18 eilinis sekmadienis (A)
Iz 55, 1–3; Rom 8, 35.37–39; Mt 14, 13–21
 

Šie liturginiai skaitiniai prasideda pranašo Izaijo kvietimu: „Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! <...> Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, <...> už tai, kas nepasotina?”

Kas yra tas vanduo ir slėpiningas maistas, kurio Dievas per savo pranašą ragina įsigyti ir valgyti, kad būtų numalšintas alkis bei troškulys? Kiti Šventojo Rašto skaitiniai yra atsakymas į šią paiešką. Turime klausytis ir suvokti.

Dievas sako, jog mes, žmonės tesugebame išleisti savo paveldą nepasotinantiems ir nepatenkinantiems dalykams. Galime pripažinti, jog tai tiesa. Praleidžiame savo gyvenimą, iššvaistome išteklius, laiką, vaikydamiesi nepasotinančių tikslų, negalinčių teikti ramybės, aiškumo ir džiaugsmo. Mūsų tikslai yra turtai, malonumai, planai, nukreipti tik į mus pačius. Kaip dažnai stovint ant senatvės slenksčio tenka pripažinti gilią tiesą minčių, iki tol karčiai slopintų širdyje: kas man lieka iš viso to?

Dievas mums liepia ieškoti kitko, ieškoti kitoje pusėje, panašiai kaip Jėzus liepė apaštalams, žvejojusiems prie Tiberiados ežero. Jie žvejojo visą naktį atkakliai mesdami tinklus į vieną valties pusę ir nieko nesugavo. Jėzus jiems liepia užmesti tinklus į kitą pusę. Ir štai – nuostabus laimikis (plg. Jn 21, 4).
Į kurią pusę Viešpats mus ragina mesti tinklus ir kur ieškoti? Toje pačioje Izaijo ištraukoje randame ir atsakymą: „Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą”. Taigi pirmiausia reikia ieškoti Dievo žodžio. Tai yra kiekvieno žmogaus gyvenimo pamatas: „nes tai nėra jums tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis” (Įst 32, 47). Reikia atsidėti klausymui, atverti sielos ausis ir išgirsti Dievo žodį: „Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės ...”

Evangelijos skaitinys tęsia šią temą. Minia per dykumą sekė Jėzų klausydama jo žodžių. Jie iš tikrųjų pirmiausia ieškojo Dievo karalystės.

Tačiau kaip tik šioje vietoje sprogsta šiandienos žmogaus prieštaravimas. Kokia prasmė kalbėti apie Dievo žodį, raginti žmones pirmiausia ieškoti jo Karalystės, jeigu jie dar alksta paprasčiausios iš miltų iškeptos duonos, kai milijonai vaikų miršta iš bado. Kokia prasmė misionieriams vykti į trečiojo pasaulio šalis skelbti Dievo karalystę žmonėms, kurie kai kuriuose regionuose maistui teturi vos saują virtų kukurūzų, troškulį malšina drumzlinu vandeniu, o kūną pridengia skarmalais? Ar neskamba kaip įžeidimas, jei raginame juos visų pirma ieškoti Dievo karalystės?

Taip, tai būtų žiaurus įžeidimas, jei mes, krikščionys, čia ir sustotume, jei nesektume Jėzaus pavyzdžiu. Jis minios nepaleido ištardamas Ite, missa est ar panašią formulę: atseit, pamokslas baigtas, kas turi pinigų, tenusiperka duonos, o kas neturi – tesusitvarko. Jis liepė savo mokiniams: „Jūs patys duokite jiems duonos”. Stebuklas prasideda tuo, kad bendrai sudedami kažkieno turėti penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys. Stebuklas prasideda nuo aukos to žmogaus, kuris buvo atsinešęs sau valgyti maisto.

Atsivertę šį Evangelijos puslapį ypač sugėdinti turėtų pasijusti krikščionys iš turtingų Vakarų kraštų! Didžiulės alkstančiųjų minios – beveik trijų ketvirtadalių žmonijos – akivaizdoje mes esame tų penkių kepalėlių ir dviejų žuvų savininkai, tačiau tuo su kitais nesidalijame. Kažkas yra palyginęs Žemę su kosminiu laivu, skraidinančiu penkis astronautus. Iš šių penkių vienas valdo 85 nuošimčius maisto ir deguonies išteklių ir, negana to, stengiasi užvaldyti visus 90 nuošimčių laive esančių išteklių. Tas vienas žmogus yra turtingos Šiaurės pusrutulio valstybės, o jų daugumą sudaro vadinamieji krikščioniškieji kraštai!

Jėzus dykumoje padaugino duoną ir davė savo mokiniams išdalyti. Jis ir šiandien nesiliauja dauginęs duonos ir gausinęs gamtoje žuvų, tačiau jo mylimiausieji, užuot išdaliję šias dovanas minioms, laikosi jas sau. Kai kada jie netgi naikina šias gėrybes siekdami išlaikyti kainą rinkoje. O kiti miršta badu.

Ką daryti? Liautis skelbus žmonėms: „Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės” ir raginti, kaip jau ne vienas darė, ieškoti ginklų ir kelti revoliuciją? Jėzaus laikais taip pat buvo baisių neteisybių. Tačiau Jėzus neragino sukilti, pirmiausia jis kvietė ieškoti Dievo karalystės. Šiandien dar labiau reikia kartoti Jėzaus žodžius: „Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės ir jo teisybės”. Nes ieškodami Dievo karalystės, iš jo teisybės žmonės išmoks atgniaužti ranką, išdalyti minioms savo duoną ir kovoti dėl kitos, ne šio pasaulio teisybės.

„Visa tai bus jums pridėta”: jei iš tikrųjų klausysitės Dievo žodžio, tai padės išspręst ir kitas problemas: bado, troškulio, skurdo, taikos. Tėve mūsų maldoje sakome: „Teateinie Tavo karalystė, <...> kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien”. Šiandienos atliepiamojoje psalmėje skamba atviraširdiška, tačiau pamatuota Senojo Testamento tikinčiojo giesmė:

Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką, mus maitindamas sočiai.
Į tave krypsta akys kiekvieno, savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką, sočiai maitindamas visa, kas gyva.

Taigi atsigręžkime į šį Dievo žodį, prieš tai pažvelgę į žmogaus prieštaravimų priežastį. Ieškoti Dievo žodžio, statyti jį svarbiausion vieton visiškai nereiškia atitolti nuo tikrovės, išduoti vargšų ir alkstančiųjų lūkesčius. Priešingai, tai reiškia duoti jiems tikrą atsakymą.

Antrajame skaitinyje šv. Paulius sako svarbų dalyką: Dievo žodis nėra tuščias, šaltas ir bevaisis, kaip žmogaus žodis. Jis yra Dievo meilė Kristuje. Niekas negali panaikinti šios meilės, niekas negali mūsų atskirti nuo jos. Ši Kristaus meilė šiandien tampa duona ir pasotina mūsų alkį; ji pasidaugina per mus, nes mes ją dalijame broliams drauge su ta kita duona, sotinančia kūno alkį. Jėzus prašo neužgniaužti rankos ir nesisavinti to, ką jis duoda visiems: savo Žodį, savo Meilę, savo džiaugsmą.