno individo autonomiją ir asmeniškumą, duoti galimybę užsiimti jiems patinkančia veikla, garantuoti senatvėje reikalingą slaugą ir priežiūrą, o gyvenamosiose patalpose sukurti kiek įmanoma šeimyniškesnę atmosferą.

Švietimas ir įdarbinimas
Mūsų laikais vyrauja nuostata, kad švietimas ir profesinė veikla yra glaudžiai susiję. Dėl šios priežasties trečiojo amžiaus grupės žmonėms trūksta mokomųjų programų. Šioje epochoje, kur nuolatinis mokymasis ir persikvalifikavimas yra esminė sąlyga žengti koja kojon su sparčia technologijos pažanga ir gauti iš to įvairiapusę, ypač materialinę naudą, trečiojo amžiaus grupės žmonių išsilavinimas jau nebetinka darbo rinkai, ir jie yra išskirti iš tęstinio mokymo politikos.  Tokiu būdu yra ignoruojami jų didėjantys poreikiai ir lūkesčiai šioje srityje.

Šie žmonės atskiriami nuo darbo pasaulio ir visko, kas jam priklauso, labai šiurkščiai ir nelanksčiai. Retai kada tai suderinama su pačių pagyvenusių žmonių poreikiais, galimybėmis ir pasirinkimu. Todėl norėdami kompensuoti nepakankamas pensijas ar visai jų negaudami jie dažnai beviltiškai ieško darbo. Reikia patenkinti šį finansinio saugumo poreikį ir duoti jiems galimybę kuo nors užsiimti, kartu leidžiant atskleisti savo kūrybingumą, ir plėtoti dvasinę savo gyvenimo apimtį.

Jau beveik įrodyta, kad prievartinis išėjimas į pensiją gali pagreitinti senėjimo procesą, tuo tarpu tęsiančių kokią nors veiklą pensinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė smarkiai pagerėja. Pagyvenę žmonės disponuoja laisvu laiku, į tai ir reikia pirmiausia atsižvelgti grąžinant jiems aktyvų vaidmenį visuomenėje, sudarant palankias sąlygas naudotis technologijos naujovėmis, turėti naudingą socialiniu požiūriu darbą bei laisvai įsitraukti į savanorišką, visuomenei naudingą veiklą.

Dalyvavimas
Galima teigti, kad jeigu tik yra sudaromos galimybės, pagyvenę žmonės aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime pilietinių, kultūrinių draugijų bei sambūrių lygmeniu. Tai patvirtina faktas, kad jie dažnai užima įvairias vadovaujančias pareigas, pavyzdžiui, savanoriškose tarnybose, ir kad jų įtaka politikai taip pat yra nepaneigiama. Reikia pataisyti klaidingą pagyvenusių žmonių įvaizdį, atsikratyti tebekenkiančių prietarų ir nesusipratimų.

Pagyvenusiems žmonėms turi būti leista daryti įtaką jų pačių, taip pat visos visuomenės gyvenimą lemiančiai politikai. Čia jiems turi padėti specialios organizacijos ir atskiri politiniai bei profsąjungų atstovai. Reikia skatinti naujų asociacijų pagyvenusiems žmonėms kūrimą ir remti jau egzistuojančias. Tokios asociacijos, kaip pabrėžė popiežius Jonas Paulius II, „turi būti visuomenės valdžios pripažintos kaip teisėtas pagyvenusių žmonių balso pareiškimas, ypač tų, kurie yra labiausiai nuskriausti“ (7).

Kad apvalytume kultūrą nuo abejingumo, didėjančio individualizmo, konkurencijos ir utilitarizmo, kurie dabar kelia grėsmę visoms visuomenės sferoms, reikia užbėgti už akių bet kuriai kartų segregacijai bei brandinti naują mentalitetą, naują požiūrį, naują gyvenimo būdą ir naują kultūrą. Būtina siekti gerovės ir socialinio teisingumo, kurie gintų žmogaus asmenį ir jo orumą.

IV  Bažnyčia ir pagyvenę žmonės

„Pagyvenusių žmonių gyvenimas […] padeda nušviesti žmogiškų vertybių skalę, atskleisti kartų tęstinumą ir nuostabiai pademonstruoti Dievo tautos narių tarpusavio priklausomumą“ (8). Bažnyčia būtent ir yra ta vieta, kur reiškiasi šis tarpusavio priklausomumas: čia visos kartos yra pakviestos Dievo meilės plane dalytis dovanomis, kuriomis Šventosios Dvasios malone yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Prie šių dovanų apsikeitimo pagyvenę žmonės prisideda religinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurios krikščionių bendruomenėms, šeimoms ir pasauliui yra didžiulis dvasinis turtas.

