1999 rugsėjis

Gerbiami broliai vyskupai!

1.Sveiki atvykę ad Petri sedem! Su dideliu džiaugsmu vėl jus sutinku jūsų apsilankymo, kurį bažnytinė praktika numato bendrystei ir bendrai sielovadinei atsakomybei sustiprinti, proga. Jūsų asmenyje sveikinu jūsų bendruomenes, brangios Lietuvos žemės kunigus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečius.

Dėkoju mons. Audriui Juozui Bačkiui už jo žodžius, kuriais Jūsų Vyskupų Konferencijos Pirmininkas išreiškė man jūsų atsidavimą, kurį puoselėjate Petro Įpėdiniui. Ta gili jūsų krašto vienybė su Apaštalų Sostu niekad nebuvo nutrūkusi, bet šiame šimtmetyje jūsų šalį ištikęs didelis išbandymas ją dar labiau sutvirtino.

Šiandieninis mūsų susitikimas teikia progą peržvelgti nuo 1993 metų nueitą kelią, kai mano ganytojiško vizito metu kartu džiaugiamės jūsų Bažnyčioms Dievo duotu pavasariu.

Atsimenu tada patirtus jausmus, užplūdusius nuoširdaus sutikimo metu ir vietose, kur turėjau galimybių apsilankyti: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Šiluvoje. Kaipgi galima užmiršti tų momentų gilius jausmus ir tą nesulaikomą džiaugsmą? Galėjome kartoti kaip savus psalmininko žodžius: „Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos, liežuviai – linksmybe” (Ps 126, 1–2).

Pernelyg ilgas buvo „Kryžiaus kelias”. Daugybė jūsų žemės vaikų buvo pašaukti liudyti Kristų nepritekliuose, kalėjimuose, visokiausiuose suvaržymuose ir netgi paaukodami gyvybę. Laisvė išpažinti tikėjimą jūsų bendruomenei tapo kaip nauju gimimu. Naujai suspindo tradiciniai simboliai, į kuriuos katalikiškoji Lietuva žiūrėjo netgi tamsiausiomis savo valandomis, nuo šventovės, pašvęstos Aušros Vartų Marijai, iki graudulį keliančio Kryžių Kalno, kur jūsų tautos kryžiai tiek kartų susiliejo su Kristaus Kryžiumi. Motina ir Sūnus vėl tapo lietuvių gyvenimo ir kultūros centru, kaip geriausiais jūsų istorijos amžiais.
 
2. Būdamas tarp jūsų, brangūs Konfratrai, galėjau konstatuoti, su kokiu gyvu tikėjimu lietuviai pakėlė išbandymų valandą. Žinoma, kaip visada atsitinka persekiojimų laikmečiu, atsirado ir neištvėrusiųjų. Dar ir šiandien savo ataskaitose jūs išryškinate, kokius niokojančius padarinius turėjo ateistinės propagandos metai ir kaip nelengva visa tai ištaisyti. Bet tuo pat metu daugybės tikėjimas išbandymuose dar labiau sutvirtėjo. Negalime nė abejoti slaptingaisiais vaisiais, kuriuos neša kančia, pakelta už Kristų. Nė viena ašara nėra bevertė Dievo akyse, kaip kad dar kartą primena psalmininkas: „argi jos nėra sužymėtos Tavo knygoje?” (Ps 56, 9). Turiu mintyje ne tik atlygį, paruoštą tiems, kurie išpažino Kristų žmonių akivaizdoje, ir, pagal jo paties pažadą, jis išpažins juos Tėvo akivaizdoje (plg. Mt 10, 32), bet ir tuos vaisius, kurie išryškėja istorijos raidoje, nors ne visada mes galime juos apčiuopti ir nustatyti jų dydį. „Semen est sanguis christianorum” (Tertulionas, Apolog. 50). Būtent todėl turi būti puoselėjama atminimas tų, kurie pateikė liudijimą iki savęs paties paaukojimo, ir tapti dabarties dirvoje sėkla, padedančia pakelti kasdienius sunkumus ir palaikančia rytdienos viltis.

