Kunigas – žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas
trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje

Vatikanas, 1999 m. kovo 19 d.
Šv. Juozapo, visuotinės Bažnyčios globėjo, iškilmė

(Tęsinys. Pradžia 16 nr.)
 

Trečiasis skyrius
SAKRAMENTŲ TARNAUTOJAI

„Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais“ (1 Kor 4, 1)

1. „In persona Christi Capitis”

Bažnyčios misija yra ne Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos priedėlis, bet jos sakramentas: „visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį“ (47). Šis sakramentinis Bažnyčios misijos viseto matmuo kyla iš Bažnyčios kaip tikrovės, kuri vienu metu „žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimais dalykais, uoliai veikianti ir atsidavusi kontempliacijai, esanti pasaulyje, bet kaip keleivė“ (48), pačios prigimties. Bažnyčios kaip išganymo visuotinio sakramento (49), per kurį Kristus „apreiškia ir įgyvendina Dievo meilės žmonėms slėpinį“ (50), kontekste sakramentai, dieviškojo gyvenimo perdavimo žmogui privilegijuoti momentai, yra vieni iš esminių kunigiškosios tarnybos elementų. Kunigai ypač gerai suvokia esą Kristaus Kunigo gyvieji įrankiai. Jie yra žmonės, sakramentų įgalinti ir įpareigoti bendradarbiauti Dievo veikloje, būdami veiksmingais jo įrankiais.

Supanašėdamas su Kristumi per sakramentinį įšventinimą, kunigas atsiduria pačiame Dievo tautos viduryje ir gauna galimybę ypatingu būdu ir pagal organinę bažnytinės bendruomenės struktūrą dalyvauti trejopame Kristaus munus. Veikdamas in persona Christi Capitis, kunigas gano kaimenę, Dievo tautą, ir veda ją į šventumą (51). Iš čia kyla „būtinybė, kad kunigas liudytų tikėjimą visu savo gyvenimu, bet ypač savo pagarba sakramentams ir jų šventimu“ (52). Niekada nevalia užmiršti klasikinės doktrinos, pakartotos ir Vatikano II Susirinkimo: „Dievo malonė gali atlikti išganymo darbą ir per nevertus tarnautojus, tačiau Dievas paprastai nori parodyti savo didybę per tuos, kurie, būdami imlesni Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui, drauge su apaštalu gali tarti: ‘Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus’“ (Gal 2, 20) (53).

Sakramentų šventimas, kur kunigai veikia kaip Kristaus tarnautojai, per Šventąją Dvasią ypatingu būdu dalyvaudami Jo kunigystėje (54), yra garbinimo momentai, nepakartojamai svarbūs naujajai evangelizacijai. Taip pat reikia turėti galvoje, kad tokios progos  – tai vieninteliai veiksmingi momentai tikėjimo turiniui perduoti; tai taikytina visiems tikintiesiems, bet ypač tokiems, kurie tikėjimo nebepraktikuoja ir liturgijoje dalyvauja tiktai retkarčiais, šeimyninio ar socialinio pobūdžio (krikšto, sutvirtinimo, sutuoktuvių, įšventinimo, laidotuvių ir pan.) progomis. Tikėjimo dvasios kupiną kunigo elgseną turėtų papildyti „aukšta kokybe pasižymintis liturgijos bei apeigų šventimas“ (55), siekiant ne spektaklio, bet norint laiduoti, kad tai, kas žmogiška, būtų pajungta tam, kas dieviška, tai, kas regima, – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartinė tikrovė – būsimam miestui, kurio ieškome (56).

2. Tarnavimas Eucharistijai – kunigiškosios tarnybos šerdis

„Jėzus vadino apaštalus draugais. Taip jis nori vadinti ir mus, dalyvaujančius jo kunigystėje Šventimų sakramento dėka. <…> Argi galėjo Jėzus dar iškalbingiau išreikšti savo draugystę nei leisdamas mums, kaip naujosios Sandoros kunigams, veikti jo vardu, in persona Christi Capitis? Būtent tai vyksta per visą mūsų kunigiškąjį tarnavimą, kai teikiame sakramentus ir ypač kai švenčiame Eucharistiją. Mes kartojame žodžius, jo ištartus apie duoną ir vyną, ir per mūsų tarnybą įvyksta ta pati konsekracija, kurią jis įvykdė. Argi yra dar tobulesnė draugystės išraiška kaip šioji? Tai mūsų kunigiškosios tarnybos šerdis“ (57).

Naujoji evangelizacija turėtų iš naujo išryškinti Eucharistijos, viso krikščioniškojo gyvenimo versmės ir viršūnės, centriškumą (58). Tai būtina todėl, kad, viena vertus, „jokia krikščioniškoji bendruomenė negali gyvuoti, jeigu nekyla iš Švenčiausiosios Eucharistijos šventimo ir juo nesiremia“ (59) ir, antra vertus, kad „kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra artimai susiję su Eucharistija ir į ją nukreipti, nes šventojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis“ (60).

Eucharistija yra ir pastoracinės tarnybos objektas. Norint, kad Eucharistija būtų vaisinga, tikintieji turėtų būti atitinkamai parengti. Ugdant pasauliečius dalyvauti liturgijoje „deramai, dėmesingai ir vaisingai”, sykiu visiškai būtina skatinti juos įsisąmoninti, jog jie „kviečiami bei akinami drauge su Juo aukoti save, savo darbus bei visus kūrinius. Dėl šios priežasties Eucharistija yra visos evangelizacijos versmė ir viršūnė“ (61). Tai tiesa, iš kurios plaukia daug pastoracinio pobūdžio pasekmių.

