Kunigas – žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir
bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje
 

Vatikanas, 1999 m. kovo 19 d.
Šv. Juozapo, visuotinės Bažnyčios globėjo, iškilmė
 

Jų Eminencijoms ir Ekscelencijoms Ordinarams

Visa Bažnyčia, atgailos dvasia besirengianti įžengti į trečiąjį tūkstantmetį nuo Žodžio įsikūnijimo, ir Petro įpėdinio nepaliaujamo apaštališkojo rūpesčio yra akinama vis geriau prisiminti savo dieviškojo Steigėjo valią.

Artimai vienydamasi su tokiu tikslu, savo visuotiniame susirinkime, vykusiame 1998 m. spalio 13–15 d., Dvasininkijos kongregacija nutarė patikėti kiekvienam ordinarui šį aplinkraštį, kuris per jį adresuojamas visiems kunigams. Šventasis Tėvas šia proga pabrėžė, jog, „kalbant apie naujosios evangelizacijos perspektyvą, reikšmingas momentas yra įsipareigojimas Didžiajam jubiliejui. Apvaizdos dėka čia atrandame kelius, nužymėtus apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente, kunigų ir nuolatinių diakonų Vadovuose, Instrukcijoje dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų ir darbuose, kurie bus šio visuotinio susirinkimo vaisius. Visuotinai ir su įsitikinimu taikant šiuos dokumentus, bus galima veiksmingiau įgyvendinti tai, kas išreiškiama jau įprastine tapusia „naujosios evangelizacijos” sąvoka.

Šiuo dokumentu norima – atsižvelgiant į dabartines sąlygas – pastūmėti kunigus ištirti sąžinę prisimenant, kad meilė laiko tvarkoje reiškia ištikimybę. Dokumente pakartojami Susirinkimo ir popiežių mokymai, nurodomi kiti Šventojo Tėvo paminėti dokumentai, kurie yra esmingai svarbūs norint autentiškai atsakyti į mūsų laiko reikalavimus ir veiksmingai vykdyti evangelizacijos misiją.

Pateikiami kiekvieno skyriaus pabaigoje klausimai nereiškia, kad Kongregacijai reikia siųsti atsakymą. Jais, priešingai, norima padėti gilintis į kasdienę tikrovę minėtuose dokumentuose pateiktų mokymų šviesoje. Jie skirti taikyti taip, kaip atrodys vaisinga.

Suprasdami, kad be kunigų, vyskupų pirmutinių bei brangiausių pagalbininkų, motyvuotos ir entuziastingos paramos realiai negalima jokia misijinė veikla, šiuo aplinkraščiu taip pat trokštame pasitarnauti per kunigų dienas, rekolekcijas, dvasines lavybas ir kiekvienos bažnytinės apskrities kunigų susitikimus šiuo pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu ir ypač Jubiliejaus metais.

Apaštalų Karalienė, skaisčioji Ryto Žvaigždė, tegu veda savo mylimus kunigus, savo Sūnaus sūnus, tikros bendrystės, ištikimybės ir jų būtinos tarnybos dosnaus bei integralaus vykdymo keliu.

Linkėdamas visokiausių tikrųjų gėrybių Viešpatyje, su broliškais jausmais ir nuoširdžiai Jūsų

Kardinolas Dario Castrillon Hoyos
Prefektas
ir
Csaba Ternyak
Titulinis Eminenza arkivyskupas
Sekretorius
 

PRATARMĖ

Gimusi bei išsirutuliojusi vaisingoje didžiosios katalikiškosios tradicijos dirvoje, doktrina, apibrėžianti kunigą kaip Žodžio mokytoją, sakramentų tarnautoją ir krikščionių bendruomenės vadovą, yra kelias jo tapatybei bei misijai Bažnyčioje apmąstyti. Šią nekintančią, tačiau visada naują doktriną šiandien dar kartą reikia tikėjimo ir vilties dvasia apmąstyti naujosios evangelizacijos, į kurią visus tikinčiuosius per Šventojo Tėvo asmenį bei valdžią kviečia Šventoji Dvasia, perspektyvoje.

Būtinas visų Bažnyčios narių didesnis apaštališkasis įsipareigojimas, vienu metu asmeninis ir bendruomeninis, atnaujintas ir dosnus. Ganytojai ir tikintieji, įkvepiami ypač Jono Pauliaus II asmeninio pavyzdžio bei aiškaus mokymo, turėtų vis aiškiau įsisąmoninti, jog atėjo laikas paspartinti savo žingsnius, žvelgti priekin karšta apaštališkąja dvasia, rengtis peržengti XXI amžiaus slenkstį nusiteikus atverti istorijos vartus Jėzui Kristui, mūsų Dievui ir vieninteliam Išganytojui. Ganytojai ir tikintieji turėtų stengtis, kad 2000 metais su nauja jėga nuskambėtų tiesos skelbimas: „Ecce natus est nobis salvator mundi” (1).

„Šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją, tačiau kartais ir jaunesnėse Bažnyčiose ištisos pakrikštytųjų grupės prarado gyvą tikėjimo jausmą ar net nebelaiko savęs Bažnyčios nariais, gyvendamos Kristui ir jo Evangelijai tolimą gyvenimą. Tokiu atveju reikalinga ‘naujoji evangelizacija’ arba ‘reevangelizacija’”(2). Tad naujoji evangelizacija pirmiausia yra motiniškas Bažnyčios atsakas į tikėjimo silpnėjimą ir krikščioniškojo gyvenimo moralinių reikalavimų užslopimą daugelio jos vaikų sąžinėje. Iš tiesų daug pakrikštytųjų, religijai abejingo pasaulio piliečių, nors ir išsaugoję tam tikrą tikėjimą, savo gyvenime praktiškai laikosi religinio ir moralinio indiferentizmo nuostatos, yra nutolę nuo Žodžio ir sakramentų – krikščioniškojo gyvenimo esminių versmių. Tačiau daug yra ir tokių, kurie, nors pagimdyti tėvų krikščionių ir galbūt net pakrikštyti, nėra gavę tikėjimo pagrindų ir gyvena praktiškai kaip ateistai. Į visus juos Bažnyčia žvelgia su meile, jausdama neatidėliotiną pareigą įtraukti šiuos žmones į bažnytinę bendrystę, kur jie Šventosios Dvasios malone atrastų Jėzų Kristų ir Tėvą.