Religinės praktikos užima reikšmingą vietą pagyvenusių žmonių gyvenime. Atrodo, kad ypač trečiojo amžiaus grupės žmonės jautriai atsiveria transcendentinėms vertybėms. Tai patvirtina daugybė faktų, pavyzdžiui, pagyvenę žmonės dažnai ir uoliai dalyvauja švenčiant liturgiją, po daugelio metų netikėtai vėl atsigręžia į Bažnyčią, svarbią vietą gyvenime skiria maldai, kaupdami neįkainojamą dvasinį atsidavimo ir pasiaukojimo lobyną, iš kurio gausiai semiasi Bažnyčia ir kuris turi būti puoselėjamas krikščionių bendruomenėje bei šeimose.

Abiejų lyčių pagyvenusių žmonių religingumas yra įvairiopas, – nors dažnai jis išgyvenamas labai paprastai, tačiau tai nereiškia, kad negiliai, – tai labai priklauso nuo tikėjimo apraiškų ir intensyvumo ankstesniuose jų gyvenimo etapuose.

Kartais jam būdingas tam tikras fatalizmas: tuomet kančia, fizinė negalia, liga ir netektys, susijusios su šiuo gyvenimo etapu, yra vertinami kaip Dievo ženklai, rodantys jo palankumo praradimą, ar net kaip jo bausmė. Bažnytinė bendruomenė yra įpareigota apvalyti šį fatalizmą, padėdama ugdyti pagyvenusiųjų religingumą ir atskleisdama vilties horizontus.

Siekiant įgyvendinti šį uždavinį, svarbiausią vietą reikia skirti katechezei, kuri gali ištrinti  baimę keliančio Dievo paveikslą ir padėti pagyvenusiems žmonėms rasti meilės Dievą. Artumas su Šventuoju Raštu, gilesnis mūsų tikėjimo pažinimas, mąstymas apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą padės jiems nugalėti baudžiančio, nieko bendra neturinčio su tėviška meile Dievo sampratą. Dalyvaudami krikščionių bendruomenės liturginėse ir sakramentinėse maldose bei dalydamiesi jos gyvenimu, pagyvenę žmonės pamažu vis labiau supras, kad Viešpats nėra nejautrus, nėra abejingas žmogaus kančioms ar asmeniniams sunkumams, su kuriais tenka susidurti gyvenime.

Bažnyčia turi paskelbti pagyvenusiems žmonės Gerąją Jėzaus Naujieną, kad Jėzus jiems apsireikštų, kaip kad apsireiškė Simeonui ir Onai. Jis guodžia juos savo buvimu, pripildo jų širdis džiaugsmo, išpildydamas jų viltis ir pažadus, kuriuos jie nešiojo savo širdyse (plg. Lk 2, 25–38).

Bažnyčia turi pasiūlyti pagyvenusiems žmonėms galimybę susitikti Kristų, padėdama jiems naujai suprasti Krikšto reikšmę, kuriuo jie buvo kartu su Kristumi palaidoti mirtyje, „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir [jie pradėtų] gyventi atnaujintą gyvenimą“ (plg. Rom 6, 4) ir jame rastų savo dabarties bei ateities prasmę. Viltis įsišaknija tikėjime Šventosios Dvasios esamybe, Dvasios „to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių“ ir kuris „atgaivins ir [mūsų] mirtinguosius kūnus“ (plg. Rom 8, 11). Atgimimo per Krikštą suvokimas leidžia pagyvenusių žmonių širdyse išlaikyti vaikišką nuostabą žvelgiant į kūrimu ir išganymu atskleistą Dievo meilės paslaptį.

Bažnyčia turi įskiepyti pagyvenusių žmonių širdyse gilų suvokimą, kad ir jų pareiga yra skleisti Kristaus Evangeliją pasaulyje, visiems atskleidžiant nuolatinio Dievo buvimo istorijoje paslaptį, ji taip pat turi padėti jiems suprasti, kad žmonių visuomenei ir krikščionių bendruomenei jie yra privilegijuoti Dievo ištikimybės žmogui duotiems pažadams liudytojai.

Sielovados misija evangelizuojant ar reevangelizuojant pagyvenusius bendruomenės narius turi žadinti jų amžiui deramą dvasingumą, grindžiamą nuolatiniu atgimimu, apie kurį Jėzus kalbėjo senyvo amžiaus Nikodemui, ragindamas jį ne pasiduoti senatvei, o stengtis Dvasioje atgimti naujam, vilties pilnam gyvenimui, nes „kas gimė iš kūno yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia“ (Jn 3, 6).