Gyvybiškai svarbu ugdyti tikinčiuosius suprasti šventosios Altoriaus Aukos esmę bei skatinti juos vaisingai dalyvauti Eucharistijoje (62). Ne mažiau būtina be paliovos ir baimės primygtinai raginti laikytis pareigos švęsti Viešpaties dieną (63) ir dažnai, jeigu ne kasdien, dalyvauti šv. Mišiose bei eucharistinėje Komunijoje. Taip pat svarbu akcentuoti rimtą pareigą priimti Kristaus Kūną pagal reikalaujamas dvasines bei fizines sąlygas, pradedant individualia sakramentine išpažintimi, jeigu nesijaučiama esant malonės būklės. Krikščioniškojo gyvenimo suklestėjimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje ir parapijos bendruomenėje itin priklauso nuo didžiosios Eucharistijos dovanos atradimo tikėjimo bei adoracijos dvasia. Doktrinos mokymu, pamokslais ir gyvenimu aiškiai neatskleidus kasdienio gyvenimo ir Eucharistijos vienybės, dažnai dalyvauti Eucharistijoje imama nebesirūpinti.

Šiuo požiūriu kunigo celebranto pavyzdys yra esmingai svarbus: tinkamas Eucharistijos šventimas yra „pirmutinė ir svarbi šventosios Aukos katechezė“ (64). Svarbu – nors, akivaizdu, tai nėra kunigo tikslas, – kad tikintieji matytų, kaip jis susikaupęs rengiasi švęsti šventąją Auką, būtų jo meilės Eucharistijai bei pamaldumo jos atžvilgiu liudininkai ir išmoktų iš jo tam tikrą laiką po Komunijos išlaikyti padėkos dvasią.

Esminė Bažnyčios evangelizacinio darbo dalis yra mokyti žmones melstis Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje, tačiau naujoji evangelizacija taip pat reiškia reikalavimą atgauti bei sustiprinti tam tikras pastoracines praktikas, eucharistiniais aspektais išreiškiančias tikėjimą realiu mūsų Viešpaties buvimu. „Kunigo misija yra skatinti eucharistinio buvimo, net ir ne Mišių metu, kultą, savo bažnyčią paverčiant krikščioniškais ‘maldos namais’“ (65). Pirmiausia būtina, kad tikintieji gerai žinotų būtinas sąlygas šventajai Komunijai priimti. Taip pat svarbu skatinti jų pamaldumą Kristui, su meile laukiančiam jų tabernakulyje. Paprasta, bet paveiki eucharistinės katechezės forma yra rūpintis viskuo, kas materialiai susiję su bažnyčia ir ypač su altoriumi bei tabernakuliu: švara bei puošnumu, deramais sakraliniais drabužiais bei indais, dėmesingu liturginių apeigų atlikimu (66), tikėjimo dvasios kupino klaupimosi praktikavimu ir t. t. Kita vertus, itin svarbu stengtis, kad Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje vyrautų susikaupimo dvasia, tęsiant daugiaamžę Bažnyčios tradiciją garantuoti tylą, palengvinančią meilės kupiną dialogą su Viešpačiu. Ši koplyčia ar bet kuriuo atveju vieta, kur laikomas ir garbinamas eucharistinis Kristus, neabejotinai yra mūsų sakralinių pastatų širdis, ir reikia stengtis, kad kaip tokia ji trauktų akį, būtų papuošta su tikra meile ir kuo ilgiau atvira dienos metu.

Akivaizdu, kad tokie ženklai, žymintys ne kokią nors migloto „spiritualizmo“ formą, bet teologiškai pagrįstą pamaldumą, galimi tiktai tada, kai kunigas tikrai yra maldos žmogus, nuoširdžiai atsidavęs Eucharistijai. Tiktai ganytojas, kuris meldžiasi, mokės mokyti kitus melstis ir perteikti Dievo malonę tiems, kurie patikėti jo pastoracinei globai, per tai skatindamas atsivertimus, karštesnius gyvenimo užmojus, pašaukimus į kunigystę bei ypatingą konsekraciją. Galiausiai tiktai kunigas, kuris kasdien išgyvena conversatio in coelis ir kurio gyvenimo versmė yra draugystė su Kristumi, įstengs suteikti tikrą postūmį autentiškai ir atnaujintai evangelizacijai.

3. Susitaikinimo su Dievu ir Bažnyčia tarnautojai

Pasauliui, kur nuodėmės jausmas yra labai sumenkęs (67), būtina primygtinai priminti, jog kaip tik meilės Dievui stygius trukdo mums suvokti nuodėmės tikrovę ir visą jos blogį. Atsivertimas – ne tik kaip momentinis vidinis aktas, bet kaip pastovus nusiteikimas – prasideda sulig Dievo gailestingosios meilės autentišku pažinimu. „Tie, kurie ima šitaip pažinti bei matyti Dievą, negali gyventi nuolatos į Jį neatsiversdami. Taigi jų gyvenimą ženklina atsivertimo būklė“ (68). Atgaila yra pastovus paveldas pakrikštytojo bažnytiniame gyvenime, sykiu pasižyminčiame ir atleidimo viltimi: [jūs], „seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pt 2, 10).

Naujoji evangelizacija reikalauja – ir tai pastoracijos požiūriu besąlygiškai būtina – iš naujo imtis užduoties artinti tikinčiuosius prie Atgailos sakramento (69), „kiekvienam atveriančio kelią, net tada, kai slegia sunki kaltė, nepakartojamai patirti gailestingumą, už nuodėmę stipresnę meilę“ (70). Neturėtume bijoti karštai akinti praktikuoti šį sakramentą, stengdamiesi protingai atnaujinti bei atgaivinti ilgaamžes ir naudingas krikščioniškąsias tradicijas. Pirmiausia reikėtų, padedant Šventajai Dvasiai, stengtis, kad tikintieji iš pagrindų atsiverstų ir per tai įstengtų nuoširdžiai bei atgailaudami įžiūrėti moralinę netvarką, pasitaikančią kiekvieno gyvenime; po to būtina išmokyti suvokti dažnos individualios išpažinties svarbą ir galiausiai, jeigu įmanoma, imti asmeniui autentiškai dvasiškai vadovauti.