Greta įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, kuria siekiama vėl įžiebti tikėjimo šviesą daugelio krikščionių sąžinėje ir padaryti, kad Geroji išganymo naujiena aidėtų visuomenėje, Bažnyčia stipriai jaučia ir savo atsakomybę už misiją ad gentes, teisę ir pareigą nešti Evangeliją visiems žmonėms, dar nepažįstantiems Kristaus ir neturintiems jo išganingųjų dovanų dalies. Bažnyčiai, Motinai ir Mokytojai, misija ad gentes ir naujoji evangelizacija šiandien labiau negu kada nors anksčiau yra jos įgaliojimo mokyti, šventinti ir vesti visus žmones pas Tėvą neatskiriami aspektai. Net uolius krikščionis, kurių yra daug, reikia su meile ir nepaliaujamai skatinti siekti asmeninio šventumo, į kurį jie yra kviečiami Dievo ir Bažnyčios. Toks yra tikrasis naujosios evangelizacijos variklis.

Saistomi tokios bendros ir neatidėliotinos atsakomybės turėtų jaustis visi tikintieji krikščionys, visi Bažnyčios vaikai, tačiau ypač kunigai, kurie yra išsirinkti, įšventinti ir pasiųsti, kad šiandien darytų akivaizdų Kristaus, kurio autentiškais atstovais ir šaukliais tapo, buvimą (3). Tad būtina pagelbėti visiems vyskupijų ir vienuolijų kunigams asmeniškai imtis naujosios evangelizacijos pagrindinio pastoracinio uždavinio (4) ir šio įsipareigojimo šviesoje atrasti dieviškąjį kvietimą jiems tarnauti kaip Žodžio mokytojams, sakramentų tarnautojams ir kaimenės ganytojams patikėtai Dievo tautos daliai.
 

Pirmasis skyrius
NAUJOSIOS EVANGELIZACIJOS TARNYBOJE

„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte”<…> (Jn 15, 16)

1. Naujoji evangelizacija – visos Bažnyčios užduotis

Būti Viešpaties pašauktam bei pasiųstam visada aktualu, tačiau dabartinėmis istorinėmis aplinkybėmis ypač svarbu. Religijos požiūriu XX amžiaus pabaigą ženklina prieštaringi reiškiniai. Viena vertus, konstatuojame, kad visuomenė labai sekuliarizuota, nusigręžusi nuo Dievo ir užsivėrusi bet kuriai nuorodai į transcendenciją, tačiau, kita vertus, regime vis labiau ryškėjant religiškumą, kuriuo norima patenkinti įgimtą Dievo troškimą kiekvieno žmogaus širdyje, bet ne visada išgalima rasti patenkinamą jo išraišką.

„Kristaus Atpirkėjo misijos, kuri patikėta Bažnyčiai, pabaiga dar labai toli. Visapusiškai apžvelgus žmonių giminę baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Jo atėjimo, matyti, jog ši misija dar tiktai prasideda ir kad mes turime visomis išgalėmis jai įsipareigoti” (5). Šiandien šis neatidėliotinas įsipareigojimas misijai daugiausia skleidžiasi daugelyje senas krikščioniškąsias tradicijas turinčių šalių, kur krikščioniškoji gyvenimo samprata patyrė didelį nuosmukį, naujosios evangelizacijos kontekste. Tai taip pat įgyvendinama platesniu mastu, ten, kur dar ne visi yra girdėję ar supratę skelbimą apie Kristaus atneštą išganymą.

Skausminga, bet akivaizdu, kad daug kur yra nemažai žmonių, girdėjusių apie Jėzų Kristų, tačiau, regis, pažįstančių bei priimančių jo mokymą ne kaip konkrečių gyvenimo įsipareigojimų, bet veikiau tiktai kaip bendrų etinių vertybių rinkinį. Daugelis pakrikštytųjų nutolo nuo sequela Christi ir pasirinko reliatyvizmo paženklintą gyvenseną. Krikščioniškasis tikėjimas savo vaidmeniu neretai yra virtęs grynai kultūriniu veiksniu, dažnai neperžengiančiu asmeninės srities ribų ir nedarančiu jokios įtakos socialiniam žmonių bei tautų gyvenimui (6).

Po dvidešimties krikščionybės amžių plačių laukų misijai dar netrūksta. Visi krikščionys turėtų suvokti, kad per krikštu įgytąją kunigystę (plg. 1 Pt 2, 4–5.9; Ap 1, 5–6. 9–10; 20, 6) jie yra pašaukti, kiek leidžia asmeninės aplinkybės, bendradarbiauti naujoje evangelizacinėje misijoje, kuri yra bendra bažnytinė veikla (7). Atsakomybė už misijinę veiklą „pirmiausia tenka Vyskupų kolegijai ir jos galvai, Petro įpėdiniui” (8). „Kunigai, kurie Šventimų sakramento galia yra vyskupo bendradarbiai, pašaukti dalytis atsakomybe už misiją” (9). Tad galima sakyti, jog tam tikra prasme jie „pirmieji atsakingi už šią trečiojo tūkstantmečio naująją evangelizaciją” (10).

