Žolinė
Apr 11, 19; 12, 1–6a.10; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56
 

Prisikelsime visi. „Tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu”, – rašo apaštalas Paulius antrajame skaitinyje. Tarp „priklausančių Kristui” vienas asmuo jam priklauso unikaliai ir nepakartojamai: tai jo Motina, pagimdžiusi jį žmogiškuoju kūnu, gyvenusi drauge su juo kasdienos aplinkybėmis, melsdavusi bendra malda ir visų pirma stovėjusi drauge su juo kryžiaus papėdėje. Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti šį kūrinį su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat, neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį šlovėje: „Tau iš dešinės karalienė” (atliepiamoji psalmė). Šią tikėjimo tiesą Bažnyčia švenčia nuo seniausių laikų, o ypač iškilmingai nuo tada, kai popiežius Pijus XII 1950 m. Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų paskelbė katalikų tikėjimo dogma.

Nežinome, kaip gyvena prikeltieji, nežinome, kaip ir kur su savo kūnu gyvena Kristus. Dar mažiau žinome apie Mariją. Žinome vien tik tai, kad ji yra greta Viešpaties jo šlovėje, kad dalyvauja jo prisikėlime. Tai ir yra šiandien mūsų švenčiamo slėpinio šerdis.

Šiandieninis mūsų mąstymas gali plėtotis dviem kryptimis: galime svarstyti, ką ši iškilmė byloja apie Mariją, apie jos didybę, šlovę ir užtarimo galybę. Galime taip pat mąstyti apie tai, ką ši iškilmė reiškia mums ir Bažnyčiai. Abu šie aspektai yra reikalingi ir atsispindi liturgijoje, tačiau mums, žinoma, naudingesnis pastarasis.

Ką reiškia mums Dangun Paimtosios slėpinys? Marija, nors ir skirtingai negu Kristus, taip pat yra pirmoji. Ji pirmoji žengia Bažnyčios prisikėlime. Joje Dievas tarsi nubrėžė apmatus to, kas galiausia bus visa Bažnyčia. Nes visa Bažnyčia, panašiai kaip ir Marija nekalta ir šventa, bus paimta į dangų! Todėl šventasis Jonas pirmajame skaitinyje dangiškąją Bažnyčią vaizduoja kaip moterį, apsisiautusią saule, po kojomis turinčią mėnulį, ant galvos dvylikos žvaigždžių vainiką (šį tekstą krikščioniškoji tradicija visados taikydavo tiek Marijai, tiek Bažnyčiai); galiausiai vaizduojama dangiškoji Jeruzalė, tai yra Bažnyčia, susirinkusi apie Dievo sostą.
Per Mariją Dievas norėjo parodyti, koks didis, gilus yra Kristaus įvykdytas atpirkimas ir į kokią šlovę jis gali vesti jam visiškai atsiveriantį kūrinį. Būdama toje šlovėje, kurioje mes šiandien ją kontempliuojame, Marija savo ruožtu mums rodo kelią, kaip ją pasiekti. Tai kelias, kurį per visą jo ilgį ženklina dvi gijos: tikėjimas ir nuolankumas.

„Palaiminta įtikėjusioji!” Marija visada tikėjo. Ji įtikėjo įsikūnijimu ir ištarė fiat; ji tikėjo Nazareto tyloje; tikėjo ant Kalvarijos kalno. Ji tikėjo ir tuomet, kai viskas atrodė nesuprantama, priešinga lūkesčiams (plg. Lk 2, 50). Ji klusniai leidosi vedama Dievo, kaip avelė, sekanti paskui pasmerktą aukai Avinėlį, kaip ją vadina vienas bizantiškosios liturgijos himnas.

„Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos”. Marija savo gyvenime išgyveno šią slėpiningą ir lemiamą patirtį: Dievas išaukština mažuosius ir pažemina galiūnus. Ji džiaugsmingai giedojo šią tikrenybę savo Magnificat giesmėje, pirmiau negu Jėzus šią tiesą sudėjo į Evangeliją. Marija ne tik suprato, kad taip yra, bet kad tai yra teisinga, ir dėkojo Dievui beveik tokiais pat žodžiais, kuriuos vieną dieną ištars Sūnus: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt 11, 25).

Nuo pat išrinkimo Marija nuolankiai svarsto slėpinį. Ji yra „malonės pilnoji”, nes ji laisva nuo savęs.

Tam, kad Dievas ir mumyse galėtų nuveikti „didžių dalykų”, kad galėtų vesti mus į tą galutinę šlovę, kurioje yra Marija, mums taip pat būtina paaukoti Dievui šias abi „atramas”: tikėjimą ir nuolankumą.

Kas galėtų turėti tokį gryną ir tvirtą tikėjimą kaip Jėzaus Motinos? Kas galėtų lygintis su jos nuolankumo gelme ir nuoširdumu? Nė vienas! Tačiau galime artintis prie jos, sekdami jos klusnumu ir atvirumu Dievui. Galime visų pirma melsti jos: padidink mūsų tikėjimą, mokyk mus nuolankumo po galinga ir tėviška Dievo ranka. Šia malda keliame savo žvilgsnį į ją šiandien, kai liturgijoje ji vaizduojama kaip Karalienė, sėdinti Karaliaus dešinėje. Ji, skirtingai nuo tos karalienės, apie kurią buvo giedama atliepiamojoje psalmėje, nepamiršo savo tautos ir tėvo namų; ji neatsiskiria nuo mūsų, nors buvo paimta į dangų. Ji yra mūsų „gyvybė, paguoda ir viltis” (Salve, Regina).

Iš jos Bažnyčia pirmą kartą priėmė Kristų. Iš jos Bažnyčia visados priima Kristų. Ir šiandien Jėzus ateina pas mus su savo kūnu, „gimusiu iš Mergelės Marijos”.