„Neužkirskite vaikams kelio pas Dievą!”

Pozityvus ir realistinis vaikų auklėjimas namie
 

Vaikams kyla klausimų apie Dievą

Vaikams kyla klausimų apie Dievą ir jie ne visuomet atsiklausia, ar gali klausinėti. Vaikų religingumas „veržiasi iš vidaus” ir jų klausimai apie Dievą ir gyvenimą mums gali būti tikras išbandymas.

„Kur aš buvau prieš atsirasdamas čia?”
„Ar katė mano, kad Dievas panašus į ją?”
„Kaip aš žinau, kad esu?”
„Kas kuria dienas ir kas jos iš tikrųjų yra?”
„Kodėl mes čia?”
„Ar Dievas yra vyras ar moteris, ar ir tas, ir tas?”
„Tėveli, žinai, kuo aš netikiu?” – „Ne, kuo?” – „Kad yra Dievas”
„Mamyte, manau, jog yra blogai, kad gimiau ir kad gali tekti ilgai gyventi”.
„Ar yra vienas pasaulis danguje, o kitas po žeme?”

Vaikų niekas nemoko klausti tokių dalykų. Tai pamatiniai klausimai apie gyvenimą, kurie jiems yra svarbūs ir kurie ne visuomet telpa į mūsų „sistemas”. Tai klausimai, kartais „laužantys taisykles”.Vaikai patys gali atsakyti į savo klausimus. Jie įsivaizduoja ir „nusipiešia” Dievą, net jeigu tėvai ir nepaaiškina jiems santykio su Dievu ir nepadeda išsiugdyti su juo savojo ryšio. Tačiau be tokios tėvų pagalbos vaikai negali susikurti tikrojo Dievo „paveikslo”. Tėvų nevadovaujami jie negali pasirengti didžiausiems gyvenimo išbandymams.

Viena mergaitė ligoninėje prieš pat savo mirtį parašė laišką. Tai geras mums pavyzdys.

Brangioji mama,

Dabar jau galiu pasėdėti vos pusvalandį. Visą kitą laiką turiu gulėti. Tiesiog nebelaiko širdis.

Tai, ką šiandien pasakė gydytojas, turėjo mane paguosti. Bet ar tai įmanoma? Taip sunku mirti jaunai! Sako, kitą savaitę būsiu kažkas, kas visą laiką buvau – bet tai manęs neguodžia. Skausmas beveik nepakeliamas; bet dar skaudžiau, kad nerandu jokios paguodos. Blogiausia, kad kai galvoju apie dangų, viskas man yra tamsa. Kaip naktis. Viršuje nešviečia jokia žvaigždė. Kad būtų nors viena, į kurią galėčiau išeidama žiūrėti. Mama, aš niekada netikėjau Dievu. Bet dabar jaučiu, kad yra kažkas, ko mes nežinome, kažkas nesuprantama ir paslaptinga, jėga, į kurios rankas įkrisime, kuriai turėsime už viską atsiskaityti. Aš kankinuosi, nes nežinau, kas toji jėga.

O, jei aš ją pažinočiau! Mama, ar atsimeni, kai vakare sutemus eidavai su mumis į mišką pasitikti iš darbo grįžtančio tėčio? Kartais mes palikdavome tave ir būdavome visiškai vieni. Tamsoje pasigirsdavo žingsniai, mes išsigąsdavome, nes nepažindavome jų! Bet koks užplūsdavo džiaugsmas, kai atpažindavome – tai būdavo tavo, mus mylinčios mamos, žingsniai! Dabar aš vėl girdžiu žingsnius, keistus žingsnius. Kodėl neatpažįstu jų?

Tu mane išmokei, kaip reikia rengtis ir elgtis, kaip valgyti prie stalo ir kaip eiti per gyvenimą. Tu rūpinaisi manimi ir, nepaisant nieko, niekada nepavargdavai, niekada neprarasdavai drąsos. Atsimenu, kaip Kūčių vakarą eidavai su mumis į vidurnakčio Mišias, kaip kartais vakarais melsdavaisi. Tu visuomet mokei, kad būtume sąžiningi ir teisingi, bet dabar visa tai atrodo kaip nunešioti skarmalai. Kodėl tu mus mokei daugybės dalykų, bet ne apie Jėzų Kristų? Kodėl manęs neišmokei atpažinti jo žingsnių, kad žinočiau, ar jis ateina pas mane paskutiniąją naktį, mirties vienišume? O kad žinočiau, jog manęs laukia „tėtis”! Mano mirtis būtų visai kitokia!