Kristus visus savo mokinius visais jų gyvenimo etapais kviečia į šventumą: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Nepaisant bėgančių metų, kurie grasina pakirsti entuziazmą ir išsunkti energiją, pagyvenę žmonės turi vis dėlto labiau nei bet kada jausti pareigą siekti Kristaus šventumo: krikščionys niekada negali pasiduoti apatijai ar leisti, kad nuovargis trukdytų jų dvasinei kelionei.

Šiam sielovados darbui reikia rengti kunigus, padėjėjus ir savanorius – jaunimą, suaugusius ir pačius pagyvenusius žmones, kupinus žmogiškumo ir dvasingumo, kurie moka užmegzti ryšį su trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupių žmonėms ir atsiliepti į jų dažnai labai individualius, žmogiškus, socialinius, kultūrinius ir dvasinius poreikius.

Įvairios specializuotos sielovados tarnystės sritys taip pat turi atsižvelgti į pagyvenusius žmones ir jų poreikius, pradedant šeimų sielovada, kuri negali nepaisyti pagyvenusių žmonių ryšių su savo šeima, turint omenyje, ne tik socialinę pagalbą, bet ir dvasinį gyvenimą, baigiant socialine ir sveikatos apsaugos darbuotojų sielovada.

Nepamainomas indėlis šioje sielovadoje gali būti ir pačių pagyvenusių žmonių. Iš savo gyvenimo ir tikėjimo sukaupto lobyno jie, taip pat ir visa bendruomenė, gali semtis naujų ir senų dalykų. Jie – ne pasyvieji, kuriems Bažnyčia tik tarnauja savo sielovada, bet nepamainomi apaštalai, ypač tarp savo amžiaus žmonių, nes niekas geriau už juos nežino, su kokiomis problemos ir jausmais susiduriama šiame gyvenimo etape. Šiandien ypatinga reikšmė teikiama pagyvenusių žmonių apaštalavimui savo amžiaus grupėse, liudijant savo gyvenimu. Paulius VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi rašė: „Šiandieninis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (41). Anaiptol nėra antraeilės svarbos dalykas gebėti konkrečiai parodyti, kad, gyvenant krikščioniškai, šis gyvenimo etapas turi giliausią prasmę, kurią įgyja žmogiškosios egzistencijos visumoje. Nė kiek  ne mažiau svarbu, kad pagyvenę žmonės tiesiogiai skelbtų Dievo žodį kitiems pagyvenusiems žmonėms, taip pat kaip ir savo vaikų bei anūkų kartoms.

Pagyvenę žmonės visuomet buvo iškalbingi tikėjimo liudytojai ir apaštalai krikščionių bendruomenėse bei šeimose žodžiu ir malda, taip pat nugyvento amžiaus atneštais atsižadėjimais ir kančia. Kartais tai vykdavo tikrų persekiojimų sąlygomis, pavyzdžiui, esant totalitariniam ateistiniam režimui komunistiniame bloke XX a. Kas nėra girdėjęs apie rusų „babuškas”, kurios per ilgus dešimtmečius išsaugojo gyvą tikėjimą ir perdavė jį savo anūkams, nors bet kokia religingumo išraiška buvo tolygi kriminaliniam nusikaltimui. Dėl drąsos ir ištvermės tikėjimas neišnyko iš buvusių komunistinių kraštų, jis buvo išsaugotas, kad ir netvirtas pagrindas, ant kurio šiandien galima statyti naująją evangelizaciją. 1999-ieji, tarptautiniu lygiu minimi kaip pagyvenusių žmonių metai, suteikia puikią progą prisiminti tuos nuostabius pagyvenusius žmones – vyrus ir moteris – bei jų tylų ir herojišką liudijimą. Ne tik Bažnyčia, bet ir visa žmogiškoji civilizacija yra jiems labai skolinga.

Svarbus vaidmuo skatinant pagyvenusių žmonių aktyvų dalyvavimą evangelizacijoje dabar skiriamas bažnytinėms draugijoms ir judėjimams, kurie yra „viena iš šių laikų Šventosios Dvasios dovanų [Bažnyčiai]“ (9). Daug pagyvenusių žmonių jau rado derlingą lauką savo ugdymuisi, įsipareigojimui ir apaštalavimui įvairiose prie parapijų veikiančiose draugijose, tapdami tikri krikščioniškosios bendruomenės veikėjai. Netrūksta ir sambūrių grupių bei bendruomenių, specialiai besidarbuojančių su trečiojo amžiaus grupės žmonėmis. Savo charizmų dėka visos šios bendrijos sukuria aplinką, kur vyrauja kartų bendrumas, ir dvasinį klimatą, padedantį pagyvenusiems žmonėms išsaugoti savo dvasinį gyvybingumą bei jaunatviškumą.