3. Iš tiesų Lietuvos Bažnyčia sprendžia uždavinius, reikalaujančius budrumo, nesavanaudiško įsipareigojimo, naujo kūrybingumo. Išsilaisvinęs iš totalitaristinės ir antikrikščioniškos valstybės gniaužtų, tikėjimas dabar patiria dar klastingesnį išbandymą, kurio esmė – sekuliarizuoto ir hedonistinio gyvenimo modelis, plačiai įsigalėjęs ekonomiškai labiau išsivysčiusiuose kraštuose. Pastebėjau, kad esate tuo susirūpinę, ypač žvelgdami į jaunąją kartą. Kai kurios etinės problemos, deja, paplitusios visame pasaulyje – nuo šeimų krizės iki gyvybės nuvertinimo, – rimtai pasireiškia ir Lietuvos žemėje. Specifiškai religiniame lygmenyje tikėjimą bando ir išplitusios sektos. Tai, ką jums sakiau praeito ganytojiško vizito metu, lieka aktualiausia šio penkmečio šviesoje: naujoji evangelizacija yra pirmoji ir nepakeičiama sielovados kryptis Lietuvoje.

4.Todėl džiaugiuosi matydamas supratimą, kurį rodote šioje srityje ir pastangas, kurių ėmėtės, kad į naują lygį būtų pakeltas katechetinis judėjimas. Autentiška katechezė neapsiriboja  vien tiesos paveldo perdavimu, bet siekia įvesti žmones į pilną bei sąmoningą tikėjimo gyvenimą. Svarbu, kad Evangelija būtų skelbiama kaip „žinia”, „gera žinia”, kurios centre būtų Jėzaus Kristaus – Dievo Sūnaus ir žmogaus Atpirkėjo asmuo. Katechezė turi padėti žmonėms „susitikti” su Jėzumi Kristumi, su juo kalbėtis, jame pasinerti. Jei nėra šio susitikimo virpulio, krikščionybė pasidaro bedvasiu religiniu tradicionalizmu, lengvai pasiduodančiu sekuliarizmui ar religinių alternatyvų pasiūlymams. Kaip sako patyrimas, tam susitikimui su Jėzumi Kristumi nepaskatina tik šaltos „pamokos”, bet juo tiesiog „užkrečiama” liudijant gyvenimą. Katechezė turi atskleisti visą šilumą, randamą Pirmajame apaštalo Jono laiške: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome <…> skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi” (1, 1.3).

5. Ant šio  pagrindo savo tikrąją vertę įgyja ir metodologiniai aspektai, nustatantys formacijos gaires, atsižvelgiant į įvairias situacijas ir kiekvieno asmens laiką. Būtina atitinkamai perduoti tikėjimą net ir labiausiai nutolusiems. Lygiai taip pat svarbu tiems, kurie jau tiki ir eina sakramentų, gauti katechezę, nesiribojančią paauglišku ugdymu, bet palydinčią krikščioniškame kelyje iki pilnutinės brandos. Nusipelniusios katekizavimui „parapijinės mokyklos” turi atsiverti nuolatinės katechezės būtinybei ir metodams. Budrus dėmesys skirtinas, kad tikėjimas būtų perduotas pilnai. Šį uždavinį šiandien palengvina Katalikų Bažnyčios katekizmas, pagal kurį orientuotini kiti katechezės instrumentai, palydimi tokio kūrybingumo ir tokio pritaikymo, kokių reikia autentiškai tikėjimo pedagogikai, kas ir pabrėžta Bendrosiose katechezės nuorodose (1997).

Ta prasme katechezės konfigūracija skiriasi nuo religijos dėstymo mokyklose (ten pat 73–75), apibrėžto specifine mokyklos paskirtimi ir ypač valstybinės mokyklos. Katechezė peržengia šias ribas, nes, be kultūrinės plotmės, stengiasi ugdyti tikėjimo žmogų, visiškai tapatų su Kristaus Evangelijos pasirinkimu. Šio veikimo subjektas yra visa krikščionių bendruomenė visoje savo įvairovėje. Šio veikimo pamatas yra kiekvienos šeimos auklėjimas.

Palaima laikytinos visos naujos patirtys, kylančios iš Šventosios Dvasios pažadintų bažnytinių judėjimų, gaivinančių Bažnyčią po Susirinkimo. Kai jie darbuojasi visiškoje vienybėje su Ganytojais, gali įnešti svarbų indėlį į krikščioniško gyvenimo augimą, o lietuviškoji krikščionybė tikrai pasinaudos savo gebėjimu sujungti „nauja ir sena”, įvertindama, kas yra geriausio jos tradicijoje, ir atsiverdama Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms.

Panaudojant šiuos daugialypius resursus, bus galima vėl iš naujo surasti klasikines evangelizacijos ir sielovados animacijos formules kaip „misijas”. Žinoma, jas reikia pritaikyti prie mūsų laikmečio situacijų, kad pajėgtų pasiekti pačias įvairiausias tikinčiųjų kategorijas, net ir tuos, kurie visiškai prarado tikėjimą. Bet kai jos gerai organizuojamos, ir toliau duoda vaisių, kaip kad pats galėjau konstatuoti čia, Romoje, kur ką tik buvo užbaigta miesto misija rengiantis Didžiajam jubiliejui.