Šis jaudinantis anksti mirštančios mergaitės palikimas liudija esminę realybę: tėvas ar motina, kurie savo vaikui neatskleidžia santykio su Dievu, neduoda jam svarbiausio dalyko. Tokie tėvai pavagia iš savo vaiko galimybę aiškiai interpretuoti savo gyvenimą šiame ir kitame pasaulyje.

Tėvų atsakomybė ir Dievo dovana

Dauguma tėvų paprastai nori savo vaikams paties geriausio. Šiandienėje visuomenėje „geriausia” dažnai matuojama „laimėjimais”: baleto, muzikos pamokos ir sportas darosi vis svarbesni, ir vis jaunesnio amžiaus vaikai pradeda lankyti šiuos užsiėmimus, o tėvai jaučia socialinį spaudimą: „Geri tėvai savo vaikus kur nors leidžia!” Stebėtina, kad daugybė tėvų vis dar užkerta kelią savo vaikų ryšiui su Dievu!

Bet dėl socialinio spaudimo gali būti perdėtas ir religinis auklėjimas: „Jūs nesate geri tėvai, nes neleidžiate savo vaikų mokytis tikybos!” Vaiko santykis su Dievu traktuojamas tik kaip dar vienas „laimėjimas” – ir „toliausiai pažengę” turi turėti geriausią santykį!

Santykis su Dievu nėra žmogiškas laimėjimas. Tai Dievo dovana. Nenusipelnyta Dievo dovana.

Tačiau už šį santykį mes esame atsakingi, jis yra mūsų pareiga, mūsų „paskyrimas”, kurį galime priimti nepatirdami jokio spaudimo ir jokių moralinių reikalavimų. Niekur neparašyta, kad privalome gyventi pagal visuomenės suformuotus įsitikinimus ir jos vertybes. Įsitikinimai ir vertybės kartais yra sugalvoti ir iškraipyti. Sprendimas užmegzti santykį su Dievu ir leistis būti Dievo mylimam yra svarbiausias asmeninis sprendimas. Reikia apsispręsti – leistis būti „sąmoningai apsuptam Dievo meilės” ar ne.

Tėvas ar motina, kartu su savo vaiku užmegzdami ryšį su Dievu, „gauna kažką”, ko pats nė vienas negali pasiekti – Dievo meilę. Pakeliama nuo kito gyvenimo mus skirianti uždanga, o tai gali padaryti tik Dievas. Dievas, kuris mus myli, kuris mums ir mūsų gyvenimui nori paties geriausio.

Religinis auklėjimas ir religija

Daugelis tėvų jaučiasi privalą teisintis, jei savo vaikus auklėja religiškai. Tam tikrų sluoksnių tokie tėvai laikomi naivuoliais, veidmainiais ar senamadiškais. Tačiau religinis auklėjimas rodo ne tėvų „konservatyvumą” ar „progresyvumą”, bet jautrumą ir atsakomybę: „Turėčiau savo vaikus auklėti religiškai ar ne?”

Religinis auklėjimas taip pat nepriklauso nuo religijos ar denominacijos. Ir krikščionys, ir žydai, ir musulmonai tėvai susiduria su tuo pačiu klausimu: „Ar aktyviai stengsiuos padėti savo vaikams ugdyti ryšį su Dievu?”

Nors induistai, budistai, ateistai ir agnostikai tėvai neturi omenyje santykio su Dievu, vis dėlto egzistuoja ryšio galimybė su „kažkuo kitu”, „kažkuo didesniu už šį gyvenimą”. Vaiko santykio su Dievu, netgi su tuo abstrakčiu „kitu”, rutuliojimasis praturtina suvokimą, suteikia prasmę, kuri neatsiskleidžia, jeigu tėvai šį santykį slopina. Tai yra ne vaiko vystymosi apribojimas griežto konfesionalizmo rėmais, bet jo sąmoningumo ir gyvenimo kokybės praplatinimas bei pagilinimas.

