TOKS YRA MŪSŲ DIEVAS
 

25 eilinis sekmadienis (A)
Mt 20, 1–16a
 

Jėzaus palyginimai atviri įvairiems aiškinimams. Norint suvokti šių palyginimų prasmę, reikia atsižvelgti į tuos klausytojus, kuriems jie galėjo būti skirti. Toks yra ir šios dienos palyginimas apie skirtingomis sąlygomis dirbusius darbininkus.

Pirmiausia pabandykime atsijoti tokius galimus aiškinimus, kurie vargu bau atitiktų Jėzaus mintį. Pirmiausia vynuogynas. Kitais atvejais vynuogynas yra Bažnyčios įvaizdis šiame pasaulyje. Šiame palyginime nerandame medžiagos šiam įvaizdžiui patvirtinti.

Vynuogyno darbininkai. Kitur šiuo įvaizdžiu nusakomi apaštalai ar jų sekėjai, pažymint jiems Bažnyčioje patikėtas ypatingas užduotis ir išskiriant juos iš kitų žmonių, neturinčių ypatingų įpareigojimų. Mūsų nagrinėjamame palyginime dirbti į vynuogyną kviečiami visi, nė vieno neišskiriant.

Skirtingas darbo laikas. Darbininkų pašaukimą skirtingu laiku kas nors galėtų interpretuoti kaip išganymo istorijos etapus: Nojaus, Abraomo laikus, Sinajaus Sandorą, Naująją Sandorą... Tačiau šiame palyginime svarbiausia ne Bažnyčios istorija.

Norisi išskirti tris šio palyginimo adresatų grupes. Pirmiausia tiesioginiai Jėzaus klausytojai. Jiems visiems Įstatymas yra jų religijos alfa ir omega, nepriklausomai ar jie yra Jėzaus draugai, ar priešininkai. Įstatymas yra Dievo duotas. Kas laikosi Įstatymo, sulaukia Dievo palankumo ir gali tikėtis užtarnauto atlygio. Taigi natūralu, kad Jėzaus mokiniams taip pat būdinga tiesioginės priklausomybės ryšiu susieti darbo nuopelnus ir tikėtiną atlygį. Ši galvosena atitinka žmogiškąjį teisingumo suvokimą. Juo vadovaudamasis Petras klausia: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?” (Mt 19, 27).

Taip suvokiant šiuos dalykus, nusidėjėliai ir nusižengėliai Įstatymui neturi jokių šansų. Tačiau būtent nuo to Jėzus ir pradeda. Geriausia dalis tenka tiems, kurie negali pasigirti jokiais nuopelnais. Jie, galima sakyti, piršto nepakrutino, palyginti su tais, kurie nešė „dienos ir kaitros naštą”. Palyginime Jėzus sako: niekuomet ir niekam nebūna per vėlu. Kai žmogus išgirsta Dievo kvietimą ir juo seka, jis gali pasiekti tą patį tikslą, kaip ir anksčiau darbą pradėję darbštuoliai. Jėzus parodo, koks yra Dievas: jis tarsi jaučia ypatingą palankumą vėliau atėjusiems darbininkams.

Kita palyginimo adresatų grupė – Mato evangelijos skaitytojai. Jie laukia kuo greičiau grįžtančio Viešpaties ir Paskutiniojo teismo dienos. Diena ritasi į vakarą. Tegu Viešpats sukviečia darbininkus ir išmoka jiems atlyginimą. Tačiau visai galimas dalykas, kad „paskutinieji bus pirmi”.

Galiausiai dar viena grupė esame mes, krikščionys po Vatikano II Susirinkimo. Šis palyginimas mums sako, kad visi Dievo pašauktieji turi vienodas galimybes Dievo akivaizdoje. Tai reiškia, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų bendrija, arba komunija. Joje visi įdarbinami už tą patį denarą: tobulą Dievo ir artimo meilę. Krikščionys nėra suskirstyti į „tobuluosius” ir „paprastuosius”. Visi esame pakviesti į tą patį šventumą. Pakviestieji nėra suskirstyti pagal hierarchiją ar kilmingumą. Tėra vien tarnai. Skirtumas tik toks, kad vieni labiau įpareigojami tarnauti kitų išganymo labui. Tačiau vien tik tai dar neduoda jiems teisės gauti didesnį užmokestį. Tokie yra galimi paaiškinimai. Tačiau neturime praleisti pro akis dar vieno dalyko, kurį Jėzus nurodo pradėdamas palyginimą žodžiais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip...” Taigi visa tai kalba apie Dievo karalystę. Galima sakyti ir taip: šie žodžiai byloja apie tą Dievą, kurį skelbė Jėzus.

Dievas yra vynuogyno valdytojas ir Viešpats. Jis taip pat tasai užmokesčio denaras, apie kurį kalbama. Būti susivienijusiam su šiuo Dievu – reiškia būti Dievo karalystėje. Palyginime dar nusakoma, koks yra tasai mūsų Dievas. Jis siūlo savo malonę visiems. Jis pats eina ieškoti žmonių. Jis neverčia, bet kviečia ateiti pas jį. Jis yra toks Dievas, su kuriuo galima šnekėtis. Jis vadina pasamdytus darbininkus bičiuliais, draugais, kolegomis. Netgi nepatenkinti ir murmantys jo klausosi ir bando perkalbėti jį savo naudai. Jis teisingas – dėl to nekyla jokios abejonės. „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu... Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?” Tačiau iš šio palyginimo ypač išryškėja dar viena savybė: jis yra be galo ir be išlygų geras. Tai yra Jėzaus atneštoji naujiena. Toks yra Dievas. Jis yra pati meilė. „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?”

Būtent tai mes turime vis iš naujo išgirsti. Nejaugi Dievas su tuo, kas jam priklauso, negali elgtis savo nuožiūra? Argi jis negali būti geras, viršydamas visokį teisingumą? Mums tai nuskamba kaip užduotis: būkite kaip jūsų dangiškasis Tėvas: gailestingi, tobuli, be galo geri (plg. Mt 5, 48; Lk 6, 35).