Nepainiodami sakramentinio momento su dvasiniu vadovavimu, kunigai turėtų mokėti naudotis progomis pradėti dvasinį dialogą ne sakramento šventimo metu. „Tokią praktiką prisiminti bei skleisti, taip pat už Atgailos sakramento ribų, yra didelis gėris nūdienos Bažnyčiai“ (71). Tai padeda iš naujo įžvelgti šio sakramento prasmę bei poveikį ir yra dabartinės krizės įveikimo pagrindas. Asmeninis dvasinis vadovavimas įgalina ugdyti tikrus apaštalus, įstengiančius skleisti naująją evangelizaciją pilietinėje visuomenėje. Norint, kad misija reevangelizuoti tiek daug nuo Bažnyčios nutolusių pakrikštytųjų būtų sėkminga, reikia iš pagrindų ugdyti tuos, kurie liko jai artimi.

Naujoji evangelizacija priklauso nuo atitinkamo kunigų skaičiaus; patirtis rodo, kad teigiamą atsaką į pašaukimą dažnai lemia dvasinis vadovavimas ir kunigų, ištikimų savo kunigiškajai tapatybei vidujai bei išoriškai, gyvenimo pavyzdys. „Kiekvienas kunigas ypatingą dėmesį tegu skiria pašaukimų pastoracijai, nepraleisdamas progos <…> skatinti atitinkamas iniciatyvas per asmeninį ryšį, leidžiantį jam atskleisti talentus ir įžiūrėti Dievo valią, raginančią drąsiai apsispręsti sekti Kristumi. <…> Pastoracinė meilė uždeda kunigui nepamainomą pareigą stengtis – padedant Šventosios Dvasios malonei – pabudinti bent vieną kunigiškąjį pašaukimą, kuris galėtų pratęsti jo tarnybą“ (72).

Teikti visiems tikintiesiems tikrą galimybę prieiti išpažinties neabejotinai reiškia aukoti daug laiko (73). Labai patartina iš anksto nustatyti buvimo klausykloje laiką, kuris turėtų būti paskelbtas visiems, kunigui neapsiribojant vien teorine galimybe būti pasiekiamam. Kartais vien dėl to, kad reikia ieškoti nuodėmklausio, tikintysis atsisako ketinimo eiti išpažinties; kita vertus, „tikintieji noriau eina šio sakramento ten, kur randa tam pasirengusius kunigus“ (74). Parapijos ir atvirose viešam garbinimui bažnyčiose turėtų būti aiškus, išsamus ir išpažintims patogus tvarkaraštis, kurio kunigai privalėtų nuolatos laikytis. Norint padaryti Susitaikinimo sakramentą kuo prieinamesnį tikintiesiems, reikia pasirūpinti išpažinčių vietomis: jos turi būti švarios, gerai matomos, suteikti galimybę pasinaudoti grotelėmis bei garantuoti anonimiškumą (75) ir t. t.

Ne visados lengva palaikyti tokias pastoracines praktikas, tačiau tai negali būti priežastis nepastebėti jų pastoracinio veiksmingumo ar neatkurti jų ten, kur jos buvo užmirštos. Siekiant tokio pastoracijos požiūriu pirmaeilio prieinamumo, reikia skatinti vyskupijos ir vienuolijų kunigų bendradarbiavimą. Sykiu privalu būti pagarbiai dėkingam už kasdienę tarnybą, klausyklose pavyzdingai atliekamą daugelio pagyvenusių kunigų, autentiškų dvasinio gyvenimo mokytojų įvairiose krikščionių bendruomenėse.

Šitaip tarnauti Bažnyčiai būtų, be abejo, daug lengviau, jeigu patys kunigai pirmutiniai reguliariai priiminėtų Atgailos sakramentą (76). Iš tiesų kunigo kaip penitento dažnas asmeninis naudojimasis šiuo sakramentu yra dosnios susitaikinimo tarnybos būtina sąlyga. „Visas kunigiškasis gyvenimas neišvengiamai smunka, jei kunigas iš apsileidimo ar dėl kitokių motyvų reguliariai ir su autentišku tikėjimu bei pamaldumu nesinaudoja Atgailos sakramentu. Jei kunigas nebeina išpažinties arba blogai atlieka išpažintį, tai šitai greitai atsilieps jo kunigiškajai egzistencijai bei kunigiškajai elgsenai, ir pati bendruomenė, kurios ganytojas jis yra, netruks tai pastebėti“ (77).

„Kunigo tarnyba pirmiausia yra vienybė ir atsakingas bei būtinas bendradarbiavimas su vyskupo tarnyba, rūpinantis visuotine Bažnyčia bei konkrečiomis vietinėmis Bažnyčiomis, kurioms tarnaujama drauge su vyskupu sudarant vieną presbyterium“ (78). Broliai presbiteriai irgi turėtų būti ypatingas kunigo pastoracinės meilės objektas. Padėti jiems dvasiškai bei materialiai, subtiliai suteikti progą atlikti išpažintį bei gauti dvasinio pobūdžio patarimą, daryti jų tarnavimo kelią malonesnį, būti su jais per visokius vargus, broliškai palaikyti sunkumuose, senatvėje ir negalios atveju – štai tikrai svarbi sritis kunigiškosioms dorybėms vykdyti.

Tarp dorybių, būtinų Susitaikinimo tarnybai vaisingai vykdyti, pastoracinis išmintingumas yra pamatinė. Kunigas, teikdamas išrišimą, kaip veiksmingas įrankis dalyvauja sakramentinėje veikloje, tačiau ir kitų penitentinių apeigų metu jis privalo pastatyti penitentą priešais Kristų, itin diskretiškai palengvindamas gailestingumo kupiną susitikimą. Tai reiškia būtinybę vengti neapibrėžtų kalbų, neatsižvelgiančių į nuodėmės tikrovę; taigi nuodėmklausiui reikia turėti tinkamų žinių (79). Tačiau sykiu penitentinį dialogą visada turi ženklinti supratingumas, kuriuo sielos pamažėle kreipiamos į atsivertimą, nedarant jokių nuolaidų vadinamajam „moralės normų laipsniškumui”.