Religinis auklėjimas: bendri tėvų sunkumai

„Tik ne taip, kaip mane augino mano tėvai!”

Daugelis tėvų nori religiškai auklėti savo vaikus, bet dvejoja ar atsisako to dėl pačių vaikystėje išgyventų patirčių: „Tik ne taip, kaip mane augino mano tėvai!” Tokiems tėvams atrodo, kad jau geriau vaikų visiškai neauklėti religiškai negu taip, kaip kad juos auklėjo vaikystėje.

Svarbu suprasti, kad kai kurie dalykai, kuriuos taikė mūsų tėvai ir kurie mus paveikė (arba atbaidė!), neturi nieko bendro su ugdymu ir auklėjimu šiandien. Jeigu turite vaikų, turbūt tai jau patyrėte. Kai kurios neigiamos mūsų tėvų religinės praktikos tapo bereikšmės ir nesvarbios mūsų vaikams. Jei nesuteiksime jiems jokio religinio auklėjimo dėl neteisingo savo tėvų elgesio, būsime suklaidinti ir neatsakingi tėvai. Tėviška atsakomybė – tai pozityvus, pagalbą teikiantis ir gyvenimą įprasminantis savo vaikų religinis auklėjimas.

„Manęs niekas nemokė”

Dažnai tėvai klaidingai mano, kad jie turi būti specialiai apmokyti ar parengti religiškai auklėti savo vaikus. Toks supratimas klaidingas.

Kiekvienas krikščionis gali išgyventi savo ryšį su Dievu bendraudamas ir dalydamasis savo patirtimi su vaikais. Kiekvienas krikščionis gali padėti vaikams pagilinti ir sustiprinti ryšį su Dievu apsieidamas be sąvokų, reikalaujančių didelio išsilavinimo ar intelekto. Jėzaus mokymas ir palyginimai visuomet lieka nuostabūs ir iškalbingi, nes jie yra paprasti kasdienio gyvenimo „paveikslai”, o ne sudėtingos teologijos pamokos. „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt 11, 25).

„Aš nesu tobulas”

Religiškai auklėti savo vaikus stengiamės kiek sugebėdami geriau. Tačiau vaikai mūsų pačias geriausias pastangas juos pozityviai auklėti ir formuoti gali priimti neigiamai.

Mes taip pat darome klaidų, kartais tokių pačių kaip ir mūsų tėvai, net jeigu ir labai stengiamės jų išvengti! Kalbant apie atsakingą tėvystę, reikia pripažinti, kad tobulų tėvų nėra. Vieni nuolat stengiasi būti vis geresni, o kiti vengia atsakomybės. Sakydami „aš nesu tobulas”, neduodame sau pagrindo nieko nedaryti. Meilėje nėra nieko geriau kaip pasitikėjimas Dievu per Jėzų Kristų.

Neigiami „Dievo įvaizdžiai”, kurių reikia vengti

Pastaraisiais metais vis labiau abejojama „Dievo įvaizdžiais”, sukurtais pagal institucinės Bažnyčios pareiškimus. Daugumai tai yra pikto, autoritetingo ir baudžiančio Dievo įvaizdžiai. Daugelį ieškančiųjų gyvo ryšio su gyvybę liejančiu, besirūpinančiu ir mylinčiu Dievu jie nuveda į akligatvį. Tad suprantama, kad nemažai žmonių tokius įvaizdžius atmeta. Tačiau tai darydami kai kurie jau nebesistengia surasti net ir teigiamo santykio su Dievu. „Kartu su vandeniu iš vonelės išpilamas ir kūdikis”.

Kai kurie tėvai „šaukiasi Dievo” stengdamiesi sukurti ir sustiprinti savo pozicijas bei tikslus vaikų atžvilgiu. Dievas vaizduojamas neigiamai norint pagąsdinti ar priversti vaikus elgtis taip, kaip nori tėvai. Todėl daugeliui tokių vaikų yra užkertamas kelias į Dievą, pozityviam ir sveikam santykiui su juo. Užaugę jie gali dvasiškai kentėti, jiems gali prireikti gydymo, o savo pačių vaikams jie tikriausiai taip pat perduos neigiamą Dievo sampratą.