V   Nuorodos pagyvenusių žmonių sielovadai

Dalydamasi „mūsų laiko žmonių džiaugsmais ir viltimis, liūdesiu ir nerimu“ (10), Bažnyčia motiniškai stengiasi paremti pagyvenusius žmones įvairia pagalba ir artimo meilės darbais. Ji taip pat juos ragina tęsti  savo evangelizacinę misiją, kuri netgi jų amžiuje yra ne tik jiems įmanoma užduotis ir jų pareiga, bet būtent tuomet įgauna tam tikra prasme būdingą ir originalią formą.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Christifideles laici kreipdamasis į pagyvenusius žmones, Jonas Paulius II rašo: „Išėjusiems į pensiją įvairių profesijų ir sričių darbuotojams atsiveria naujos apaštalavimo galimybės. Tuomet pagyvenę žmonės turi ryžtingai stengtis nugalėti pagundą ir nepasiduoti jau niekada nebesugrįšiančios praeities nostalgijai ir, nepaisant sunkumų, kuriuos tenka sutikti nuolat besikeičiančiame pasaulyje, nebandyti išvengti dabartinės atsakomybės. […] Įžengimas į trečiąjį amžių turi būti suprantamas kaip privilegija: ne tik dėl to, kad ne kiekvienas turi laimę pasiekti šį gyvenimo etapą, bet labiausiai dėl to, kad tuo metu galima geriausiai įvertinti praeitį, geriau susipažinti ir giliau išgyventi velykinę paslaptį bei tapti pavyzdžiu Bažnyčioje visai Dievo tautai“ (48).

Bažnytinė bendruomenė savo ruožtu yra pašaukta atsiliepti į pagyvenusių žmonių troškimą aktyviau joje dalyvauti, įvertindama „dovaną”, kuriai jie atstovauja kaip tikėjimo tradicijos liudytojai (plg. Ps 44, 2, Iš 12, 26–27), gyvenimo išminties mokytojai (plg. Sir 6, 34; 8, 11–12) ir artimo meilės darbininkai. Taigi ji turi pergalvoti savo sielovadą trečiojo amžiaus grupės žmonėms, kad ši sielovada taptų erdve, atvira pagyvenusių žmonių dalyvavimui ir bendradarbiavimui.

Tarp visų sričių Bažnyčioje, geriausiai tinkamų pagyvenusių žmonių liudijimui, nederėtų užmiršti šių:

Artimo meilės darbai. Nemažai pagyvenusių žmonių turi dar pakankamai fizinės, protinės ir dvasinės energijos, kad galėtų dosniai aukoti savo laiką ir talentus įvairiame savanoriškame darbe, veikloje bei programose.

Apaštalavimas. Pagyvenę žmonės gali labai prisidėti prie Evangelijos skelbimo dirbdami katechetais ir liudydami krikščioniškąjį gyvenimą.

Liturgija. Jau dabar daug pagyvenusių žmonių veiksmingai prisideda padėdami aptarnauti kulto vietas. Gavę tinkamą parengimą, kur kas daugiau trečiojo amžiaus grupės žmonių galėtų tapti diakonais, lektoriais ar akolitais, taip pat jie galėtų įsitraukti į ypatingą Eucharistijos tarnystę, prisidėti prie liturgijos, pagyvindami eucharistinio maldingumo formas, taip pat pamaldumo raiškas, ypač Marijai ir šventiesiems.

Bažnytinių draugijų ir judėjimų gyvenimas. Ypač po Vatikano II Susirinkimo pagyvenę žmonės pradėjo rodyti vis didesnį susidomėjimą bendruomene savo tikėjimo apimtimi. Bažnytinių asociacijų ir judėjimų, kurie labai praturtina Bažnyčią, gausėjimą taip pat lemia integralus visų kartų dalyvavimas, atskleidžiantis įvairių Dvasios charizmų turtingumą ir vaisingumą.

Šeima. Pagyvenę žmonės yra jaunesnių kartų „istorinė atmintis“ ir pamatinių žmogiškųjų vertybių saugotojai. Kur trūksta šios atminties, trūksta ir šaknų, o kartu ir gebėjimo su viltimi save projektuoti į ateitį, peržengiančią dabarties ribas. Šeima, kartu ir visa visuomenė daug laimės iš naujo įvertindama auklėjamąjį pagyvenusių žmonių vaidmenį.

