19 eilinis sekmadienis
1 Kar 19, 9a. 11–13a; Rom 9, 1–5; Mt 14, 22–33
 

Tik ką perskaitytoje Evangelijos ištraukoje evangelistas Matas pateikia mūsų žvilgsniui besikeičiančių kadrų virtinę: Jėzus prispiria mokinius išplaukti valtimi ir gal netgi priverčia atsidurti juos ežero platybėse; toliau Jėzus atsisuka į minią ir ją atleidžia; Jėzus vakaro sutemose užkopia į kalną ir pasineria į maldą; po to išgelbsti Petrą ir nuramina vėją.

Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties prisiminimą, nes aprašyti įvykiai priminė jos pačios padėtį pasaulyje. Kitais žodžiais tariant, į tą, kuris Tiberiados ežeru sekė Petrą ir kitus apaštalus, nebuvo žvelgiama kaip į paprastą epizodą ar tiesiog dar vieną stebuklą užregistravimą. Kai Matas rašė savo Evangeliją, Jėzus jau buvo palikęs šią žemę; jis jau buvo atleidęs minias ir pastūmėjęs savo Bažnyčios valtį, vadovaujamą Petro, į bangas plaukti didžiąja istrorijos jūra. Bažnyčia tuomet dar tebuvo nuėjusi neilgą šio kelio atkarpą – praėjo vos keleri metai, kai ėmė kilti pirmosios persekiojimo bangos. Pirmiausia Jeruzalėje: mokiniai buvo kalinti, Steponas nužudytas; Bažnyčia priversta išsisklaidyti po Palestiną. Po to atūžė kitos, dar grėsmingesnės bangos: Romoje Neronas pradėjo masiškai persekioti Jėzaus mokinius. Bažnyčia išgyvena baimės ir priešingo vėjo laikotarpį. Šią situaciją istoriškai atspindi daugelis Naujojo Testamento vietų: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasto” (1 Pt 4, 12); „pasipriešinkite jam tikru tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje” (1 Pt 5, 9).

Kai panašioje situacijoje bendruomenė klausydavosi evangelinio Mato pasakojimo, ji įžvelgdavo jame pirmiausia tikrumą: Mokytojas ir šiandien nėra toli; jis nepaliks mokinių vienų, besigrumiančių su bangomis; pakanka jo šauktis ir jis nusileis nuo kalno į pagalbą savo Bažnyčiai. Šis pasitikėjimas buvo grindžiamas tikrumu, jog jis prisikėlė ir yra gyvas. Bažnyčios tėvai iškėlė vieną sutapimą: Jėzus ežeru ateina pas apaštalus „ketvirtosios nakties sargybos metu” t. y. tą pačią valandą, kai jis prisikėlė iš numirusiųjų.

Šiuo laikotarpiu svarbu nepaskandinti vieno dalyko: svarbu neprarasti pasitikėjimo, nesutrikti sunkumų akivaizdoje. Nereikia žvalgytis nei žemyn, nei atgal, nei į šėlstančias bangas. Žvelkite tik pirmyn į Kristų. Nuskęsta tik tie, kurių tikėjimas susvyruoja, kurie pasitiki tik savo jėgomis. Petras turėjo dar vieną karčią patirtį, panašią į išgyventą ant Tiberiados ežero; šią patirtį aprašė jo evangelistas Morkus, kad ji būtų pavyzdys visiems. „Jei ir visi tave apleistų, aš neapleisiu” (plg. Mk 14, 29); tačiau vidiniame kieme jis vėl pasidavė baimei, panašiai kaip ant ežero, ir atsižadėjo: „Aš nepažįstu to žmogaus” (plg. Mk 14, 71).

Šios Evangelijos ištraukos pabaiga Bažnyčiai duoda konkrečią užduotį: pasilikti valtyje ir drauge su apaštalais skelbti išganingą tikėjimą: „Tikrai tu Dievo Sūnus”.

Iki šiol žvelgėme į Evangelijos skaitinį ankstyvosios Bažnyčios akimis. O šiandien? Ką mes, krikščionys, po tiek amžių galime jame išskaityti. Gal tuos pačius dalykus, pro kuriuos praėjo pirmieji krikščionys. Pasikeitė scenovaizdis. Kitus matmenis įgavo ežeras ir valtis. Šiandien ežeras yra visa žemė; valtis yra Bažnyčia, pasklidusi visame pasaulyje, tačiau išbandymai yra tie patys, ir tenka daryti tuos pačius pasirinkimus. Verta atkreipti dėmesį dar į vieną detalę. Jėzus ateina besibaigiant nakčiai, ne anksčiau. Jis ateina, kai išbandymas ir nuovargis pasiekia kulminaciją; ateina tuomet, kai viskas atrodo turėtų būti išspręsta savo jėgomis, Mokytojui tylint ir esant toli. Jis ateina iš tolo, iš kito kranto; pakako vienos nakties, kad jį nuo mūsų atskirtų didžiulis atstumas.

Argi tai neprimena šiandieninės mūsų sielos situacijos? Kai kas sako, kad tiesiog šitaip ir turi būti. Ir tai yra gera. Anot D. Bonhoefferio, privalome priprasti ir žengti priekin, tarsi Dievo nebūtų, patys kovodami audringoje jūroje, nakties tamsoje ir tyloje. Tokios nuostatos šalininkai teigia, jog tikrasis tikėjimas yra būtent toks, kad tikrasis tikėjimas nedaro iš Dievo pastumdėlio ir neleidžia prašytis keliauti drauge virš gyvenimo vandenų, nesušlapus kojų. Tai taip pat tiesa, tačiau neatrodo, kad Evangelija tiek reikalauja. Evangelijoje kreipiamasi į Viešpatį prašant paguodos: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mes žūvame” (Mk 4, 38). Suprantama, kad tai skirta ne tik mums, bet visiems esantiems valtyje, Bažnyčiai, kad vėl atgavus ramybę, ji galėtų skelbti visam pasauliui savo tikėjimą: „Iš tikrųjų tu Dievo Sūnus”.

Kaip skaitėme pirmajame skaitinyje, Elijas sutiko Viešpatį lengvame vėjelio šlamėjime, prieš kurį siautė vėtra ir drebėjo žemė. Elijas sutiko Viešpatį ramybėje ir užsidengė veidą, norėdamas jį pagarbinti. Mes taip pat stovime pasitikdami savo Viešpatį sekmadieninio susirinkimo tyloje. Mums nebereikia užsidengti veido. Jis pirma mūsų užsidengė savo veidą duonos ir vyno pavidalais, kad neapakintų mūsų žvilgsnio ir kad galėtų ateiti kuo arčiau mūsų. Dabar yra tas momentas, kai Viešpats „suteikia išganingą pagalbą”, kaip prašėme šios dienos atliepiamojoje psalmėje.