26 eilinis sekmadienis (A)
Mt 21, 28–31
 

„Nedarau niekam blogo”, – teisinasi vienas. „Padedu, kam galiu”, – sako kitas. Be abejo, daugybė žmonių šia prasme gyvena „teisiai”. Kartais dar priduriama: „Nors ir neinu į bažnyčią, tas netrukdo man teisingai gyventi”.  Argi ir Biblija nepatvirtina tokios nuostatos: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Arba: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu” (Jok 1, 27).

Ar Jėzus savo pasakojimu apie du sūnus nepaliudija to paties? Jis patvirtina savo klausytojų atsakymą: tėvo valią įvykdė antrasis sūnus, iš pradžių lūpomis ištaręs „nenoriu”, tačiau vėliau vis dėlto apsigalvojęs ir nuėjęs dirbti į vynuogyną. Palyginime akivaizdžiai pasakojama apie pasiturintį tėvą, nespaudžiantį savo sūnų labai griežtai. Šie gali daugiau mažiau elgtis pagal savo nuotaiką. Vienas sako: „Dabar nenoriu”. O kitas: „Gerai, tėve, tuojau einu”. Tačiau šios istorijos esmė nėra nei darbas, nei vynuogynas, nei skirtingi brolių charakteriai. Svarbu, kas vyksta „po to”, svarbu, kad žmogus gali pasikeisti arba į gerą, arba į blogą pusę; tėvo valią reikia vykdyti ne žodžiais, bet darbais.

Jėzus gali būti tikras, kad šiai trumpai istorijai pritars ir visi „teisuoliai”. Jėzui pritars ir religingieji: nepakanka gražios liturgijos, pamaldžių žodžių, juos turi lydėti tikri artimo meilės darbai. Ar tuo jau išsemta visa šiandieninio skaitinio prasmė? Jeigu taip, tai tebūtų tik nekenksmingas padorumo pamokymas. Gilesnę prasmę galime įžvelgti panagrinėję platesnį istorijos kontekstą.

Nuo praėjusio sekmadienio perikopės iki šiandieninio skaitinio įvyko daug dalykų. Anot Mato, Jėzus atkeliavo per Jerichą į Jeruzalę. Jis, džiaugsmingai sutiktas tautos, iškilmingai įžengė į miestą. Be šventyklos vyresniųjų leidimo išvaikė prekiauojus iš šventyklos. O dabar, anot Mato, prasideda paskutiniai aiškinimaisi su žydų vyresnybe, pirmiausia žodžiais ir nedviprasmiškais palyginimais, kurie vėliau baigsis pasivadinusiojo Mesiju suėmimu ir įkalinimu. Mūsų šiandieninė istorija įsiterpia į Jėzaus dialogą su tautos seniūnais ir aukštaisiais kunigais. Tad ją dera naujai perskaityti ir šiuo požiūriu.

Visiškai aišku, kad Jėzus ragina apsispręsti: tikėti juo ar ne. Jis nori sulaukti žodžio: „Tikiu”. Jis nori suteikti savo galbūt dar neapsisprendusiems klausytojams galimybę solidarizuotis su juo. Jis nori padėti jiems pateikdamas du pavyzdžius. Pirmasis yra jų pačių elgesys su Jonu Krikštytoju. Jie neatmetė Jono. Tačiau, antra vertus, ir nepuolė išpažinti, jog Jonas atėjo vykdyti Dievo valios. Jie šitaip aiškinosi: mes nežinome, jis Dievo siųstas ar ne; nežinome, – jis tikras pranašas ar ne. Panašiai yra ir su Jėzumi. Daug kas iš liaudies laiko jį pranašu ir net Mesiju. Argi to nepakanka? (plg. Mt 21, 23–27)
Jie galėjo pasimokyti iš muitininkų ir paleistuvių. Anie patikėjo Krikštytoju, daugelis iš jų veikiausiai pakeitė gyvenimą išgirdę Jono pamokslus: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro” (Lk 3, 11). Muitininkai nuo šiol reikalaudavo ne daugiau, „negu nustatyta” (Lk 3, 13). Taigi muitininkai ir paleistuvės juo patikėjo, vadinasi, jo klausė ir jį priėmė kaip Dievo pranašą. Šie žmonės elgėsi kaip antrasis sūnus. Pirmiausia savo blogu gyvenimu nepaisė Tėvo valios. Tačiau po to atgailavo, darė tai, kas Dievui patinka. Izraelio vadovai iki šiol neigė Jėzų. Jie nepriėmė Jėzaus kvietimo į jo skelbtą Dievo karalystę. Tačiau dar ne vėlu. Net ir ištarus „Ne” po to įmanoma ištarti „Taip”. Būtent todėl Jėzus ir diskutuoja su jais jiems tinkamais palyginimais. Tiesa, jis jiems pagrasina, kad gali būti per vėlu. Tada „vargas jums” (plg. Mt 23, 13–27). Šiam atvejui skirtas ir Jėzaus skundas: „Jeruzale, Jeruzale! Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37). Kiti, jų paniekinti muitininkai ir nusidėjėlės, laiku išnaudojo savo šansą. Jie anksčiau už jus pateks į dangaus karalystę. Čia turimas omenyje ne jų įžengimas į dangų, bet įsitraukimas į bendrystę su Jėzumi, jam ištartas „Taip”. Tas pats apsisprendimas galioja visiems laikams, kiekvienai kartai ir atskiram asmeniui. Apsispręsti nevėlu iki paskutinio atodūsio.