Išpažinties praktikai daug kur sumenkus, dėl ko kenčia moralinis gyvenimas bei tikinčiųjų sąžinė, kyla realus pavojus, kad smuks išpažinties tarnybos vykdymo teologinė ir pastoracinė kokybė. Nuodėmklausiai visuomet turėtų melsti Globėją gebėjimo pripildyti šį išganingą momentą (80) antgamtinės prasmės ir paversti jį autentišku penitento susitikimu su gailestingu Jėzumi. Sykiu jis turėtų pasinaudoti išpažinties teikiama proga penitento sąžinei teisingai ugdyti – nepaprastai svarbi užduotis, – subtiliai užduodamas klausimus, būtinus norint garantuoti ižpažinties sąžiningumą ir sakramento galiojamumą, padėdamas penitentui nuoširdžiai padėkoti Dievui už Jo gailestingumą jam ir tvirtai pasiryžti pasitaisyti, neužmiršdamas tarti keleto padrąsinančių bei paguodžiančių žodžių, skatindamas jį atgailos darbams, kurie yra atsiteisimas už nuodėmes ir padeda augti dorybe.
 

KLAUSIMAI TREČIAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

13. Sakramentų esmė ir išganomoji reikšmė nekinta. Kaip, remiantis šiuo tvirtu įsitikinimu, būtų galima atnaujinti sakramentinę pastoraciją ir padaryti ją naudingą naujajai evangelizacijai?

14. Ar mūsų bendruomenės yra „Eucharistijos ir atgailos Bažnyčia”? Ar puoselėjamas bei skatinamas visokiausių formų eucharistinis pamaldumas? Ar stengiamasi skatinti bei palengvinti asmeninės išpažinties praktiką?

15. Ar įprasta atkreipti dėmesį į realų Viešpaties buvimą tabernakulyje ir ar, pavyzdžiui, skatinama vaisinga Švenčiausiojo Sakramento lankymo praktika? Ar dažni eucharistinio garbinimo aktai? Ar mūsų bažnyčių aplinka nuteikia melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą?

16. Ar, vadovaujantis tikra pastoracine dvasia, pakankamai rūpinamasi bažnyčios priežiūra bei jos garbingumu? Ar kunigai reguliariai ir tinkamai rengiasi pagal kanonų nuostatus (plg. CIC, kan. 284 ir 669; Vadovas, 66) ir ar, atlikdami liturgines apeigas, dėvi nustatytus arnotus (plg. kan. 929)?

17. Ar kunigai reguliariai eina išpažinties ir ar savo ruožtu atsiduoda šiai esminei tarnybai?

18. Ar imamasi dvasininkijos nuolatinio ugdymo iniciatyvų siekiant tobulinti nuodėmklausių tarnybą? Ar nuodėmklausiai skatinami deramai atsinaujinti, kiek tai susiję su šia nepakeičiama tarnyba?

19. Ar, pripažįstant individualios išpažinties atnaujinimo svarbą naujajai evangelizacijai, laikomasi kanonų nuostatų dėl visuotinio išrišimo? Ar visose parapijose bei bažnyčiose penitentinės liturginės apeigos organizuojamos vadovaujantis išmintimi bei pastoracine meile?

20. Kokiomis konkrečiomis iniciatyvomis tikintieji skatinami laikytis pareigos švęsti šventadienius suprantant jos prasmę?
 

Ketvirtasis skyrius
MYLINTYS JIEMS PATIKĖTOS KAIMENĖS GANYTOJAI

„Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11)

1. Su Kristumi įkūnijant bei skleidžiant Tėvo gailestingumą

„Bažnyčia gyvena autentiškai, kai išpažįsta ir skleidžia gailestingumą, labiausiai stulbinantį Kūrėjo ir Atpirkėjo atributą, ir veda žmones prie Išganytojo gailestingumo, kurio ji yra globėja bei dalytoja, versmių“ (81). Ši tikrovė iš esmės skiria Bažnyčią nuo kitų dirbančių žmonių labui institucijų; pasitaiko, kad tokios institucijos yra labai svarbios skatinant solidarumą bei filantropiją ir kartais net pasižymi religine dvasia, tačiau jos negali būti veiksmingos Dievo gailestingumo dalytojos. Palyginti su sekuliarizuotomis gailestingumo, neįstengiančio perkeisti žmogaus iš vidaus, sampratomis, Bažnyčios siūlomas Dievo gailestingumas pirmiausia yra atleidimas bei išganomasis gydymas. Norint pajusti jo poveikį, žmogui privalu pripažinti visą tiesą apie savo egzistenciją, veiklą bei kaltę. Kaip tik iš čia kyla būtinybė atgailauti, ir tai primygtinai verčia gailestingumo skelbimą sieti su tiesos pilnatve. Tokios ištarmės yra labai svarbios kunigams, nepakartojamu pašaukimu Bažnyčioje ir Bažnyčios kviečiamiems per savo tarnybą atskleisti ir įgyvendinti Tėvo meilės slėpinį, gyvenant pagal „tiesą su meile“ (Ef 4, 15) bei paklusnumu Šventosios Dvasios postūmiams.

Su Dievo gailestingumu susitinkama Kristuje, per kurį pasireiškia Dievo tėviška meilė. Apreikšdamas žmonėms savo mesijinį vaidmenį (plg. Lk 4, 18), Kristus pristato save kaip Dievo gailestingumą visiems vargstantiems, ypač nusidėjėliams, kuriems reikia atleidimo bei vidinės ramybės. „Kaip tik dėl jų Mesijas tapo itin aiškiu ženklu, kad Dievas yra meilė, tapo Tėvo ženklu. Šiame regimame ženkle mūsų epochos žmonės – kaip ir ano meto – gali įžiūrėti Tėvą“ (82). Dievas, kuris „yra meilė“ (1 Jn 4, 16), gali apsireikšti tik kaip gailestingumas (83). Tėvas norėjo per savo Sūnaus auką meile įsitraukti į žmogaus išgelbėjimo dramą.