6. Be jokios abejonės, evangelizacijos efektyvumas labai priklauso nuo kunigų dvasinės įtampos, nes jie – „rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai” (Lumen Gentium, 28). Jeigu jūs, brangūs Konfratrai, turite būti „tikėjimo skelbėjai” ir „autentiški mokytojai” (ten pat, 25) kaimenei, kurią jums patikėjo Šventoji Dvasia (plg. Apd 20, 28), tai tik jūsų kunigų kruopštus darbas gali užtikrinti, kad kiekviena krikščionių bendruomenė būtų pamaitinta Dievo Žodžiu ir palaikoma sakramentų malonės.

Ačiū Dievui, jūsų bendruomenės turi nemažą skaičių kunigų. Bet jūs patys man pažymėjote, kad ne visada jų pakanka ir daug parapijų neturi savo klebono. Todėl girtinos jūsų pastangos pašaukimų sielovados srityje, kad kunigų skaičius atitiktų Lietuvos tikinčiųjų poreikius ir ypač kad kunigai būtų gerai parengti. Tad reikia stengtis, kad seminarijos duotų kunigui aukšto lygio formaciją. Jūsų sielovadinė išmintis padės jums nuspręsti, kokius konkrečiai sprendimus reikia priimti tam lygiui pakelti, taip pat bendradarbiaujant tarp atskirų vyskupijų. Auklėjimo gaires nesunku surasti Susirinkimo ir vėlesniuose Magisteriumo dokumentuose, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp dvasinės ir teologinės formacijos keliamų griežtų reikalavimų ir nemažiau svarbaus integralaus žmogiškojo ugdymo, atviro ir dėmesingo šių dienų žmogaus poreikiams. Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas.  Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį nors pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, „liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje (diakonia)” (Lumen Gentium, 29).

Specifinį ir ypač naudingą vaidmenį evangelizacijos srityje, be abejonės, atlieka katechetai. Su malonumu pastebiu, kiek rūpesčio skiriate jų ugdymui. Kaipgi čia neprisiminti Dievui pašvęstojo gyvenimo asmenų indėlio? Krikščioniškam Lietuvos atgimimui vis labiau pasitarnaus vienuolinio gyvenimo puoselėjimas, su sąlyga, jog kiekviena vienuolija sugebės suderinti ištikimybę savo charizmai su veiklia ir nuoširdžia sielovadine bendryste su vietinėmis Bažnyčiomis (plg. Vita consecrata, 81).

7. Nepaisant specifinio sielovadinio pasiskirstymo, reikia giliai suvokti, kad veiksmingos evangelizacijos uždavinių sprendimui būtina išryškinti, kad būtent visi pakrikštytieji yra pranašiškos tarnystės dalininkai. Jau metas, kad krikščioniškos bendruomenės  taptų skelbimo bendruomenėmis!

Šioje perspektyvoje neatidėliotinai reikia formuoti pasauliečius, negana to – ugdyti pasauliečių dvasingumą, padedantį krikščioniams pasauliečiams giliai išgyventi jų pašaukimą į šventumą „rūpinantis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valią” (Lumen Gentium, 31). Būtent gerai parengtų pasauliečių uždavinys būti visuomenės raugu, išsaugoti tas kartu žmogiškas ir krikščioniškas vertybes, kuriomis grindžiama žmogaus ateitis. Turiu omenyje ypač pagarbą žmogaus gyvybei, kuriai šiandien vis labiau graso mirties kultūra, besidangstanti laisvės kultūros vardu. Mintyse turiu ir šeimą, kuri iš naujo pabrėžtinai pristatytina  kaip neišardomos meilės sąjunga, tvirtai sujungianti vyrą ir moterį ir juos padaranti Dievo bendradarbiais gimdant ir auklėjant vaikus. Svarbus pasauliečių įsipareigojimas, kuriam skirtinas ypatingas dėmesys jaunoje Lietuvos demokratijoje, – politikos sritis. Ji reikalauja iš krikščionio pilno koherentiškumo su evangelinėmis vertybėmis, kurias taip pat skelbia Bažnyčios socialinis mokymas, ir tų vertybių išmintingo bei atsakingo diegimo sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Iš šių krikščionio reiškimosi politikoje taisyklių išplaukia būtinybė pasidalyti veiklos sritimis ir vaidmenimis. Kaip moko Susirinkimas, vienoks yra ganytojų uždavinys, kitokia yra pasauliečių atsakomybė, kurią jie prisiima tiek atskirai, tiek kolektyviai (plg. Gaudium et spes, 76). Vaidmenų sumaišymas gresia nuvesti Bažnyčią į jai svetimas veiklos sritis, o tai, kas kartais gali būti pateisinta išimtinėmis aplinkybėmis, paprastai baigiasi priešingais negu laukta padariniais.