Šiuolaikinė visuomenė, veikiama mokslo bei technikos pažangos, išsiugdė stiprų kritinės nepriklausomybės nuo pasaulietinės ir religinės valdžios ar doktrinos jausmą. Tai reiškia būtinybę nuodugniai aiškinti krikščioniškąją išganymo naujieną, pateikti ją pagarbiai, su pirmajai evangelizacijai būdinga galia bei geba patraukti, protingai naudojantis visais tinkamais metodais, kuriuos siūlo šiuolaikinė technologija, ir sykiu niekada neužmirštant, kad technologija negali pakeisti tiesioginio liudijimo gyvenimo šventumu. Bažnyčiai reikia tikrų liudytojų, skleidžiančių Evangeliją kiekvienoje socialinio gyvenimo srityje. Tai reiškia, kad krikščionims apskritai ir kunigams konkrečiai privalomas nuodugnus ir teisingas filosofinis bei teologinis formavimas, leidžiantis jiems protingai pagrįsti savo tikėjimą bei viltį ir suvokti įsakmią reikiamybę pateikti tai konstruktyviai, asmeniškai nusiteikus supratingam dialogui. Tačiau Evangelijos skelbimo jokiu būdu nevalia paversti vien dialogu. Tiesos drąsa iš tikrųjų yra neišvengiamas iššūkis susidūrus su pagunda prisitaikyti, siekti pigaus populiarumo ar asmeninės ramybės.

Evangelizuojant reikia neužmiršti, kad tam tikri tradiciniai žodžiai bei idėjos didesnei šių dienų kultūros daliai yra tapę nesuprantami. Kai kuriuose kontekstuose tokios sąvokos kaip pirmapradė nuodėmė ir jos padariniai, atpirkimas, kryžius, maldos poreikis, savanoriška auka, skaistumas, blaivumas, paklusnumas, nuolankumas, neturtas ir t. t. yra praradusios pozityvią prasmę, kuri joms buvo būdinga krikščionybės pradžioje. Štai kodėl naujoji evangelizacija, likdama iki galo ištikima doktrinai, kurios nuolatos moko Bažnyčia, ir jausdama didelę atsakomybę už krikščioniškosios doktrinos žodyną, turi rasti tinkamų saviraiškos šiandieniame pasaulyje priemonių, per tai padėdama iš naujo atrasti tikrą šių krikščioniškųjų bei žmogiškųjų sąvokų prasmę, neatsisakant nusistovėjusių ir kartą visiems laikams įgytų tikėjimo formuluočių, apibendrintai pateikiamų Tikėjimo išpažinime (12).

2. Būtinas ir nepakeičiamas kunigų vaidmuo

Nors Bažnyčios ganytojai „žino, kad nėra Kristaus pašaukti vieni imtis atsakomybės už visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulyje” (13), jiems tenka visiškai nepamainomas evangelizacinis vaidmuo. Naujajai evangelizacijai neatidėliotinai reikia rasti kunigiškos tarnybos vykdymo formą, kuri atitiktų dabartines sąlygas, padarytų ją dinamišką ir išgalinčią adekvačiai atsakyti į aplinkybes, kuriomis ji vykdoma. Tačiau tai galima įgyvendinti tiktai nuolatos gręžiantis į Kristų, mūsų vienintelį pavyzdį, įgalinantį mus dabartinės epochos sąlygomis neišleisti iš akių mūsų galutinio tikslo. Autentiškai atnaujinti pastoraciją skatina ne vien visuomeninės bei kultūrinės aplinkybės, bet pirmiausia karšta meilė Kristui ir jo Bažnyčiai.

Visų mūsų pastangų tikslas yra galutinė Kristaus karalystė, visų sukurtųjų daiktų atnaujinimas Jame. Šis tikslas bus pasiektas tiktai laikų pabaigoje, tačiau jau šiandien ta Karalystė egzistuoja gaivinančios Šventosios Dvasios galia, per kurią Jėzus Kristus įsteigė savo Kūną – Bažnyčią kaip visuotinį išganymo sakramentą (14).
Kristus, Bažnyčios galva ir visos kūrinijos Viešpats, tęsia savo išganomąją veiklą tarp žmonių, ir tikroji tarnaujamosios kunigystės vieta randama būtent tokioje veikloje. Visus traukdamas prie savęs (plg. Jn 12, 32) Kristus trokšta, kad prie šio darbo ypatingu būdu prisidėtų jo kunigai. Tai dieviškasis planas (Dievo noras įtraukti Bažnyčią ir jos tarnautojus į atpirkimo darbą), kurį, nors ir akivaizdų tikėjimo doktrinos bei teologijos požiūriu, yra ganėtinai sunku pripažinti mūsų laikų žmogui. Iš tiesų šiandien dažnai abejojama Bažnyčios sakramentiniu tarpininkavimu ir hierarchine struktūra, vieno ir kito reikalingumu bei tikslingumu.

Kaip Kristaus gyvenimas buvo skirtas skelbimui, autorizuotam meilės kupinos Tėvo valios (plg. Jn 17, 4; Žyd 10, 7–10), taip ir kunigo gyvenimas turėtų būti skirtas tokiam pat skelbimui. Savo viešojo gyvenimo metais Mesijas „veikė ir mokė” (Apd 1, 1) skelbdamas kaip turintis galią (plg. Mt 7, 29). Tokia galia kilo neabejotinai ir pirmiausia iš jo dieviškumo, tačiau, žmonių akimis, ir iš jo mokėjimo veikti sąžiningai, šventai ir tobulai. Lygiai taip pat kunigui privalu papildyti objektyvią dvasinę galią, kurią jis turi dėl sakralinio įšventinimo (15), subjektyvia galia, kylančia iš jo sąžiningo bei švento gyvenimo (16), iš jo pastoracinės meilės, rodančios Kristaus meilę (17). Grigaliaus Didžiojo paraginimas savo kunigams tebėra aktualus: „Ganytojas turi būti tyrų minčių, pavyzdingų poelgių, taktiškas tylėjimu ir naudingas savo žodžiais. Jis turėtų būti artimas visiems savo užuojauta ir pirmiausia atsidavęs kontempliacijai. Jis turėtų būti nuolankus sąjungininkas visų, kurie daro gera, tačiau, karštai siekdamas teisingumo, nepalenkiamai priešiškas nusidėjėlių ydoms. Jis neturi nei apleisti vidinio gyvenimo išorinių užsiėmimų sūkuryje, nei per rūpinimąsi vidiniu gėriu visiškai užmiršti išorinius poreikius” (18).