Ilgai trukęs tyrimas Vokietijoje atskleidė keturias vyraujančias neigiamas Dievo sampratas tarp suaugusiųjų.

Buhalteris ir taisyklių nustatytojas

Dievas buhalteris yra beširdis ir bejausmis, tai „Dievas robotas”, didelėje knygoje užrašantis kiekvieną klaidą ir kiekvieną nuodėmę. Per Paskutinįjį teismą jis atsivers savo knygą ir parodys mums visas mūsų gyvenimo klaidas bei nuodėmes.

Dievas buhalteris dažnai tapatinamas su Dievu taisyklių nustatytoju: negailestingu, visa reginčiu, Dievu, kuris permato mus net tamsiausią naktį. Dievas taisyklių nustatytojas laiko mus įbaugintus dėl mažiausios taisyklės sulaužymo, net ir menkiausio nepaklusimo, kad ir vienintelį kartą.

Nuolat grumdamiesi su netobulumu ir baime sulaužyti taisykles, vaikai patiria siaubą ir nerimą. Laiminga ir nerūpestinga vaikystė paverčiama niekada nesibaigiančia kova siekiant moralinio tobulumo.

Reiklus vykdytojas

Iš pradžių šis Dievo paveikslas atrodo pozityvus: tai Dievas, kuris tikisi ir reikalauja, kad mes „pasiektume viską, ką galime”. Tačiau tokia samprata per daug akcentuoja tam tikras geras ir teigiamas savybes. Galiausiai tai lemia kitų vaiko asmenybės ir jo vystymosi aspektų neigimą bei galutinį sužlugdymą.

Po tokia „laimėjimais grindžiama mąstysena” slepiasi noras save pateisinti ir apginti: žmogus turi pasiekti tai, ko jam stinga, ir ką jis gali pasiekti, jis pasieks.

Šis senas atlygio ir atpildo principas: „padaryk man ir aš padarysiu tau” niekada nei vaikams, nei suaugusiems nepadėjo pasiekti dvasinės ramybės ir pilnatvės. Religiniame gyvenime pasiekimo ir sėkmės motyvas veda į „dvasinį aktyvizmą”, kuris skatina „vykdyti Dievo valią”, nors rezultatai gali būti ir pražūtingi.

Baudžiantis teisėjas

Tai negailestingo, jokios opozicijos netoleruojančio Dievo paveikslas. Dažnai jis dar labiau pasodrinamas, kai Dievas įsivaizduojamas kaip nenusakomas ir kaprizingas, prieš kurį esame visiški bejėgiai.

Tokia Dievo samprata gali paskatinti save įvairiai bausti, o taip elgdamasis vaikas tikisi išvengti bausmės, kurią, jo nuomone, jam rengia Dievas, arbą ją sumažinti.

Vaiko sampratai apie Dievą kaip apie baudžiantį teisėją įtakos gali turėti jo santykiai su tėvu. Griežtas tėvas, kurio elgesys su vaiku yra nenuspėjamas ir diktatoriškas, gali iškreipti vaiko Dievo suvokimą ir įsivaizdavimą.

Piktasis mirties agentas

Piktasis mirties agentas yra toks Dievas, kuris neša ne gyvenimą, o mirtį. Tokia vaiko samprata susiformuoja, kai jis mano, kad būtent tėvai nusprendžia – gyventi jam ar mirti. Tokį vaiko vertinimą sustiprina dabartinė visuomenės diskusija apie abortus. Psichologai taip pat vis labiau įsitikina, kad patirtis prieš gimimą lemia vaiko ir suaugusiojo vystymąsi kur kas labiau nei buvo manoma anksčiau.

Žmonės, kenčiantys piktojo mirties agento gniaužtuose, ieško išeities per priverstinius santykius ir reikalaudami perfekcionizmo iš savęs bei kitų.

Neigiamų įvaizdžių atsisakymas

Neigiamus Dievo įvaizdžius galima įveikti bei jų atsikratyti. Kaip?