8. Iš tiesų tikroji „paslaptis”, kad Bažnyčia vaidintų ryškų vaidmenį Lietuvos visuomenėje, glūdi ugdyme brandžių pasauliečių, kurie vis geriau pateiks savo liudijimą visuomenei, jei suras sau tinkamą vietą krikščioniškoje bendruomenėje, semdamiesi čia formaciją ir paramą bei tuo pat metu atlikdami tarnystę, atitinkančią pasauliečių pašaukimą. Pasauliečiai negali likti pasyvūs Bažnyčioje! Turėdama šį tikslą krikščioniškoji bendruomenė, įvairiose saviraiškos formose, turi vis labiau augti kaip bendrystės ir bendros atsakomybės vieta, idant visiems pakrikštytiesiems būtų padedama ir jie  jaustųsi „suaugę” tikėjimu. Šiame brandos kelyje jie gali rasti paramą įvairiuose sambūriuose, labiau tradiciškuose ar naujuose, kurie, vadovaujami ganytojų, teiktų jiems tikras galimybes formacijai, orientuojant juos į veiksmingą liudijimą. Kita brandos vieta yra dalyvavimo struktūros, kurias iškėlė Vatikano II Susirinkimas ir kurios tapo išbandyta krikščioniškos bendruomenės praktika tiek vyskupijų, tiek parapijų lygmeniu (plg. CIC kan. 511; 536 – 537). Čia kalbama ne apie pasaulietinės visuomenės parlamentinių struktūrų mėgdžiojimą, bet apie savitą bažnytinio gyvenimo išraišką, pagrįstą bendruomeniškumu ir įsitikinimu, kad Dievo Dvasia, padedanti ganytojams mokymo ir vadovavimo tarnystėje, įkvepia ir visus krikščioniškosios bendruomenės narius, praturtindama ją sąmoningu, atsakingu ir brandžiu dalyvavimu. Ta prasme ypatingą reikšmę turi vyskupijų Sinodai, kurie rengiami pagal dabartines nuostatas, ir numato taip pat pasauliečių dalyvavimą (CIC kan. 461,5) bei leidžia įtraukti visą vyskupijos bendruomenę į „sinodinę kelionę”, savaime aišku, išsaugant Vyskupo, kaip „vienintelio įstatymų leidėjo”, vaidmenį (kan. 466).

9. Jūs, brangūs Konfratrai iš Lietuvos, žengiate įsitikinę pagal Susirinkimo nubrėžtas veikimo gaires. Ištvermingai eikite ta kryptim, kad savo bendruomenėms užtikrintume naują gyvybingumą. Atverkite sielas pasitikėjimui. Visa, ką nuveikėte pastaraisiais metais, yra vertinga Dievo akyse. Dabar prasideda naujas etapas, o aplinkybės, kad Didysis Jubiliejus jau visai prisiartino, yra Apvaizdos duota proga dar labiau pagyvinti jūsų sielovadinę veiklą. Reikia sėti gausiai, su turtinga vilties siela. Prisiminkime evangelinį palyginimą: Dievo Karalystės sėkla auga pagal slėpiningą logiką, Dvasios veikiama, kad net pats sėjėjas lieka nustebęs (Mk 4, 27). Ir jei mums nebus duota pamatyti savo darbo vaisių, atsiminkime, kad esame „nenaudingi tarnai” (Lk 17, 10), kaip sakoma Evangelijoje, visuomet pasirengę būti Dievo įrankiais, nes „nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas” (1 Kor 3, 7).

Tas supratimas teįkvepia jus, brangieji. Susitikimas su Petro Įpėdiniu tebus jums padrąsinimas ir paskatinimas. Papasakokite savo žmonėms apie meilę, kurią Popiežius jaučia visai lietuviškai bendruomenei, ir parvežkite mano sveikinimus visiems ir kiekvienam. Švenčiausiajai Marijai, Aušros Vartams, pavedu jūsų laukiantį kelią, iš širdies jums ir jūsų tikintiesiems teikiu savo Palaiminimą.
 

Castel Gandolfo, 1999 m. rugsėjo 17 d.