Mūsų dienomis, kaip ir kiekvienoje epochoje, Bažnyčiai reikia „Evangelijos šauklių, kurie išmanytų, kas yra žmogiškumas, iš pagrindų pažinotų šiuolaikinio žmogaus širdį, dalytųsi jo džiaugsmais ir viltimis, baime ir liūdesiu ir sykiu būtų Dievą įsimylėję kontempliuotojai. Štai kodėl – tvirtina Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie Europos rekristianizaciją, bet vartodamas žodžius, kuriuos galima pritaikyti ir kitur, – reikia naujų šventųjų. Didieji Europos evangelizuotojai buvo šventieji. Turime melsti Viešpatį, kad Jis padidintų šventumo dvasią Bažnyčioje ir atsiųstų naujų šventųjų šių dienų pasauliui evangelizuoti” (19). Nederėtų užmiršti, jog daugelis mūsų amžininkų susikuria Kristaus ir Bažnyčios idėją pirmiausia per sakralinius tarnautojus. Todėl jų autentiškas Evangelijos liudijimas tampa dar labiau neatidėliotinas, nes kunigas yra „gyvas ir skaidrus Kunigo Kristaus atvaizdas” (20).
Kristaus išganomosios veiklos kontekste galima įžvelgti du vienas nuo kito neatskiriamus tikslus: viena vertus, tikslą, kurį galėtume pavadinti intelektiniu, – mokyti, šviesti minias, kurios yra lyg avys be piemens (plg. Mt 9, 36), bei kreipti protus į atsivertimą (plg. Mt 4, 17) ir, kita vertus, siekį sužadinti savo klausytojų širdyse troškimą gailėtis ir atgailauti dėl nuodėmių, taip atveriant kelią dieviškajam atleidimui. Tai tiesa ir šiandien: „kvietimas imtis naujosios evangelizacijos pirmiausia yra kvietimas atsiversti” (21), ir, Dievo Žodžiui pamokius žmogaus intelektą bei pastūmėjus valią atmesti nuodėmę, evangelizacinę veiklą vainikuoja vaisingas dalyvavimas sakramentuose, ypač Eucharistijos šventime. Paulius VI mokė, kad „evangelizacijos uždavinys yra taip mokyti tikėjimo, kad kiekvienas krikščionis būtų skatinamas išgyventi sakramentus kaip tikrus tikėjimo sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus” (22).

Evangelizacija apima skelbimą, liudijimą, dialogą ir tarnavimą ir remiasi trijų vienas nuo kito neatskiriamų elementų – Žodžio skelbimo, sakramentinės tarnybos ir vadovavimo tikintiesiems – vienybe (23). Skelbimas būtų beprasmiškas, jei nuolatos neugdytų tikinčiųjų ir nesibaigtų sakramentų praktikavimu; toks pat būtų ir dalyvavimas sakramentuose be tikėjimo bei krikščioniškosios moralės principų visiško priėmimo ir nuoširdaus širdies atsivertimo. Jei pastoracijos požiūriu veikloje pirmutinė vieta logiškai atitenka skelbimo funkcijai (24), tai turint omenyje intencionalumą ar galutinius tikslus, pirmutinė vieta turi būti skirta sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, šventimui (25). Būtent šių abiejų funkcijų harmoninga vienybė sudaro kunigų pastoracinės tarnybos naujosios evangelizacijos labui visumą.

Dar vienas naujosios evangelizacijos aspektas, kuris darosi vis svarbesnis, yra ekumeninis tikinčiųjų ugdymas. Vatikano II Susirinkimas paragino visus tikinčiuosius „aktyviai dalyvauti ekumeniniame darbe” ir branginti „tikrai krikščioniškas vertybes, kylančias iš mūsų bendrojo paveldo ir turimas mūsų atsiskyrusių brolių” (26). Sykiu būtina pažymėti, kad „nieko nėra svetimesnio ekumenizmui už klaidingą irenizmą, darantį žalą katalikų doktrinos grynumui ir aptemdantį jos autentišką bei tiksliąją prasmę” (27). Tad kunigai turėtų prižiūrėti, kad ekumenizmas būtų vykdomas laikantis Bažnyčios magisteriumo nustatytų principų, vengiant lūžių ir siekiant harmoningo tolydumo.
KLAUSIMAI PIRMAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

1. Ar mūsų bažnytinėse bendruomenėse ir ypač tarp mūsų kunigų tikrai jaučiamas naujosios evangelizacijos reikalingumas bei neatidėliotinumas?

2. Ar tai pabrėžiama pamokslaujant? Ar apie tai kalbama per kunigų susitikimus, pastoracijos ir nuolatinio ugdymo programose?

3. Ar kunigai yra aktyviai įsitraukę į naujos evangelizacinės misijos – naujos „įkarščiu, metodais ir kalba” (28) – Bažnyčios ad intra ir ad extra skatinimą?

4. Kuo tikintieji laiko kunigystę: dieviškąja dovana tiems, kurie ją gavo, ir savo bendruomenėms ar vien organizacinio pobūdžio funkcija? Ar pabrėžiama būtinybė melstis už tai, kad Viešpats dovanotų pašaukimų kunigystėn ir kad netrūktų reikiamo dosnumo į juos teigiamai atsakyti?

5. Ar skelbiant Dievo Žodį bei katekizuojant išlaikoma reikiama proporcija tarp tikėjimo mokymo ir sakramentų praktikavimo? Ar kunigų evangelizacinė veikla pasižymi skelbimo ir sakramentų, munus docendi ir munus sanctificandi, tarpusavio papildomumu?
 