„Išsiaiškinkite” su Taisyklių nustatytoju ir „atsiskaitykite” su Buhalteriu. Atsiduokite Dievo meilei, malonei ir gailestingumui Jėzuje Kristuje. Mąstykite apie meilę, kuri atvedė jį pas mus ir dėl mūsų.

Tiesiog pasakykite „ne” reikliam Vykdytojui. Pailsėkite ir nevaržomi džiaukitės savimi bei savo gyvenimu – kaip kad Dievas jus sukūrė ir skyrė jums būti.

Išpažinkite savo laisvę, savo krikščionišką laisvę baudžiančiam Teisėjui. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1). Priimkite Dievo meilę, kuri tapo mums prieinama per Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Apsispręskite sakyti „taip” gyvenimui ir „ne” mirčiai. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 10, 10; 14, 6).

Jėzus Kristus gyveno ir mirė, kad parodytų mums tikrąjį Dievą ir duotų teigiamus Dievo „įvaizdžius”: nešdamas gerąją naujieną vargdieniams, belaisviams išvadavimą, grąžindamas akliesiems regėjimą, vaduodamas prislėgtuosius ir skelbdamas „Viešpaties malonės metus” (plg. Lk 4, 18 –19). Niekas neturi teisės pristatyti Dievą piktą ir blogą, ypač vaikams.

Ugdytini pozityvūs ryšiai su Dievu

Galima išsivaduoti iš tų kentėjimų, kuriuos sukelia negatyvūs Dievo įvaizdžiai. Dvasinę ligą gali pakeisti dvasinė sveikata. Kaip? Sielovados konsultantas dr. Karlas Freilingsdorfas, minėto tyrimo vadovas, rekomenduoja pakeisti neigiamas sampratas pozityviu ryšiu, kurį nurodė ir kuriuo gyveno Jėzus Kristus. Kokius pozityvius krikščioniškus ryšius su Dievu tėvai gali padėti išsiugdyti savo vaikams?
Gyvenimo davėjas, Gyvenimo pilnatvės teikėjas

Dievas mums duoda gyvenimą (plg. Job 31, 13 – 15). Esame sukurti pagal jo paveikslą (plg. Pr 1, 26 – 28). Jis trokšta mums vaisingo ir apstaus gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Turėti gyvenimą, eiti išlaikant nuolatinį ryšį su gyvenimą teikiančiu Dievu: toks yra Dievo troškimas ir planas mums. Šis dar įsčiose užsimezgantis ryšys turi būti puoselėjamas ir ugdomas vaikystėje (plg. Ps 22, 9 – 11).

Motiniškas tėvas

Dievas, mūsų Tėvas, yra mylintis Tėvas, motiniškas Tėvas, kuris rūpinasi savo vaikais ir juos guodžia (plg. Iz 66, 12 – 13; Lk 13, 31 – 35). Tėvo rūpinimosi ir pasiaukojimo šeimai patirtis yra pamatinė vaiko vystymosi prielaida. Žemiškieji tėvai ypač atsako už tai, kad jų vaikai išsiugdytų pozityvų, meilės kupiną ryšį su savo Dangiškuoju Tėvu (plg. Kol 3, 21).

Gerasis ganytojas

Tikriausia geriausiai žinomas ir labiausiai guodžiantis yra Dievo kaip Gerojo ganytojo „įvaizdis” (plg. Ps 23; Ez 34, 7 – 16; Jn 10, 11 – 18). Kas nėra matęs paveikslo, kur Jėzus stovi vidury bandos ir laiko vieną avelę? Lygiai taip pat Dievas rūpinasi mažais vaikais, taip pat ir suaugusiais. Jam rūpi vienintelis dalykas: kad jo banda, kiekviena avelė būtų saugi ir kad ja būtų pasirūpinta. Tai pamatinis ryšys su Dievu, kuris laimina ir guodžia vaikus.

Geriausias draugas

Paskutinį kartą Jėzus apie save kalbėjo kaip apie draugą (plg. Jn 15, 12 – 17). Tai geriausias draugas. Ištikimas draugas. Draugas, kuris mus pasirinko pirmas, tik po to mes pasirinkome jį. Didysis krikščionybės apreiškimas yra tai, kad Dievas pasirinko žmogų, žmoniją. Jis yra Dievas, kuris pasiaukojo už žmogų ir žmoniją ir mirė, kad mes gyventume – jame ir su juo.

