17 eilinis sekmadienis (A)
1 Kar 3, 5. 7–12; Rom 8, 28–30; Mt 13, 44–52
 

Jėzus vėl kalba apie savo karalystę palyginimais. Tai jo pamėgtas kalbos būdas. Praėjusio sekmadienio palyginimas pirmiausia vaizdavo dangaus karalystę, jos sandarą (kviečiai ir raugės), jos funkciją (raugas tešloje) ir jos augimą (garstyčios grūdelis), o šį sekmadienį kalbama apie pirklį, ieškantį brangių perlų, ir apie radusį dirvoje lobį ūkininką. Šie palyginimai pirmiausia byloja apie žmogaus nuostatą dangaus karalystės atžvilgiu. Atgaminkime atmintyje abi Jėzaus nupasakotas situacijas. Dirbdamas žemę ūkininkas aptinka dirvoje paslėptą lobį. Toks atvejis anų laikų žmonėms neturėjo atrodyti labai keistai, nes gyvavo paprotys drauge su mirusiuoju užkasti visas jo brangenybes. Dar ir šiandien Palestinoje randama senovinių kapų su panašiais lobiais. Ūkininkas patenkintas grįžta namo, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą, šitaip tapdamas teisėtu lobio savininku. Šio žmogaus elgesys moraliniu požiūriu nėra visiškai be priekaištų, tačiau Jėzus savo palyginimu atkreipia dėmesį ne į tai. Šio pamokymo esmė yra žmogaus apsisprendimas atsisakyti visko (o juk tarp jo parduotų daiktų turėjo būti brangių smulkmenų), kad galėtų įsigyti lobį. Tą patį galima pasakyti ir apie pirklio apsisprendimą. Iš Jėzaus pasakojimo galima suprasti, jog tasai pirklys turėjo brangų perlų rinkinį, tačiau tą dieną, kai randa už visus kitus gražesnį perlą, jis parduoda savo rinkinį, prie kurio, be abejo, buvo prisirišęs ir jį įsigyja. Abiem atvejais susiduriame su pasirinkimu. Pasirenkamas geresnis dalykas, nors dėl jo tenka paaukoti visa kita.

Jėzus žmonėms siūlo nepalyginamai daugiau ryžto reikalaujantį pasirinkimą, taip pat kviesdamas rinktis geresnį dalyką. Ką norima pasakyti šiais dviem palyginimais. Jėzus atėjo atnešti į žemę dangaus karalystę. Tai ta slėpininga tikrovė – Dievo duodama žmonėms tiesa ir gyvybė. Ši tikrovė turi konkretų ir regimą veidą jo įkurtoje Bažnyčioje. Tai begalinė tikėjimu, viltimi ir meile auganti šioje žemėje tikrovė, laukianti, kol bus persodinta į dangų amžinajam gyvenimui ir amžinai laimei.

Ši dangaus karalystė yra lobis, vienintelis lobis, vienintelis iš tikrųjų svarbus dalykas. Jis toks svarbus, jog jį turintis žmogus turi viską, netgi jeigu neturėtų be to nieko kito; o neturintis šio lobio nieko neturi, netgi jeigu turėtų visą pasaulį. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!”– klausė Jėzus (Mt 16, 26). Kitaip tariant, kas iš to, jeigu neturi dangaus karalystės.

Dėl tokio lobio verta atsižadėti ne tik visų daiktų, bet, kaip Jėzus sakė, net savo paties gyvenimo, nes kas praranda savo gyvybę dėl dangaus karalystės, ją atras, o kas nori ją išgelbėti – ją praras (plg. Mt 10, 39). Verta, jeigu to prireiktų, atsižadėti akies ar rankos, nes geriau įeiti į dangaus karalystę vienarankiui ar vienaakiui, negu sveikam būti įmestam į pragarą (plg. Mt 5, 29).

Taigi dangaus karalystė yra tasai vienintelis nepalyginamas lobis, nes tik čia žmogus randa savo išganymą, pasiekia gyvenimo tikslą ir amžinąją palaimą. Kai dangus ir žemė praeis ir netgi nelaukiant šio tolimo laiko, – kai kiekvienas iš mūsų paliksime šį dangų ir šią žemę, – prieš žmogaus akis liks tik dangaus karalystė – arba uždara, arba atvira, pagal jo paties per gyvenimą padarytą pasirinkimą. Taigi dangaus karalystė iš tikrųjų yra lobis – vienintelis tikras lobis.

Tačiau, kaip palyginime sakoma, tai paslėptas lobis, lobis, kurį sunku atrasti. Pakanka prisiminti daugybę žmonių, kurie dar nepažįsta nei Evangelijos, nei Bažnyčios, nors šis lobis jau gyvuoja žemėje du tūkstančius metų. Tačiau galima apsidairyti dar arčiau. Ne tik nepažįstantiems Evangelijos šviesos, bet ir krikščionims dangaus karalystė yra paslėptas lobis. Paslėptas, nes jo reikia nuolat ieškoti; paslėptas, nes jį atrasti sunku.
Tai labai ypatingas lobis. Jis nežiba auksu, nežadina gobšumo. Jis nežada nei prestižo, nei valdžios savo savininkui. Priešingai, šis lobis iš savo savininko diena iš dienos reikalauja aukos, atsižadėti, parduoti visa kita, kad jį išlaikytų. O visi tie dalykai, kurių teko atsižadėti  dėl dangaus karalystės lobio, dar šiame gyvenime dažnai grįžta šimteriopai, kitokios plotmės džiaugsmais ir gėrybėmis. Šio lobio vertė saugoma širdyje viliantis to momento, kai nuskambės lemiamas balsas: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums skirtąją karalystę”.

Ką tik girdėti palyginimai randa atgarsį tikrame istoriniame Evangelijos epizode; galima netgi numanyti, kad patys palyginimai yra šio epizodo įkvėpti. Kartą pas Jėzų ateina jaunuolis ir sako: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” Jėzus jam atsako: „Eik, parduok, ką turi, <...> tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane” (Mt 19, 21).

Parduok viską ir sek manimi. Šie žodžiai dar reikšmingesni,nei tai, apie ką mąstėme iki šiol. Paslėptasis lobis, dėl kurio reikia parduoti viską, yra dangaus karalystė. Ir ši dangaus karalystė nėra tik šiaip tikrovė, tai visų pirma asmuo. Tai pats Jėzus. Jį sekti, vis iš naujo renkantis jį, būti jo mokiniais, reiškia tinkamą pasirinkimą, tai pasirinkimas, garantuojantis lobį danguje. Taip, jis ir yra tasai brangus perlas. Šventoji komunija mums sudaro progą atnaujinti tą pasirinkimą, kuriuo per krikštą pasirinkome Jėzų. Jeigu jį atpažinsime, lobis pasirodys esąs tarp mūsų ir leisis mūsų atrandamas.