Antrasis skyrius
ŽODŽIO MOKYTOJAI

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15)

1. Kunigai – Žodžio tarnautojai „nomine Christi et nomine Ecclesiae”

Geras išeities taškas siekiant pastoracinės Žodžio tarnybos teisingos sampratos yra Dievo Apreiškimo kaip tokio apmąstymas. „Šiuo Apreiškimu neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš begalinės meilės žmonėms kreipiasi į juos tarsi į bičiulius (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir gyvena tarp jų (plg. Bar 3, 38), kad kviestų bei priimtų juos savo draugėn” (29). Šventajame Rašte skelbiant Karalystę ne tik kalbama apie Dievo šlovę, bet ir pačiu skelbimu tą šlovė skleidžiama. Bažnyčios skelbiama Evangelija yra ne vien naujiena, bet dieviška ir gaivinanti patirtis tiems, kurie šia naujiena tiki, ją girdi, priima ir jai paklūsta.

Tad Apreiškimas neapsiriboja mokymu apie Dievą, gyvenantį neprieinamoje šviesoje; tai dar ir pasakojimas apie įstabius darbus, kuriuos savo malone Dievas daro dėl mūsų. Apreikštasis Žodis, pateikiamas, aktualizuojamas Bažnyčioje ir per Bažnyčią, yra įrankis, kuriuo Kristus veikia mus per savo Dvasią. Tai vienu metu nuosprendis ir malonė. Per Žodžio klausymąsi įvykstantis susitikimas su pačiu Dievu taikosi į žmogaus širdį ir reikalauja sprendimo, kuriam priimti neužtenka intelektinio pažinimo, bet reikia dar ir širdies atsivertimo.

„Kunigų, kaip vyskupų bendradarbių, pirmutinė pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją, <…>, [kad] <…> atsirastų ir augtų Dievo tauta” (30). Būtent dėl to, kad Evangelijos skelbimas yra ne tiktai intelektinis naujienos perteikimas, bet „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam” (Rom 1, 16), ir tai atlikta vienąkart visiems laikams Kristuje, jos skelbėjams Bažnyčioje reikia antgamtinio pagrindo, garantuojančio jos autentiškumą bei veiksmingumą.

Sakralinių Bažnyčios tarnautojų skelbiama Evangelija yra tam tikra prasme paties Žodžio išganomojo pobūdžio dalis, ne tik todėl, kad jie kalba apie Kristų, bet dėl to, kad jie skelbia Evangeliją savo klausytojams su ta paveikumo galia, kuri kyla iš jų dalyvavimo Dievo įsikūnijusio Žodžio konsekracijoje bei misijoje. Viešpaties žodžiai tebeaidi jo tarnautojų ausyse: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina” (Lk 10, 16). Kartu su šv. Pauliumi jie gali ištarti: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. Apie tai ir kalbame ne žmogiškos išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus” (1 Kor 2, 12–13).

Evangelijos skelbimas yra tarnyba, kylanti iš Šventimų sakramento ir vykdoma Kristaus galia. Šventosios Dvasios galia nelaiduoja vienodai visų sakralinio tarnautojo veiksmų. Tuo tarpu teikiant sakramentus tokia garantija duodama, ir net tarnautojo nuodėmė negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitokių veiksmų, kai tarnautojo žmogiškosios savybės tampa labai reikšmingos. Tokios savybės gali didinti arba menkinti Bažnyčios apaštalavimo vaisingumą (31). Tarnavimo aspektas turėtų būti būdingas visam munus pastoralis, tačiau jis ypač būtinas skelbimo tarnyboje, nes juo labiau tarnautojas tampa tikru Žodžio tarnu, o ne šeimininku, juo labiau didėja Žodžio išganomasis poveikis.

Toks tarnavimas iš tarnautojo reikalauja asmeninio atsidavimo skelbiamam Žodžiui ir galiausiai Dievui, „kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją” (Rom 1, 9). Tarnautojas neturėtų tam kliudyti nei siekdamas savo misijai svetimų tikslų, nei remdamasis žmogiškąja išmintimi ar subjektyviomis patirtimis, galinčiomis pakenkti Evangelijai. Niekad nevalia manipuliuoti Dievo Žodžiu. Priešingai, skelbėjas „pirmiausia pats turi gerai susigyventi su Dievo Žodžiu”, „būti pirmas Žodžio ‘tikintysis’, gerai suprantantis, kad jo tarnybos žodžiai yra ne ‘jo’, bet To, kuris jį pasiuntė” (32).

Tarp asmeninės maldos ir skelbimo egzistuoja esminis ryšys. Iš Dievo Žodžio apmąstymo asmeninėje maldoje spontaniškai trykšta pirmenybė „gyvenimo liudijimui, atskleidžiančiam Dievo meilės galybę ir darančiam Jo žodžius įtikinamus” (33). Dar vienas asmeninės maldos vaisius yra paveikus skelbimas. Toks skelbimas paveikus ne tik dėl loginio nuoseklumo, bet ir dėl to, kad kyla iš pamaldžios ir nuoširdžios širdies, suvokiančios, kad tarnautojo pareiga yra „mokyti ne savo išminties, bet Dievo Žodžio ir atkakliai kviesti visus atsiversti ir būti šventus” (34). Kad būtų paveikus, Kristaus tarnautojų skelbimas turėtų remtis jų sūniškos maldos dvasia: sit orator, antequam dictor (35).

Asmeninis maldos gyvenimas padeda išlaikyti bei skatina kunigiškosios tarnybos prigimties suvokimą, kunigo gyvenimiškojo pašaukimo pajautą, jo gyvą ir apaštališką tikėjimą. Būtent tai yra kasdienė kunigo evangelizacinio uolumo versmė. Tapusi asmeniniu įsitikinimu, evangelizacija reiškiasi iškalbingu, nuosekliu ir įtikinamu skelbimu. Tad Valandų liturgija nėra vien asmeninio pamaldumo dalykas, nei laikytina vien viešąja Bažnyčios malda; ji labai naudinga pastoracijos požiūriu (36), nes teikia ypatingą progą vis geriau susipažinti su bibliniu, patristiniu, teologiniu ir magisteriniu mokymu, kurį, pirma pavertus savo savastimi, vėliau galima grąžinti Dievo tautai skelbiant.