Geriausias ir ištikimas draugas yra tas, kuris lydi mus visą gyvenimą ir dalijasi juo su mumis: dalijasi džiaugsmais, rūpesčiais, išbandymais, nesėkmėmis ir pasisekimais. Jis yra tas, su kuriuo galime viskuo dalytis. Tas, šalia kurio galime būti pačiais savimi, kad ir kokie būtume. Tas, kurio meilė ir draugystė yra patikrinta ir įrodyta, ir mums nereikia baimintis, kad ją prarasime.

Kalvarijoje Dievas nuėjo už mus paskutinę mylią. Mums niekada nereikia būkštauti, kad prarasime jo meilę ar draugystę. Būti tokio Dievo mylimam, pažinoti jį ir stiprinti ryšį su juo, eiti šį ir kitą gyvenimą šalia jo – tokia yra Dievo dovana mums Jėzuje Kristuje. Padėkite vaikams išsiugdyti šį ryšį.

Pradžia: realistiški „pirmieji žingsniai”

„Noriu pradėti religiškai auklėti savo vaikus, bet nežinau nei kaip, nei ką daryti!” Yra keletas būdų, ir galima pradėti jau šiandien – paprastai ir lengvai.

Namie

Geras laikas kalbėtis ir dalytis yra valgymo metas. Šį laiką galima panaudoti kalbėjimuisi bei dalijimuisi Dievo akivaizdoje. Malda prieš valgį yra puikus būdas padėti vaikams suvokti ir įvertinti tiesiogiai mums skirtų palaiminimų – šeimos, pastogės bei maisto – šaltinį. Melstis galima įprastomis „valgio maldomis” ar tiesiog iš širdies dėkoti Dievui. Po maldos visi susikabinkite rankomis, nusišypsokite vieni kitiems ir palinkėkite gero apetito. Malda, susikabinimas rankomis, šypsenos ir valgymas daro labai teigiamą ir gerą įspūdį vaikams. Jie suvokia, kad valgant bendraujama ir dalijamasi – su kitais ir su Dievu.

Pasirengimas nakčiai taip pat yra svarbus laikas šeimai ir vaikams. Vaikų nedera tiesiog nuvaryti į lovą arba paguldžius tuojau palikti juos vienus.

Labai paprasta pradėti „vakarinį ritualą”. Tėtis ar mama atsisėda ant lovos krašto ir su vaiku peržvelgia dieną: kur jis buvo, ką veikė ir taip toliau. Galima peržvelgti, aptarti ir išspręsti konfliktus, džiaugsmus ir palaiminimus prisiminti kaip Dievo dovanas, rūpesčius sudėti į Dievo rankas, pavyzdžiui, jei šeimoje kas nors serga. Tada visos dienos apžvalga apibendrinama ir užbaigiama malda.

Šio vakarinio ritualo metu savo ryšį su vaikais ypač gali sustiprinti tėčiai. Mūsų penkiametė dukra Ingrid kartą meldėsi: „Brangusis Dieve, šiandien buvo tikrai bloga diena. Morrisas man trenkė. Tada aš trenkiau Morrisui. Saldžių sapnų, brangusis Dieve”. Po maldos mudu su Ingrid aptarėme konfliktą, ir šis reikalas buvo išspręstas ir užmirštas. Visi miegojome geriau.

Reikia pabrėžti, kad šis vakaro ritualas neturi būti vien iš atminties pasakyta trumpa malda ir po to pabučiuojama ištarus „labanakt”. Tai dienos apžvalga ir apibendrinimas, kuris leidžia padaryti įžvalgas, atleisti ir atneša taip reikalingą vaikams artinantis nakčiai ramybę ir saugumą.