Gailestingumas jau Kristaus pamoksluose įgyja stulbinančių bruožų, pranokstančių žmogaus suvokimą – tai, pavyzdžiui, iškyla aikštėn pasakojime apie sūnų palaidūną (plg. Lk 15, 11–32), – tačiau ypač nepakartojamai jį atskleidžia kryžiaus auka. Nukryžiuotasis Kristus yra radikalus Tėvo gailestingumo, „tai yra meilės, nesitaikstančios su blogio šaltiniu žmogaus istorijoje, būtent nuodėme ir mirtimi“ (84), apreiškimas. Krikščionių dvasinė tradicija laiko Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, traukiančią kunigiškąsias širdis, gilia ir slėpininga Tėvo begalinio gailestingumo sinteze.

Kunigo viso munus pastorale soteriologinis matmuo sutelktas į Jėzaus pasiaukojimo atminimą, į eucharistinę Auką. „Eucharistijos centriškumas, pastoracinė meilė ir kunigo gyvenimo vieningumas iš tiesų artimai siejasi <…>. Jei kunigas skolina Kristui, Aukščiausiajam ir Amžinajam Kunigui, savo protą, valią, balsą ir rankas, kad per jo tarnybą Kristus galėtų aukoti Tėvui sakramentinę atpirkimo auką, tai jis turėtų įsisavinti savo Mokytojo nusiteikimus ir kaip Jis būti dovana savo broliams. Todėl jis turi artimai vienytis su atnaša, dėdamas ant altoriaus visą savo gyvenimą kaip nepelnytos ir išankstinės Dievo meilės ženklą“ (85). Per eucharistinės Aukos, Jėzaus mirties bei prisikėlimo atminimo, nuolatinę dovaną kunigai sakramentiškai gavo nepakartojamą tarnybinę galią liudyti žmonėms begalinę Dievo meilę, kuri išganymo istorijoje pasirodys galingesnė už nuodėmę. Velykinis Kristus yra gailestingumo galutinis įsikūnijimas ir gyvas ženklas tiek išganymo istorijoje, tiek eschatologiškai (86). Pasak Arso klebono, kunigystė yra „Jėzaus Širdies meilė“ (87). Su Juo ir kunigai konsekracijos bei savo tarnybos galia yra šios didžiulės meilės, kurią Augustinas pavadino amoris officium (88), gyvi bei veiksmingi ženklai.

2. Sacerdos et Hostia

Autentiškam gailestingumui esmingai būdinga dovanos prigimtis. Jis gaunamas kaip nepelnyta dovana, duodama nemokamai ir nesusijusi su jokiais nuopelnais. Toks dosnumas yra Tėvo išganomojo plano dalis. „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Čia ir slypi įšventintosios tarnybos prasmė. Niekas negali pats sau suteikti malonės; ji visada dovanojama ir gaunama. Tam reikia malonės tarnautojų, įteisintų bei įgaliotų Kristaus. Bažnyčios tradicijoje įšventintoji tarnyba vadinama „sakramentu”, nes per ją Kristaus pasiuntiniai daro bei teikia kaip Dievo dovaną tai, ko patys savo galia negalėtų nei daryti, nei teikti (89).

Tad kunigai turėtų save laikyti gailestingumo, kurį jie siūlo ne kaip savo, bet kaip Dievo dovaną, gyvais ženklais bei nešėjais. Negana to, jie yra Dievo meilės žmonėms tarnai, gailestingumo tarnautojai. Troškimas tarnauti yra esminis kunigiškosios tarnybos elementas, savo ruožtu reikalaujantis atitinkamo moralinio asmens nusistatymo. Kunigas daro Jėzų, Ganytoją, atėjusį „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28), esamą žmonėms. Kunigas pirmiausia tarnauja Kristui, tačiau neišvengiamai susijusiu su Bažnyčia bei jos misija būdu.

„Jis myli mus ir praliejo savo kraują mūsų nuodėmėms atleisti: Pontifex qui dilexisti nos et lavasti a peccatis in sanguine tuo. Jis atidavė save už mus: tradidisti temetipsum Deo oblationem et hostiam. Į amžinąją šventovę Kristus įneša patį save kaip auką, kuri yra mūsų atpirkimo kaina. Auka – tai, kas aukojama – neatskiriama nuo kunigo“ (90). Nors vienintelis Kristus vienu metu yra Sacerdos et Hostia, jo tarnautojas, dalyvaujantis Bažnyčios misijos dinamikoje, kunigas sakramentiniu būdu ir nuolatos akinamas tapti taip pat hostia, būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Nuo tokios neišardomos kunigo ir aukos, kunigystės ir Eucharistijos vienybės priklauso visos evangelizacinės veiklos veiksmingumas. Nuo Kristaus ir jo tarnautojo tvirtos vienybės Šventojoje Dvasioje, kai kunigas nesistengia Jo pakeisti, bet remiasi Juo bei leidžia Jam jame ir per jį veikti, ir šiandien priklauso dieviškojo gailestingumo galia, esanti Žodyje ir sakramentuose. Šiam ryšiui tarp kunigo tarnybos ir Jėzaus apibūdinti tinka šie šv. Jono evangelijos žodžiai: „Aš esu tikrasis vynmedis <…>. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 1. 4).

Raginimas tapti hostia, koks buvo Jėzus, pagrindžia įsipareigojimo celibatui ir kunigo tarnybos Bažnyčioje sąryšingumą. Tai reiškia kunigo įtraukimą į auką, kuria „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). „Kunigas pašauktas būti gyvu Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, atvaizdu“ (92) ir visą savo gyvenimą aukoti Bažnyčiai. „Tad kunigo celibatas yra savęs Kristuje ir su Kristumi dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai Viešpatyje ir su Viešpačiu“ (93).