Kontempliacija ir malda. Pagyvenusius žmones reikia raginti paaukoti likusius metus, kurių skaičių žino tik vienas Dievas, naujai Šventosios Dvasios apšviestai misijai, pradedant žmogiškojo gyvenimo etapą, kuris velykinio Viešpaties slėpinio šviesoje atsiskleidžia kaip pats turtingiausias ir daugiausia žadantis. Kreipdamasis į Tarptautinio forumo aktyvaus senėjimo klausimais dalyvius, Jonas Paulius II pasakė: „Pagyvenę žmonės per gyvenimą sukauptos išminties ir patirties dėka įžengė į ypatingos malonės metą, kuris atveria jiems naujas galimybes maldai ir vienybei su Dievu. Jiems duodama nauja dvasinė energija kviečiant tarnauti kitiems ir paaukojant savo gyvenimą Viešpačiui ir Gyvybės Davėjui“ (11).

Išbandymai, ligos ir kančia. Šios patirtys atspindi momentą, kai kūne ir širdyje „papildoma“ Kristaus kančia už Bažnyčią ir pasaulį (plg. Kol 1, 24). Svarbu padėti pagyvenusiems žmonėms, ir ne tik jiems, suvokti šią liudijimo dimensiją – įkandin Viešpaties atsiduoti Dievo valiai. Bet tai bus įmanoma tik tokiu matu, kiek pagyvenęs asmuo jausis mylimas ir gerbiamas. Dėmesys silpniesiems, kenčiantiems, neįgaliesiems yra Bažnyčios pareiga ir jos motinystės autentiškumo įrodymas. Pagyvenę žmonės turi būti įvairiopai globojami bei aprūpinti tarnystėmis, kad jie nesijaustų nereikalingi ir našta kitiems ir išgyventų savo kančią kaip galimybę susidurti su Dievo ir žmogaus slėpiniu.

Angažavimasis „gyvenimo kultūrai”. Ligos ir kančios laikas ypač raiškiai primena nepaneigiamą principą, kad gyvenimas yra šventas ir neliečiamas. Paties Jėzaus misija, daugybė jo įvykdytų išgydymų rodo, kad Dievui rūpi ne tik dvasinis, bet ir kūniškas žmogaus gyvenimas (plg. Lk 4, 18). Žmogus negali kaip arbitras pasirinkti, gyventi jam ar mirti, taip pat nuspręsti dėl kito leidžiant gyventi ar mirti, tai gali tik tas, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28; plg. Įst 32, 39). Mūsų laikams būdingas užsivėrimas trascendencijai nuolatos stiprina tendenciją vertinti gyvenimą tik tol, kol jis teikia pasitenkinimą ir gerovę, o į kančią žiūrėti kaip į nepakeliamą naštą, iš kurios reikia bet kokia kaina išsivaduoti. Jeigu mirtis nutraukia gyvenimą, atvirą ateičiai, žadančiai įdomių patirčių, į ją žiūrima kaip į „absurdą”, tačiau jeigu ji užbaigia gyvenimą, kuris dėl apėmusios kančios yra laikomas bereikšmiu, sakoma, kad ji yra „teisėtas išsilaisvinimas”. Toks požiūris formuoja kultūrinį kontekstą eutanazijos, kurią Bažnyčia smerkia kaip „sunkų Dievo įstatymo pažeidimą, kadangi tai tyčinis ir morališkai nepriimtinas žmogiškojo asmens nužudymas“ (12).

Kadangi pagyvenusių žmonių gyvenimo situacijos ir sąlygos yra labai skirtingos, Bažnyčios sielovada trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupių žmonėms turi remtis daugeliu priemonių, kad būtų pasiekti šie tikslai:

Bažnyčia turi geriau suvokti pagyvenusių žmonių poreikius, atsižvelgdama į tai, kad jie dar gali prisidėti prie bendruomenės gyvenimo užsiimdami savo padėčiai tinkama veikla. Tai žinodama Bažnyčia galės kvalifikuotai veikti atkreipiant bažnytinių bei pasaulietinių bendruomenių dėmesį ir susitelkiant į tuos dalykus, kurie atrodo tinkamiausi Evangelijos ir kultūros požiūriu, ypač siekiant atnaujinti įvairias Bažnyčios pagalbos bei artimo meilės formas.

Pagyvenusiems žmonėms reikia padėti įveikti nuostatas, vedančias juos į abejingumą ir nepasitikėjimą ar netgi verčiančias atsisakyti aktyvaus dalyvavimo ir bendruomeninių įsipareigojimų.

Pagyvenusius žmones reikia be jokios diskriminacijos integruoti į krikščionių bendruomenę. Visi pakrikštytieji kiekvienu savo gyvenimo etapu turi turėti galimybę atnaujinti savo Krikšto malonės turtus ir juos pilnatviškai išgyventi. Neturi likti nė vieno, kuriam nebūtų paskelbtas Dievo žodis, kuris nebūtų patyręs maldos dovanos, Dievo malonės ar artimo meilės liudijimo.