Pirmoji Komunija ir šeimos katekizmas

Pirmoji Komunija yra labai gera proga padėti vaikams pagilinti ryšį su Dievu. Kai kuriose Lotynų Amerikos vietose tai ne tik galimybė, bet ir būtinybė. Peru Limos pakraščiuose yra 180 tūkst. gyventojų, vienas kunigas, nėra vandentiekio, sveikatos apsaugos tarnybų ir jokių galimybių mokytis. Patys tėvai turi parengti savo vaikus Pirmajai Komunijai.
Vietinėje misijoje tėvai sudarė penkiasdešimties šeimų grupę, kuri rengia savo vaikus Pirmajai Komunijai. Daugiausia dėmesio skiriama vaikų ryšiui su Dievu gilinti. Tačiau šeimos taip pat pradėjo glaudžiau bendrauti. Tėvai ir vaikai dalijasi gyvenimo ir tikėjimo patirtimi diskutuodami apie kasdienes problemas, asmeninį integralumą, vaikų švietimą ir santuoką. Beje, vargingoje miesto dalyje stiprėja pasitikėjimas ir abipusė pagarba, bendruomeniškumo ir solidarumo jausmai.

Šio vaikų katekizavimo vadovai pabrėžė, kad būtinas yra abiejų tėvų dalyvavimas. Tėvai dvejus metus reguliariai susitikinėja su tokiais pasauliečiais vadovais. Akcentuojama šeimos svarba. Taip pat vykdoma ir suaugusiųjų katechumenato programa. Tėvai, kurių vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai, susirenka pagilinti savo pačių tikėjimo. Tuomet jie moko savo vaikus namie. Prieinama ir spausdinta mokomoji literatūra, tačiau pabrėžiama vaikų katekizavimo namie svarba.

Pirmajai Komunijai besirengiantys vaikai taip pat susirenka vieną kartą per savaitę, ir šią grupelę veda specialiai parengti parapijos paaugliai. Tėvų ir vaikų grupelių veiklą koordinuoja pasauliečiai – parapijos vadovai. Jie taip pat palaiko ryšį ir su kitomis parapijos bei vyskupijos grupėmis.

Tai yra pasauliečių vykdoma katekizacija, skirta pasauliečiams. „Pasitikėjimas pasauliečiais tapo šeimų evangelizacijos ir šeimos gyvenimo pagrindas”, – sako E. Garcia Ahumanda, buvęs katechetinio darbo direktorius Čilėje. Anot vienos šeimos: „Nepaisant problemų ir sunkumų, šeimos katekizacija yra pati geriausia katekizacija”.

Vaikai nusipelno pačios geriausios katekizacijos. Daugumai šeimų šiandien labiau reikia ne specialisto mokytojo, bet stipresnio meilės ir šeimos jausmo. Šeimos katekizacija suvienija jos narius ir sustiprina tėvų ir vaikų ryšius. Vaikams taip yra lengviau suprasti tėvų ir savo pačių tikėjimą. Tėvų vadovaujama šeimos katekizacija namie pasitelkus mokomąją literatūrą yra pranašesnė už specialistų „formalią katekizaciją” bažnyčioje.

Šeimos katekizaciją buvo bandoma pradėti ir Vokietijoje. Atsižvelgiant į laiko ir vietos situaciją, yra kuriama ir įvertinama katechetinė medžiaga tėvams. Pateikti pasiūlymai paauglių vadovaujamoms vaikų grupėms. Dviejose bažnyčiose ištirti pirmieji rezultatai. Jie yra įdomūs ir padrąsinantys.

Dauguma dalyvavusių tėvų kalbėjo apie besikuriančios bendruomenės patirtį. Turint omenyje didėjantį anonimiškumą ir izoliaciją modernioje visuomenėje, ši perspektyva yra labai svarbi.
Taip pat daugelis dalyvavusių tėvų pabrėžė, kad dabar ne tik jiems patiems geriau suprantamas jų pačių asmeninis tikėjimas, bet tai yra lengviau perduoti savo vaikams. Tokiu būdu bendravimas ir santykiai šeimoje pagerėjo.

Tėvai ir vaikai gausiau susirenka į pamaldas, drauge ir bažnyčioje keičiasi atmosfera bei akcentai. Pamaldos tapo svarbesnės ir reikšmingesnės kasdieniame gyvenime.

Neišvengiama taip pat konfliktų ir konfrontacijos. Atvira ir nuoširdi diskusija veda į abipusį supratimą ir kloja tikros bendruomenės pamatus. Tie, kurie vengia konfrontacijos, retai gali pradėti ką nors keisti.