2. Žodžio paveikaus skelbimo link

Naujosios evangelizacijos perspektyvoje reikėtų pabrėžti svarbą brandinti tarp tikinčiųjų jų per krikštą gauto pašaukimo prasmę, tai yra suvokimą, kad jie yra Dievo kviečiami artimai sekti Kristumi ir asmeniškai bendradarbiauti Bažnyčios misijoje. „Perduoti tikėjimą reiškia atskleisti, skelbti ir gilinti krikščioniškąjį pašaukimą, tai yra kvietimą, kuriuo Dievas kreipiasi į kiekvieną žmogų, rodydamas jam išganymo slėpinį…” (37). Tad skelbimo tikslas yra pateikti Kristų visiems žmonėms, nes Jis vienintelis, „naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, iki galo parodo žmogui, koks jis privalo būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas” (38).

Naująją evangelizaciją visada lydi krikščionio egzistencijai būdingo pašaukimo matmuo. Tai „geroji naujiena”, kurią reikia skelbti tikintiesiems be jokio redukcionizmo, nedarant žalos nei jos kokybei, nei tam, ko reikia jai įgyvendinti, sykiu neužmirštant, kad kiekvienas „krikščionis verčiamas reikalo ir pareigos kovoti su blogiu tarp daugelio vargų ir patirti mirtį. Tačiau, susietas su Velykų slėpiniu ir įtrauktas į Kristaus mirtį, jis, stiprinamas vilties, žengs į prisikėlimą” (39).

Naujajai evangelizacijai reikia uolios Žodžio tarnybos, visos ir gerai pagrįstos, pasižyminčios labai aiškiu teologiniu, dvasiniu, liturginiu ir moraliniu turiniu, dėmesingos konkretiems žmonių, kuriuos ji turi pasiekti, poreikiams. Tai nereiškia, kad reikia pasiduoti intelektualizmo pagundai, rizikuojant aptemdyti krikščionių protus, užuot juos apšvietus, tai reikalauja autentiškos „intelektinės meilės” nepaliaujamai ir kantriai katekizuojant krikščioniškojo tikėjimo bei moralės pamatinių tiesų ir jų poveikio dvasiniam gyvenimui klausimais. Krikščioniškasis mokymas yra visų pirma vienas iš dvasinių gailestingumo darbų: išgelbėjimas ateina per Kristaus pažinimą, nes „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 12).

Tokio katechetinio skelbimo neįmanoma įgyvendinti be sveikos teologijos, nes čia kalbama ne tik apie apreikštosios doktrinos pateikimą, bet ir tikinčiųjų proto bei sąžinės ugdymą apreikštąja doktrina, idant jie galėtų nuosekliai gyventi pagal per krikštą gauto pašaukimo reikalavimus. Naujoji evangelizacija pasieks savo tikslą tada, kai ne tik Bažnyčia, kaip visuma, ir jos institucijos, bet taip pat kiekvienas krikščionis bus įsipareigojęs gyventi pagal tikėjimą ir paversti savo gyvenimą gyvu įtikėjimo motyvu bei įtikinama tikėjimo apologija.

Evangelizuoti reiškia skelbti bei skleisti apreikštųjų tiesų turinį (kristologinį ir trejybinį tikėjimą, sukūrimo dogmos prasmę, eschatologines tiesas, doktriną apie Bažnyčią, žmogų, tikėjimo žinias apie sakramentus, kitas išganymo priemones ir t. t.) visomis prieinamomis sąžiningomis ir tinkamomis priemonėmis. Taip pat svarbu dvasiškai bei morališkai ugdant žmones mokyti konkrečiai taikyti šias tiesas gyvenime – liudyti ir dalyvauti misijoje.

Užduotis įgyvendinti dvasinį ir teologinį ugdymą (nuolatinio kunigų bei diakonų ir tikinčiųjų pasauliečių ugdymo lygmeniu) yra vienu metu neišvengiama ir milžiniška. Tad būtina, kad Žodžio tarnyba ir jos tarnautojai būtų pajėgūs patenkinti aukštus dabartinių sąlygų keliamus reikalavimus. Veiksmingumas esmingai priklauso nuo Dievo pagalbos, tačiau taip pat nuo kuo aukštesnio žmogiškos tobulybės lygmens. Atnaujinti krikščioniškosios naujienos doktrininio, teologinio bei dvasinio skelbimo – kuriuo siekiama uždegti bei apvalyti pakrikštytųjų sąžinę – neįmanoma tingiai ar neatsakingai improvizuojant. Dar labiau to negalima pasiekti, jei kunigai nenori asmeniškai vykdyti Evangelijos skelbimo užduočių, ypač homiletinėje tarnyboje, kurios nevalia deleguoti neįšventintajam (40) arba lengvai patikėti tinkamai nepasirengusiam ją vykdyti.
Kalbant apie pamokslą, reikia primygtinai pabrėžti, kaip visada buvo daroma, ilgalaikio rengimosi svarbą. Konkrečiau tai, pavyzdžiui, galėtų reikšti domėjimąsi tokia literatūra bei tokiais dalykais, kurie gali padėti sakraliniams tarnautojams geriau pasirengti. Pamokslininkai turėtų nuolatos pasižymėti pastoraciniu jautrumu, kad galėtų suvokti mūsų laikų žmones kamuojamas problemas bei įžvelgti jų galimus sprendimus. „Negana to, kad tinkamai atsakytų į šių laikų žmonių keliamus klausimus, kunigai turėtų gerai išmanyti Bažnyčios magisteriumo, ypač susirinkimų bei Romos popiežių dokumentus. Jie taip pat turėtų susipažinti su geriausių ir patikimiausių teologijos autorių veikalais” (41), taip pat Katalikų Bažnyčios katekizmu. Sykiu derėtų nepaliaujamai akcentuoti nuolatinio dvasininkijos ugdymo – kurio turinys būtų grindžiamas Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovu – svarbą (42). Pastangos šioje srityje visada duos gausių vaisių. Be to, kas jau sakyta, ne mažiau svarbus yra trumpalaikis pasirengimas skelbti Dievo Žodį iš sakyklos. Išskyrus išskirtinius atvejus, kai nieko neįmanoma padaryti kitaip, nuolankumas bei darbštumas reikalauja kruopščiai susirašyti bent planą to, ką norima sakyti.