Krikščionių bendruomenės gyvenimas turi būti suorganizuotas taip, kad pagyvenę žmonės būtų skatinami įsitraukti į veiklą ir įvertinant kiekvieno gabumus. Todėl vyskupijose reikia įkurti struktūras, kurios rūpintųsi pagyvenusių žmonių tarnystėmis, o parapijas raginti organizuoti dvasinę, bendruomeninę ir rekreacinę veiklą šio amžiaus žmonėms. Reikia skatinti pagyvenusių žmonių veiklą vyskupijų ir parapijų tarybose, taip pat ekonominėse tarybose.
Reikia padėti pagyvenusiems žmonėms dalyvauti Eucharistijoje, pasiūlyti jiems priimti Susitaikinimo sakramentą, vykti į piligrimines keliones, rekolekcijas, dalyvauti dvasinėse lavybose, rūpinantis, kad tokios jų veiklos neapribotų palydovų trūkumas ar architektūrinio pobūdžio kliūtys.

Pagyvenusiais žmonėmis, kurie yra ligoniai, nebesavarankiški arba dėl senatvės iš dalies netekę protinių galių, reikia  pasirūpinti ir dvasiškai, neužmirštant maldos ir tikėjimo artumo ženklų, liudijančių, kad gyvenimo vertė nesumažėja, net jeigu jo raiška visiškai sumenkėja.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Ligonių patepimo ir Viatiko teikimui bei tinkamam išankstiniam katechetiniam pasirengimui. Jeigu tik leidžia galimybės, pageidautina, kad kunigai šį sakramentą įtrauktų į bendruomenines pamaldas, ar tai būtų parapijoje, ar pačių pagyvenusių žmonių gyvenimo vietose.

Reikia stengtis atsispirti tendencijai mirštančiuosius palikti vienus be religinio patarnavimo ir žmonių paguodos. Tai ne vien dvasininkų, nors jų vaidmuo yra pamatinis, bet taip pat ir šeimų bei bendruomenių, kurioms priklauso pagyvenę žmonės, narių pareiga.

Ypatingas dėmesys gailestingumo ir dialogo dvasia turi būti skiriamas kitų konfesijų pagyvenusiems žmonėms, norint padėti jiems gyventi savo tikėjimu, o kita vertus netikintiems pagyvenusiems žmonėms, kuriems savo ruožtu nereikia bijoti broliškai ir solidariai liudyti savo tikėjimą.

Dera atsiminti, kad jei pagyvenę žmonės turi teisę į savo vietą visuomenėje, tai juo labiau jie turi teisę į garbingą vietą šeimoje.  Šeima yra pašaukta būti asmenų bendrija, kuriai reikia priminti jos ypatingą misiją puoselėti, skleisti ir perduoti meilę; priminti taip pat pareigą padėti silpnesniems, lygiai kaip ir senesniems savo nariams, apgaubiant juos švelnumu. Negalima pamiršti, kad ir šeimai reikia atitinkamos pagalbos: ekonominės paramos, socialinių ir medicininių patarnavimų, politikos, butų, pensijų ir socialinio draudimo srityje.

Dera rūpintis pagyvenusiais žmonėmis, apgyvendintais valdiškose bei privačiose institucijose. Nuo savo šeimų atskirti pagyvenę žmonės nepatirs tokios traumos, jeigu bendruomenė su jais palaikys ryšį. Parapijos bendruomenė, „šeimų šeima“ turi tapti „diakonija”, tarnaudama pagyvenusiems žmonėms ir atsiliepdama į jų problemas; ji turi stengtis bendradarbiauti su tokių institucijų atsakingais darbuotojais ieškodama tinkamų būdų, kaip įtraukti savanorius, numatyti kultūrinę veiklą, pasirūpinti religiniais patarnavimais. Tokiu būdu turi būti garantuota, kad pagyvenę žmonės bus pasotinti Eucharistija, pasirūpinant, jog Komunija atskleistų dalyvavimo Viešpaties dienos šventime reikšmę, ženklindama pagyvenusiems žmonėms tarnystę ir gyvenimo bei kančios vaisingumą; jei gyvenimo ir kančios nenušvies Viešpaties paguoda, juos gali užgožti liūdesys ir netgi neviltis.

Negalima pamiršti, kad tarp pagyvenusių žmonių yra ir kunigų, Bažnyčios tarnautojų ir krikščionių bendruomenės ganytojų. Diecezinė Bažnyčia privalo jais pasirūpinti atitinkamomis priemonėmis, pasitelkdama atitinkamas struktūras. Parapijų bendruomenės taip pat kviečiamos bendradarbiauti, kad dėl savo amžiaus ar silpnos sveikatos iš aktyvios tarnystės pasitraukę pagyvenę kunigai turėtų tinkamą gyvenamąją vietą. Tas pats galioja ir vienuolinėms bendruomenėms bei jų vyresniesiems, kurie ypatingu būdu turi rūpintis savo pagyvenusiais broliais ir seserimis.