3. Kunigo vykdomos pastoracijos esmė – tarnauti vadovaujant su meile ir tvirtumu

„Vykdydami Kristaus, Galvos ir Ganytojo, užduotį pagal jiems tenkančią valdžios dalį, kunigai vyskupo vardu suburia Dievo šeimą, vienos dvasios broliją, ir per Kristų Šventojoje Dvasioje veda ją pas Dievą Tėvą“ (94). Tad kunigui tenkanti būtina pareiga vykdyti munus regendi nėra susijusi vien su grynai sociologine gebėjimo organizuoti samprata, bet kyla ir iš sakramentinės kunigystės: „Šventimų sakramento galia ir pagal Kristaus, aukščiausiojo ir amžinojo kunigo (Žyd 5, 1–10; 7, 24; 9, 11–28), atvaizdą jie konsekruojami, kad, kaip Naujojo Sakramento tikri kunigai, skelbtų Evangeliją, ganytų tikinčiuosius ir švęstų dieviškojo kulto apeigas“ (95).

Kunigai, dalyvaujantys Kristaus valdžioje, turi didelės įtakos tikintiesiems. Tačiau jie žino, kad Kristaus buvimo tarnyboje nereikėtų suprasti taip, tarsi jie būtų apsaugoti nuo visų žmogiškųjų silpnybių, noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių (96). Tarnautojų žodis ir vadovavimas gali būti daugiau ar mažiau paveikus, tai priklauso nuo jų įgimtų ar išsiugdytų proto, valios, charakterio ir brandos savybių. Toks, lydimas pastoracinės tarnybos sakramentinių ištakų įsisąmoninimo, supratimas įkvepia juos sekti Jėzumi, Geruoju Ganytoju, ir daro pastoracinę meilę vertybe, be kurios neįmanoma vaisingai vykdyti jų tarnybos.

„Jų, kaip ganytojų, veiklos ir jiems pavestos valdžios esminis tikslas“ – „padėti jiems patikėtoms bendruomenėms iki galo išplėtoti dvasinį bei bažnytinį gyvenimą“ (97). Vis dėto „bendruomeninis pastoracijos matmuo <…> negali neatsižvelgti į kiekvieno tikinčiojo poreikius <…>. Galima sakyti, jog pats Jėzus, Gerasis Ganytojas, kuris šaukia vardais „savąsias avis“ gerai joms pažįstamu balsu (Jn 10, 3–4), savo pavyzdžiu nustatė pirmutinį individualios pastoracijos kriterijų: tai asmens pažinojimas bei draugiški santykiai su juo“ (98). Bažnyčioje bendruomeninis aspektas visada turi derėti su asmeniniu; negana to, statydindamas Bažnyčią ganytojas visada juda nuo asmeninio prie bendruomeninio matmens. Bendraudamas su asmenimis ir bendruomenėmis, kunigas negailėdamas savęs rūpinasi visais eximia humanitate (99); jis niekada netarnauja jokiai ideologijai ar žmonių grupuotei (100) ir, bendraudamas su žmonėmis, nesistengia jiems įtikti, bet paiso krikščioniškosios doktrinos bei gyvenimo reikalavimų (101).

Vis dėlto šiandien labiau negu kada nors anksčiau atrodo būtina pastoracinės veiklos stilių taikyti prie visuomenių, praeityje krikščioniškų, šiandien daugiausia sekuliarizuotų, padėties. Tokiomis sąlygomis didelę svarbą įgyja svarstymai apie munus regendi išryškinant jo autentišką misijinę prasmę, kurios nevalia painioti su biurokratinio organizacinio pobūdžio funkcija. Šis munus iš kunigo reikalauja meilės kupino galios vykdymo, kurio pavyzdys yra Jėzaus Kristaus pastoracinė veikla. Evangelijos liudija, kad jis niekada nevengė atsakomybės, kylančios iš jo mesijinės valdžios, bet vykdė tai su meile ir galia. Būtent dėl šios priežasties jo valdžia niekada nėra engiantis valdymas, bet reiškia prieinamumą bei tarnavimo dvasią. Šis dvigubas aspektas – valdžia ir tarnavimas – ženklina kunigo munus regendi, kunigo, kuriam privalu nuolat stengtis nuosekliai įgyvendinti savo dalį Kristaus, Galvos ir Ganytojo, valdžioje (102).

Kunigas – su vyskupu ir jo vadovaujamas – taip pat yra jam patikėtosios bendruomenės ganytojas. Akinamas pastoracinės meilės, jis neturėtų baimintis vykdyti savo valdžią srityse, kuriose jis įpareigotas tai daryti, nes kaip tik tam ir yra paskirtas. Būtina priminti, kad net tada, kai valdžia vykdoma naudojant deramą galią, reikia stengtis non tam praesse quam prodesse (ne tiek vadovauti, kiek tarnauti) (103). Tas, kuris turi vykdyti valdžią, turėtų saugotis pagundos vengti atsakomybės, nes priešingu atveju nebetarnaujama. Artimai vienydamasis su savo vyskupu bei tikinčiaisiais, jis privalo apsaugoti savo pastoracinę tarnybą nuo visų autoritarizmo formų bei demokratinio valdymo būdų, svetimų giliai tarnybos tikrovei ir skatinančių kunigų sekuliarizaciją bei pasauliečių klerikalizaciją (104). Tokį požiūrį į tarnybą dažnai motyvuoja baimė imtis atsakomybės, suklysti, būti neįvertintam ar nepopuliariam arba tiesiog nenoras prisiimti kryžių ir t. t.; galiausiai tai kyla iš kunigiškosios tapatybės autentiškų šaknų – panašumo į Kristų, Ganytoją ir Galvą – užmaršties.

Šia prasme naujoji evangelizacija reikalauja, kad kunigas regimai rodytų savo autentišką buvimą. Reikia, jog matytųsi, kad Jėzaus Kristaus tarnautojai yra tarp žmonių ir jiems visiems pasiekiami. Todėl visada svarbu, jog jie draugiškai ir broliškai įsilietų į bendruomenę. Čia nesunku įžiūrėti svarbų pastoracinį vaidmenį, tenkantį disciplinai, susijusiai su bažnytinių drabužių dėvėjimu; kunigas niekada neturėtų to vengti, nes per tai viešai skelbiamas jo bekraštis atsidavimas Kristui, broliams ir visiems žmonėms (105). Juo labiau visuomenė sekuliarizuota, juo labiau reikia tokių ženklų.