Pagrindinis pamokslo šaltinis, kas logiška, yra Šventasis Raštas, giliai apmąstytas asmeninės maldos metu ir pažintas studijuojant bei skaitant atitinkamas knygas (43). Pastoracinė patirtis rodo, kad Šventasis tekstas savo galia bei iškalbingumu iš pagrindų sujaudina tuos, kurie jo klauso. Bažnyčios tėvai ir kiti didieji katalikiškosios Tradicijos autoriai moko mus, kaip turėtume skverbtis į apreikštojo Žodžio prasmę bei perteikti ją kitiems (44), likdami toli nuo visokiausio „biblinio fundamentalizmo” ar dieviškosios naujienos žalojimo. Atramos taškas rengiantis pamokslui turėtų būti ir pedagogika, su kuria Bažnyčios liturgija skaito, aiškina ir taiko Dievo Žodį per liturginius metus. Kita vertus, šventųjų gyvenimo, jų kovų bei herojiškų darbų apmąstymai visais laikais subrandindavo gerų vaisių krikščionių dvasioje. Dar ir šiandien, kai tikinčiuosius neretai vargina dviprasmiškos vertybės bei doktrinos, krikščionims ypač reikia šventųjų, atsidavusių Dievo meilei ir per Dievą kitiems, herojiško pavyzdžio. Visa tai evangelizacijai naudinga, kaip ir solidarumo su visais jausmo tarp tikinčiųjų ugdymas per Dievo meilę, tarnavimo dvasios ir dosnaus atsidavimo kitiems skatinimas. Krikščionio sąžinė bręsta per nuolatinį kuo glaudžiausią ryšį su artimo meile.

Kunigui taip pat turėtų rūpėti formalūs pamokslo sakymo aspektai. Gyvename informacijos ir spartaus bendravimo eroje ir esame įpratę girdėti bei regėti brangiai apmokamus televizijos bei radijo profesionalus. Sakančiam pamokslą kunigui (kuris irgi yra socialinio bendravimo tarpininkas) tam tikra prasme tenka su jais taikiai varžytis ir perteikti savo naujieną tikintiesiems patrauklia forma. Kunigas turi mokėti kompetentingai ir apaštališka dvasia naudotis „naujomis sakyklomis” – šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis ir stengtis, kad pamokslo lygis atitiktų skelbiamo Žodžio iškilumą. Garso ir vaizdo priemonių profesionalūs darbuotojai šiandien rūpestingai rengiasi savo darbui; tikrai nebus perlenkta lazda, jei Žodžio mokytojai rūpinsis, kad ir jų tarnybos šis aspektas būtų „profesionalesnis”. Šiandien, pavyzdžiui, įvairiuose universitetiniuose bei kultūriniuose sluoksniuose vėl padidėjo domėjimasis retorika; panašų susidomėjimą, taip pat norą išmokti nuolankios bei orios laikysenos reikėtų sužadinti ir tarp kunigų.

Kunigo pamokslai, kaip ir Kristaus, turi būti pozityvūs, skatinantys veikti, patraukiantys žmones prie Dievo Gėrio, Grožio ir Tiesos. Krikščionys privalo leisti pažinti „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide” (2 Kor 4, 6) ir įdomiai pateikti apreikštąją tiesą. Argi galima nepajusti, koks patrauklus krikščioniškosios egzistencijos reiklumas, vienu metu didelis ir aiškus? Nieko nereikia bijoti. „Nuo tos akimirkos, kai Velykų slėpinyje jai [Bažnyčiai] buvo suteikta galutinės tiesos apie žmogaus gyvenimą dovana, Bažnyčia kaip piligrimas keliauja per pasaulį skelbdama Jėzų Kristų, kuris yra ‘Kelias, Tiesa ir Gyvenimas’ (Jn 14, 6). Jos pareiga yra tarnauti žmonijai įvairiais būdais, bet vienas iš jų yra ypač atsakingas: tai tiesos tarnystė” (45).

Lygiai taip pat naudinga sakyti pamokslus tikslia ir elegantiška kalba, suprantama visų socialinių sluoksnių šiuolaikiniams žmonėms, vengiant banalybių bei nuvalkiotų posakių (46). Reikia kalbėti remiantis autentiška tikėjimo vizija, bet įvairiuose sluoksniuose suprantamais žodžiais, niekada nevartojant specialistams būdingo žargono ir nedarant nuolaidų pasaulio dvasiai. Žodžio paveikaus skelbimo žmogiškoji „paslaptis” yra pamokslininko, žinančio, ką ir kaip sakyti, perėjusio ilgalaikio bei trumpalaikio pasirengimo etapus ir diletantiškai neimprovizuojančio, „profesionalumas”. Nuslėpti visą tiesos jėgą yra žalingas irenizmas. Todėl reikia dėmesingai rūpintis žodžių turiniu, stiliumi ir tarsena, taip pat rūpestingai apmąstyti, ką derėtų labiau pabrėžti, ir, kiek įmanoma, stengtis, vengiant peiktino afišavimosi, kalbėti maloniu balsu. Pamokslininkas turi žinoti, kokių tikslų siekia, ir būti gerai susipažinęs su savo įprastinių klausytojų egzistencine ir kultūrine tikrove. Norint neįpulti į teorijas ar abstrakčius apibendrinimus, būtina gerai pažinti savo kaimenę. Pamokslininkui derėtų vartoti malonų, aiškų stilių, kuris, užuot žeidęs žmones, žeistų sąžinę, nebijant pavadinti dalykus jų tikraisiais vardais.