Reikia auklėti į parapijose veikiančias grupes, draugijas bei judėjimus įsitraukusius jaunus narius, kad jie būtų solidarūs su vyresniais bendruomenės nariais. Tokio solidarumo išraiška yra taip pat ir draugystė, jaunimas gali draugauti su vyresniaisiais. Jauni žmonės, turintys galimybę bendrauti su pagyvenusiais, žino, kad ši patirtis juos ugdo, brandina ir leidžia jiems suvokti dėmesingumo kitiems prasmę, kuri yra svarbi visam gyvenimui. Visuomenėje, kurioje klesti savanaudiškumas, materializmas, vartotojiškumas ir komunikacijos priemonės mažai tepalengvina augantį vienišumą, tokios savybės kaip nesavanaudiškumas, atsidavimas, draugystė, pagarba, gebėjimas priimti kitą yra iššūkis visiems, taip pat ir jauniems, kurie trokšta naujos žmonijos gimimo.

Sielovados darbo su pagyvenusiais žmonėmis gairės nurodytos ne tik Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, bet ir paskutiniųjų metų Bažnyčios magisteriumo dokumentuose, ypač posinodiniame apaštališkajame paraginime Christifideles laici, apaštališkajame laiške Salvifici doloris ir apaštališkajame paraginime Familiaris consortio.

Išvados

Mūsų trumpa trečiojo ir ketvirtojo amžiaus grupių žmonių apžvalga nušvietė daugelį su senatve susijusių problemų, kurios reikalauja specialaus pasaulietinės visuomenės įsikišimo ir ypatingo bažnytinės bendruomenės dėmesio. Tačiau taip pat buvo atskleisti dar daug Bažnyčiai ir visuomenei galinčių duoti pagyvenusių žmonių išminties ir žmogiškumo turtai.

Eiti pas pagyvenusius žmones, eiti kartu ir bendrauti su jais yra visų mūsų pareiga. Atėjo laikas pradėti veikti siekiant veiksmingai keisti požiūrį į pagyvenusius žmones ir grąžinant jiems teisėtą vietą žmonių bendruomenėje.
Visuomenė ir jos atitinkamos institucijos yra įpareigotos atverti pagyvenusiems žmonėms galimybes jų asmeniniam ugdymuisi ir dalyvavimui visuomenės gyvenime; jos turi garantuoti jiems įvairią socialinę ir medicinos pagalbą, atitinkančią jų reikmes ir patenkinančią asmens orumo, teisingumo bei laisvės poreikį. Siekiant šio tikslo, kartu su bendrąją gerovę skatinančia ir saugojančia valstybės politika, reikia – laikantis subsidiarumo principo – remti ir plėtoti savanorišką veiklą bei krikščionišką artimo meilės įkvėptą iniciatyvą.

Bažnytinė bendruomenė turi stengtis padėti pagyvenusiam žmogui gyventi tikėjimo šviesoje ir pačiam atskleisti tas vertybes, kuriomis jis dar įstengia ir turi pareigą pasitarnauti kitiems. Pagyvenę žmonės pamažu turi suprasti, kad jų dar laukia ateitis, kurią patys turi formuoti, ir kad jų misija nepasibaigė. Jie turi liudyti vaikams, jaunimui, suaugusiems ir savo amžiaus žmonėms, kad nusigręžus nuo Kristaus nebelieka nei prasmės, nei džiaugsmo tiek asmeniniame gyvenime, tiek santykiuose su kitais.

„Pjūtis didelė“ (Mt 9, 37). Šie Viešpaties žodžiai gerai tinka sielovados darbui su trečiojo bei ketvirtojo amžiaus grupėms žmonėmis, nes šis laukas toks platus, kad reikia didelių daugybės apaštalų bei sielovadininkų pastangų, pasiaukojamo darbo bei įtikinamo liudijimo apie pilnatvę, kuria pasižymės šis gyvenimo etapas, jeigu jis bus statomas ant uolos – Kristaus (plg. Mt 24, 27).