Kunigas privalo saugotis, kad neįpultų į prieštaringo elgesio žabangus, kai dėl įsitraukimo į šio pasaulio, socialinius ir politinius dalykus (106), paliktus Dievo laisvai disponuoti žmogui, atsisakoma vykdyti valdžią tiesioginės kompetencijos srityse.

Kunigas turi tam tikrą prestižą tarp tikinčiųjų ir, bent kai kuriose vietovėse, pilietinės valdžios akyse. Kaip niekada anksčiau svarbu, kad tokį prestižą lydėtų nuolankumo dvasia, ir kunigas teisingai juo naudotųsi salus animorum labui, neužmiršdamas, jog tikroji Dievo tautos galva yra Kristus. Kaip tik į Jį reikia kreipti tikinčiuosius, vengiant bet kokio prisirišimo prie kunigo asmens. Tikintieji priklauso tiktai Kristui, nes jis vienintelis savo brangaus kraujo kaina išpirko juos Tėvo garbei. Negana to, jis vienintelis yra antgamtinių gėrybių Viešpats ir Mokytojas, mokantis su galia. Kunigas tėra – Kristuje ir Šventojoje Dvasioje – Bažnyčios jam patikėtų dovanų tvarkytojas ir kaip toks neturi teisės ką nors atmesti, iškreipti ar pakeisti pagal savo norą (107). Jis, pavyzdžiui, nėra gavęs galios mokyti tikinčiuosius, kad jam patikėtos tiktai kai kurios krikščioniškojo tikėjimo tiesos, ignoruojant tas, kurias jis asmeniškai laiko sunkiau priimamomis ar mažiau reikšmingomis (108).
Kalbant apie naująją evangelizaciją ir kunigų pastoracinį vadovavimą, labai svarbu padėti jiems kruopščiai ir nuoširdžiai save ištirti. „Nenorėjimo primesti“ nuostata ir t. t. gali dangstyti klaidingą pastoracinės tarnybos teologinės esmės sampratą ar atsakomybės vengiančio charakterio trūkumą. Nevalia taip pat nepakankamai įvertinti nei galimo nederamo prisirišimo prie asmenų ar tarnybinių užduočių, nei sunkiai slepiamo populiarumo troškimo ar teisingos intencijos trūkumo. Pastoracinės meilės nėra be nuolankumo. Kartais savimeilę ir galbūt net nesąmoningą troškimą būti pastebėtam gali dangstyti iš pirmo žvilgsnio motyvuotas maištas, santūrumas vyskupo siūlomų pastoracinių pokyčių akivaizdoje, ekscentriškas pamokslavimas bei liturgijos šventimas, atsisakymas dėvėti nustatytus bažnytinius drabužius ar keitimas juos pagal savo norą.

Naujoji evangelizacija iš kunigo taip pat reikalauja atnaujinti pasiryžimą vykdyti pastoracinę tarnybą ten, kur to labiausiai reikia. „Susirinkimas pabrėžia, kad dvasinė dovana, kurią kunigai gavo per šventimus, juos parengia ne kokiai ribotai ir siaurai, bet plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai „iki žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), nes kiekviena kunigiškoji tarnyba dalyvauja visa apimančioje misijoje, Kristaus patikėtoje apaštalams“ (109). Kunigų stygius, jaučiamas tam tikrose šalyse, ir šiuolaikiniam pasauliui būdingas dinamiškumas ypač verčia dėti viltis į kunigus, pasirengusius, atsiliepiant į įvairius poreikius, ne tik pakeisti pastoracines užduotis, bet ir miestą, sritį ar šalį, ir imtis bet kurios reikiamos misijos, Dievo meilės vardan atsisakant asmeninių planų bei norų. „Dėl savo tarnybos prigimties kunigai turi persiimti gilia misijų dvasia bei „tikra katalikiška dvasia”, įgalinančia juos „peržengti savo vyskupijos, tautos ar apeigų ribas ir tarnauti visos Bažnyčios reikalui, nuoširdžiai pasirengus visur skelbti Evangeliją“ (110). Teisinga dalinės Bažnyčios samprata, ypač per nuolatinį ugdymą, turėtų ne užtemdyti visuotinės Bažnyčios sampratą, bet visada su ja derėti.
 

KLAUSIMAI KETVIRTAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

21. Kaip būtų galima akivaizdžiau atskleisti Dievo gailestingumą vargstantiems per mūsų bendruomenes ir ypač kunigus? Ar pakankamai akcentuojama gailestingumo darbų dvasiai bei kūnui praktika kaip krikščioniškojo brendimo bei evangelizacijos būdas?

22. Ar pastoracinė meilė su visais savo matmenimis tikrai yra mūsų kunigų „nuolatinio ugdymo siela ir jėga”?

23. Ar kunigai raginami autentiška brolystės dvasia rūpintis savo broliais kunigais, ypač ligoniais bei pagyvenusiais, taip pat tais, kurie išgyvena sunkumus? Ar yra laisvai pasirenkamų bendro gyvenimo formų ar panašių bandymų?

24. Ar mūsų kunigai prideramai supranta ir vykdo savo specifinę funkciją dvasiškai vadovauti jiems patikėtoms bendruomenėms? Kaip tai vyksta konkrečiai?

25. Ar per kunigų dvasinį ugdymą skiriama dėmesio sakralinės tarnybos misijiniam matmeniui ir Bažnyčios visuotinumo matmeniui?

26. Ar pasitaiko, kad skelbiant be vargo praleidžiamos tam tikros tikėjimo tiesos ar moralės principai?

27. Viena iš pastoracinės tarnybos specifinių užduočių yra vienyti jėgas evangelizacinės misijos labui. Ar Bažnyčioje skatinami visi pašaukimai ir ar gerbiama ypatinga kiekvieno charizma?
 