Kai kurie tyrimai parodė, kad daugelis tėvų įsitraukia į šeimos programą tik po to, kai tai padaro koks nors kitas „svarbus asmuo”: draugas, giminaitis ar bendradarbis. Priešingu atveju jie jaučiasi „autsaideriais”, darančiais kažką, ko kiti nedaro. Tokias abejones ir atskyrimo jausmą galima įveikti, jeigu dalyvaujančius tėvus bažnyčioje ir parapijoje padrąsina ir paremia programos vadovai.

Šventosios Dvasios bažnyčioje Balingene, Vokietijoje, tėvų grupės buvo suorganizuotos keliais būdais. Vienas sudarė vedusios poros, kitas – tik vyrai, dar kitas – ir vyrai, ir moterys. Pirmoji apklausa parodė, kad dalyviai mano, jog jų santykis su Jėzumi Kristumi, su vietine Bažnyčia ir institucine Bažnyčia pasikeitė į gera – ypač dalijantis duona, kuri yra bendravimas su Dievu. Dalyviai taip pat minėjo, kad dabar jiems su savo vaikais kur kas lengviau kalbėti apie jų tikėjimą.

Dar vienas teigiamas dalyvavimo šeimos katekizacijos programoje aspektas yra bendruomeniškumas. Į pamaldas ateinančių žmonių pagausėjo, ir vis daugiau susirenka jaunų žmonių. Jie taip pat pradeda aktyviai įsitraukti į pasirengimą pamaldoms.

Iš tiesų buvimas bažnyčioje ir dalyvavimas pamaldose yra reikšminga patirtis, ypač vaikui. Tyla ir laukimas vaikams daro didesnę įtaką negu daugeliui suaugusiųjų. Pažįstu daug tėvų, kurie vedasi savo vaikus į bažnyčią vidury savaitės. Jie apžiūri ikonas ir vitražus, sukalba trumpą maldelę, uždega žvakę – svarbų ir reikšmingą simbolį prieš tamsą, nerimą ir netikrumą.

Svarbiausias šeimos katekizacijos aspektas – ne patobulinta mokomoji technika, bet tai, kad ji atveria kelius gilesniam ir pilnavertiškesniam santykiui su Dievu Jėzuje Kristuje – kiekvienam asmeniškai, šeimai, ir Bažnyčiai.

Išvados

Be abejo, reikia toliau gilintis į egzistuojančią šeimos katekizaciją, ir ir tai darytina nuodugniai apklausiant žmones bei objektyviai ištiriant vietines Bažnyčias ir vyskupijas. Tačiau būtinas tas pats gyvas kreipimasis į tėvus: „Neužkirskite vaikams kelio pas Dievą!” Pirmiausia reikia naujai suprasti, ką skelbia krikščionybė: Dievas mums nori paties geriausio, Dievas mus gydo ir padaro nieko nestokojančiais žmonėmis.

Jėzus Kristus nebuvo asketas. Jis nei mokė, nei pats užsiėmė ypatingomis religinėmis praktikomis. Jo žinia buvo ir tebėra Meilė: meilė Dievui, meilė artimui, meilė sau pačiam (plg. Mk 12, 28 –34).

Jėzus Kristus skelbė ateinančios Dievo karalystės teismą. Tai bus galutinis ir paskutinis teismas visko, kas mums trukdo patirti Dievo karalystę (plg. Mk 1, 14 – 15). Jėzus Kristus paskelbė galutinį nuosprendį pinigams ir jėgos viešpatavimui, priespaudai ir neteisybei. Jėzus, visuomet vienintelis, savo valia ir pastangomis pakvietė prie savęs moteris, ištraukdamas jas iš primesto nereikšmingų, antrarūšių žmonių statuso.

Jėzus Kristus skelbė Dievo karalystės, kur myli ir esi mylimas, džiau-gsmą. Jei klausome jo paliepimų, jei mylime vienas kitą (plg. Jn 15, 1 – 17), esame jo draugai. „Neužkirskite vaikams kelio pas Dievą!” – tai meilės šauksmas. Šeimos katekizacija yra vienas iš būdų mylėti vienas kitą.