Nuostabų šios tiesos pavyzdį mums duoda popiežius Jonas Paulius II, kuris ir šioje srityje yra didis liudytojas mūsų laikų žmonėms. Popiežius labai natūraliai priima savo senatvę. Visai jos neslėpdamas (kas nėra matęs jo juokaujant su lazda?), jis išgyvena ją visiems matant. Su giedru paprastumu Šventasis Tėvas apie save sako: „Esu senyvas kunigas”. Popiežius su tikėjimu priima senatvę, toliau vykdydamas misiją, kurią jam patikėjo Kristus. Jis nesileidžia sąlygojamas savo amžiaus. Būdamas septyniasdešimt aštuonerių, popiežius neprarado jaunatviškos dvasios. Net ir neabejotinai silpna sveikata nepakirto jo entuziazmo, su kuriuo jis aukojasi Petro įpėdinio misijai. Popiežius nenuilsdamas tęsia savo apaštališkąsias keliones. Reikia pripažinti, kad jo žodžiai įgauna vis didesnę jėgą ir labiau nei bet kada paliečia žmonių širdis.

Ėjimas kartu su pagyvenusiais žmonėmis, ypač jeigu jį lydi įvairiems jų poreikiams ir charizmoms jautri sielovada, į kurią gali įsitraukti visi ir kuri sudaro sąlygas žmonėms atsiskleisti, praturtina visą Bažnyčią. Todėl pageidautina, kad drąsiai kuo gausiau įsitrauktume į šią tarnystę, suvokdami jos, kaip širdžių atsivertimo kelio ir dalijimosi dovanomis tarp kartų, gilią prasmę.

1999-uosius Jungtinės Tautos paskelbė pagyvenusių žmonių metais, bet jie taip pat paskelbti ir Dievo Tėvo metais, kaip pasirengimo Didžiajam 2000-ųjų jubiliejui dalis. Tai apvaizdingas sutapimas, kuris jaunesniosioms kartoms suteikia progą permąstyti ir rasti naują santykių su tėvais pagrindą, o tiems, kurie jau nebėra jauni, – iš naujo įvertinti savo būtį ir įžvelgti joje džiaugsmą liudijant, kad „visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga piligrimystė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlygišką meilę kiekvienam žmogui kasdien iš naujo pažįstame“ (13).

Jubiliejiniais 2000 metais, kurie įveda Dievo tautą į trečiąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, viena diena, rugsėjo 17-oji, specialiai paskirta pagyvenusiems žmonėms. Esame tikri, kad jie nepraleis šio svarbaus susitikimo. Taip pat esame tikri, kad Didžiojo jubiliejaus perspektyva vyskupijose taip pat nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu įkvėps iniciatyvas, kurios pagyvenusiems žmonėms leis vis geriau ir gausiau parodyti, kad jie gali dalyvauti pasaulio ir Bažnyčios gyvenime, dalyti viltį ir ją priimti. Nes tik su jais ir jų dėka galės amžinai skambėti džiaugsmingas Viešpaties gyrius (plg. Ps 79, 13).

Vatikanas, 1998 m. spalio 1 d.

StanisLaw Rylko
Sekretorius

Kardinolas James Francis Stafford
Pirmininkas

(1) 1998 m. spalio 26 d. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento Gyventojų skyrius išleido naują demografinį įvertinimą ir apmatus. Skyriuje apie pagyvenusių žmonių gausėjimą rašoma, kad dabar yra 66 mln. žmonių, kuriems yra aštuoniasdešimt ar daugiau metų, ir kad 2050 m. jų bus iki 370 mln., iš jų – 2,2 mln. šimtamečių.
(2) Paskutiniai Jungtinių Tautų tyrimai prognozuoja, kad ateinančiais dešimtmečiais gyventojų mažės. Demografinį smukimą savo ataskaitoje apie pasaulio gyventojų būklę 1998 m. patvirtina ir Jungtinių Tautų gyventojų fondas. Tik nedaugelyje Afrikos šalių gimstamumas išliks didelis. Kitur, nuo Azijos iki Lotynų Amerikos, jis po truputį mažės.
(3) Šių principų pritaikymas, penktoji Tarptautinio veiklos plano redakcija ir 1992 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1992 m. priimtos strategijos redakcija sudaro „Globalinius tikslus senėjimo klausimu 2001 m.”.
(4) Insegnamenti, VII, 1 (1984), p. 744.
(5) Insegnamenti, V, 3 (1982), p. 125.
(6) Jonas Paulius II. Kreipimasis III Italijos Bažnyčios kongrese Palerme, L’Osservatore Romano, 1995 lapkričio 24, p. 5.
(7) Insegnamenti, V, 3 (1982), p. 130.
(8) Insegnamenti, III, 2 (1980), p. 539.
(9) Jonas Paulius II, Sekminių Vigilijos pamokslas, L’Osservatore Romano, 1996 kovo 27–28
(10) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 1.
(11) Insegnamenti, III, 2 (1980), p. 538.
(12) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 65.
(13) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49.