PABAIGA

„Naujajai evangelizacijai reikalingi nauji Evangelijos skelbėjai, tai yra kunigai, įsipareigojantys savo kunigystę išgyventi kaip ypatingą kelią į šventumą“ (111). Norint tai padaryti, labai svarbu, kad kiekvienas kunigas vėl įžvelgtų absoliučią asmeninio šventumo būtinybę. „Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie jo vestum, būti šventam, kad šventintum“ (112). Toks įsipareigojimas konkrečiai įgyvendinamas ieškant iš pagrindų vieningo gyvenimo, verčiančio kunigą stengtis egzistuoti bei gyventi kaip kitam Kristui visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Parapijos tikintieji ir tie, kurie bendradarbiauja įvairioje pastoracinėje veikloje, mato – stebi! – ir girdi – klauso! – ne tik tada, kai skelbiamas Dievo žodis, bet ir kai švenčiamos liturginės apeigos, ypač šventosios Mišios, kai jie užeina į parapijos raštinę, kur tikisi būti svetingai ir maloniai sutikti (113); kai kunigas valgo bei ilsisi, ir jie mokosi iš jo santūrumo bei nuosaikumo; kai jie apsilanko pas jį ir džiaugiasi jo namuose radę kunigišką paprastumą bei neturtą (114); kai jis dėvi visus deramus ir nustatytus drabužius; kai jie su juo kalba, aptarinėdami bendrus reikalus, ir jaučiasi ramūs, regėdami jį esant dvasingą, taktišką ir traktuojantį žmones, net pačius vargingiausius, su autentišku kunigišku didžiadvasiškumu. „Altoriaus malonė ir meilė skleidžiamos aplink sakyklą, klausykloje, parapijos archyvuose, mokyklose ir oratorijose, namuose ir gatvėse, ligoninėse, viešojo transporto priemonėse ir žiniasklaidoje – visur, kur kunigas turi galimybę vykdyti ganytojo užduotį; – bet kuriuo atveju jo laukianti pjūtis, jo vienybė su Kristumi, Kunigu ir Auka, verčia jį būti Dievo grūdu, turinčiu virsti, pasak šv. Ignoto Antiochiečio (plg. Epist. Ad Romanos, IV, 1), tikrąja Kristaus duona brolių gerovei“ (115).

Šitaip trečiojo tūkstantmečio kunigas įstengs pakartoti mokinių iš Emauso reakciją; išgirdę Jėzų, dieviškąjį Mokytoją, aiškinant Raštus, jie negalėjo savęs nepaklausti: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32)

Mes, ganytojai, turėtume patikėti save Marijai, Bažnyčios Karalienei ir Motinai, idant, susivieniję su Kristaus Vikaru, galėtume rasti naujų būdų sužadinti visų Bažnyčios kunigų nuoširdų troškimą atsinaujinti kaip Žodžio mokytojams, sakramentų tarnautojams ir bendruomenės vadovams. Prašykime Evangelizacijos Karalienės, kad Bažnyčia šiandien atrastų kelius, kuriuos Dievo gailestingumas Kristuje ir per Šventąją Dvasią nuo neatmenamų laikų parengė visiems žmonėms, įskaitant mūsų kartą, į bendrystę su Juo.

Kardinolas Dario Castrillon Hoyos Prefektas

Csaba Ternyak Titulinis Eminenziana arkivykupas Sekretorius
 
 

MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI

MARIJA,
naujosios evangelizacijos Žvaigžde,
kuri nuo pat pradžių palaikei ir stiprinai apaštalus bei jų pagalbininkus, Evangelijos skleidimo labui, padaryk, kad auštant trečiajam tūkstantmečiui kunigai vis geriau suprastų, jog jie pirmutiniai atsako už naująją evangelizaciją.

MARIJA,
pirmoji evangelizuotoji ir pirmoji evangelizuotoja,
kuri su neprilygstama viltimi ir meile atsakei į Angelo apreiškimą, užtark supanašėjusius su tavo Sūnumi, Kristumi Kunigu, idant jie irgi ta pačia dvasia atsakytų į primygtinį raginimą, kuriuo į juos Dievo vardu ir Didžiojo jubiliejaus proga kreipiasi Šventasis Tėvas.

MARIJA,
gyvojo tikėjimo Mokytoja,
kuri visiškai atsiduodama priėmei dieviškąjį Žodį, išmokyk kunigus pažinti Žodį per maldą ir nuolankiai bei su meile visomis išgalėmis jam tarnauti, kad tas pats Žodis nesiliautų vykdęs visą savo išganomąją galią trečiajame tūkstantmetyje.

MARIJA,
malonės pilnoji ir malonės Motina,
rūpinkis savo sūnumis kunigais, kurie, kaip ir Tu, pašaukti būti Šventosios Dvasios, per kurią Jėzus gimsta tikinčiųjų širdyse, bendradarbiais. Šios tavo Sūnaus gimimo sukakties metu išmokyk juos būti ištikimais Dievo slėpinių teikėjais, kad Tavo padedami jie atvertų susitaikinimo kelią daugybei sielų ir padarytų Eucharistiją savo bei jiems patikėtų tikinčiųjų gyvenimo šaltiniu ir viršūne.

MARIJA,
trečiojo tūkstantmečio Ryto žvaigžde,
nesiliauk vadovavusi Jėzaus Kristaus kunigams, idant jie, sekdami tavuoju meilės Dievui bei artimui pavyzdžiu, mokėtų būti tikrais ganytojais ir vestų visus tavo Sūnaus kiekvieną žmogų apšviečiančios tikrosios Šviesos (plg. Jn 11, 9) link. Tegu kunigai ir per juos visa Dievo tauta išgirsta meilų ir primygtinį kvietimą, kurį Tu į juos kreipi išganymo istorijos naujo tūkstantmečio išvakarėse: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Kristaus Vikaras sako mums, jog „2000 metais turi su nauja jėga nuskambėti tiesos skelbimas: Ecce natus est nobis salvator mundi“ (Tertio millennio adveniente, 38).