Būtų labai naudinga, jei kunigai, vykdantys skirtingas pastoracines užduotis, brolišku patarimu padėtų vienas kitam tokiais Žodžio tarnybos aspektais kaip pamokslų turinys ir jų teologinė bei lingvistinė kokybė, stilius, trukmė, kuri turi būti protinga, tinkamas naudojimasis sakykla, balso tonas, kuris turėtų būti normalus, nedirbtinis, nors ir įvairus, tai priklauso nuo skirtingų pamokslo stadijų, ir t. t. Ir dar kartą pabrėžtina: kad kunigas leistųsi padedamas savo brolių kunigų ir, netiesiogiai, tikinčiųjų, dalyvaujančių jo pastoracinėje veikloje, būtinas nuolankumas.
 

KLAUSIMAI ANTRAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

6. Ar turime priemonių, leidžiančių įvertinti tikrąjį Žodžio tarnybos poveikį mūsų bendruomenėms? Ar mums rūpi, kaip įmanoma profesionaliau pasinaudoti šia esmine evangelizacijos priemone?

7. Ar pakankamai dėmesio skiriama įvairių Žodžio skelbimo formų tobulinimui per nuolatinio ugdymo kursus?

8. Ar kunigai skatinami skirti laiko teologijos studijoms, Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šventųjų raštams? Ar stengiamasi susipažinti ir supažindinti su didžiųjų krikščionybės mokytojų darbais?

9. Ar skatinama kunigams steigti bibliotekas, kuriose būtų siūloma praktinė ir sveiką doktriną skleidžianti literatūra?

10. Ar yra vietose galimybių pasiekti bibliotekas per internetą, įskaitant elektroninę biblioteką, pradėtą kurti Dvasininkijos kongregacijos svetainėje (www.clerus. org)?

11. Ar kunigai naudojasi Šventojo Tėvo katechezėmis bei mokymais ir įvairiais Šventojo Sosto paskelbtais dokumentais?

12. Ar jaučiama būtinybė profesionaliai ugdyti asmenis (kunigus, nuolatinius diakonus, vienuolius ir pasauliečius), pajėgius gerai naudotis bendravimo priemonėmis, kurios yra dabartinės kultūros evangelizacijos esminis aspektas?

(Bus daugiau)

(1) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 38: AAS 87 (1995), p. 30.
(2) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 gruodžio 7), 33: AAS 83 (1991), p. 279.
(3) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 7: Libreria Editrice Vaticana, 1994, p. 11.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 kovo 25), 18: AAS 84 (1992), p. 685.
(5) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 1: l.c., p. 249.
(6) „Krikščionybei neretai iškyla pavojus būti laikomai viena iš daugelio religijų arba paverstai paprasčiausia socialine etika, tarnaujančia žmonėms. Ne visada įžvelgiamas istoriją sukrėtęs jos naujumas: ji yra ‘slėpinys’, įvykis, susijęs su Dievo Sūnumi, įsikūnijusiu žmoguje ir visiems, kurie Jį priima, davusiu ‘galią tapti Dievo vaikais’ (Jn 1, 12)” (Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 46: l.c., p. 738–739).
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 2; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 13: l.c., p. 677–678; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 1, 3, 6: l.c., p. 7, 9, 10–11; Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, Popiežiškoji įstatymų tekstų interpretavimo taryba. Instrukcija Ecclesiae de Mysterio dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų (1997 rugpjūčio 15), pratarmė: AAS 89 (1997), p. 852.
(8) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 63: l.c., p. 311.
(9) Ten pat, 67: l.c., p. 315.
(10) Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, Pratarmė: l.c., p. 4; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 2 ir 14: l.c., p. 659–660; 678–679.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 rugsėjo 14), 62.
(12) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 171.
(13) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 30.
(14) Plg. ten pat, 48.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 21: l.c., p. 688–690.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 12; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 25: l.c., 695–697.
(17) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 43: l.c., p. 42.
(18) Šv. Grigalius Didysis. Regula pastoralis, II, 1.
(19) Jonas Paulius II. Kreipimasis į 6-ojo Europos vyskupų simpoziumo narius (1985 lapkričio 11): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VIII, 2 (1985), p. 918–919.
(20) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 12: l.c., p. 675–677.
(21) Jonas Paulius II. Inauguracinis kreipimasis į CELAM 4-ąją visuotinę konferenciją (Santo Domingo, 1992 spalio 12): AAS 85 (1993), p. 808; plg. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 gruodžio 2), 13: AAS 77 (1985), p. 208–211.
(22) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 47: AAS 68 (1976), p. 37.
(23) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28.
(24) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 5, 13, 14; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 26: l.c., p. 697–700.
(25) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 5, 13, 14; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 23, 26, 48: l.c., 691–694; 694–700; 742–745; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 48: l.c., p. 48 ir toliau.
(26) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4.
(27) Ten pat, 11.
(28) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į CELAM vyskupus (1983 kovo 9): Insegnamenti, VI, 1 (1983), p. 698; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 18: l.c., p. 684–686.
(29) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 2.
(30) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 4.
(31) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1550.
(32) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 26: l.c., p. 698.
(33) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 45: l.c., p. 44.
(34) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 4.
(35) Šv. Augustinas. De doctrina christiana, 4, 15, 32: PL 34, 100.
(36) Plg. Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Laudis canticum (1970 lapkričio 1), 8: AAS 63 (1971), p. 533–534.
(37) Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 45: l.c., p. 43.
(38) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(39) Ten pat.
(40) Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, Popiežiškoji įstatymų tekstų interpretavimo taryba. Instrukcija Ecclesiae de Mysterio dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų (1997 rugpjūčio 15), str. 3: AAS 89 (1997), p. 852 ir toliau.
(41) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 19.
(42) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 70 ir toliau: l.c., p. 778 ir toliau; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 69 ir toliau: l.c., p. 72 ir toliau.
(43) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 26 ir 47: l.c., p. 697–700, 740–742; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 46: l.c., p. 46.
(44) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Instrukcija dėl Bažnyčios Tėvų studijavimo ugdant kunigus (1989 lapkričio 10), 26–27: AAS 82 (1990), p. 618–619.
(45) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 rugsėjo 14), 2.
(46) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovas Tota Ecclesia, 46: l.c., p. 46.