Rugsėjo 12–20 d. Romoje vyko Lietuvos vyskupų vizitas „ad limina Apostolorum”, kurio metu vyskupai pateikė savo veiklos ataskaitą Šventajam Tėvui, aplankė Šventojo Sosto įstaigas, patriarchalines bazilikas, apaštalų kapus ir kitas šventas vietas.

Rugsėjo 12 d. Šv. Mortos namų koplyčioje šv. Mišias aukojo vysk. J. Tunaitis. Sekmadienio Mišiose buvo paminėtas vysk. J. Tunaičio 45 m. kunigystės jubiliejus.

Rugsėjo 13 d. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC, aukodamas šv. Mišias Šv. Petro bazilikoje, Aušros Vartų koplyčioje, kalbėjo apie lietuvių tautos meilę dangiškajai Motinai ir garsiąsias Marijos šventoves Lietuvoje. „Tik skausme pasirodo tikroji kiekvieno žmogaus vertė. Ir Dievo Motinos dvasios didybė išryškėjo po kryžiumi. Čia Jėzus ištarė apaštalui Jonui: ‘Sūnau, štai tavo Motina’ ir Marijai: ‘Štai tavo sūnus’. Šiais Testamento žodžiais Marijai buvo pavesta tapti ne vien apaštalo Jono, bet visų Kristaus krauju atpirktųjų dvasios Motina”, – sakė vysk. J. Žemaitis MIC.

Rugsėjo 14 d. per šv. Mišias Švč. M. Marijos Didžiojoje bazilikoje Telšių vyskupas A. Vaičius, primindamas šios vienos seniausių Dievo Motinos bazilikų, istoriją akcentavo ir Bažnyčios skelbiamo Dievo žodžio svarbą, ypač visuotinių Bažnyčios susirinkimų metu, kai nurodomos tikriausios krikščioniškojo tikėjimo gairės. „Prašykime Dievo Motiną, kad iš vizito ‘ad limina’ sugrįžtume atsinaujinę, dar labiau susivieniję su Apaštalų Sostu ir mūsų Šventuoju Tėvu popiežiumi Jonu Pauliumi II, su visuotine Bažnyčia, kupini optimizmo ir pasišventimo sėkmingai vesti savo ganomuosius ir visą tautą į palaimintųjų Šventųjų Metų atsinaujinimą”, – ragino Telšių vyskupijos ganytojas.

Rugsėjo 15 d. aukodamas šv. Mišias Šv. Jono bazilikoje Laterane, Panevėžio vyskupas J. Preikšas sakė: „Kai išgirstame žodį bažnyčia, katedra ar bazilika, prieš mūsų akis iškyla pastatas. Tačiau šiuo žodžiu vadiname ne vien pastatą, bet ir bendruomenę, kurią sudaro žmonės, pakrikštyti Triasmenio Dievo vardu, valdomi Kristaus vietininko žemėje – popiežiaus. Tai gyvoji Bažnyčia, kurios nariai mes visi esame. <…> Apaštalas Paulius ne tik primena, kad mes esame šventovė, bet ir nurodo, kokia ji yra, būtent, šventa. Iš čia kyla mūsų pareigos kaip šventos bendruomenės narių”. Vyskupas J. Preikšas akcentavo, kad privalome šalinti blogį, kuris kliudo Bažnyčiai – Dievo Tautai suspindėti visu grožiu. Anot ganytojo, savo elgesiu privalome padaryti Bažnyčią patrauklią, kad ieškantys joje rastų tėviškę ir motiną. Jis taip pat ragino visus melstis, tai pabrėždamas kaip kiekvieno Bažnyčios nario pareigą.

Rugsėjo 16 d. šv. Mišioms Šv. Pauliaus bazilikoje vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Prie apaštalo Pauliaus kapo šias Mišias koncelebravo visi Lietuvos vyskupai. Šv. Mišių homilijoje arkivyskupas kalbėjo apie Pauliaus atsivertimą ir jo klausimą „Ką man daryti, Viešpatie?” apsireiškusiam Jėzui. Viešpaties nurodymas pasikrikštyti, atgailoti ir liudyti žmonėms tai, ką buvo matęs ir girdėjęs, skirtas kiekvienam krikščioniui, kunigui ir vyskupui. „Apaštalas Paulius,– kalbėjo arkivyskupas,– buvo rinktinis Viešpaties įrankis, kuris nešė Jėzaus vardą tautoms ir mirė kankiniu. Prie jo kapo kiekvienam reikia pasiryžti su dideliu uolumu nešti Jėzaus vardą į šių dienų sekuliarizuotą pasaulį, tikintis ne pagyrimų ir populiarumo, o tik Jėzaus Kristaus dalies – kryžiaus”.

Rugsėjo 17-osios penktadienio rytą Lietuvos vyskupai, bebaigiantys savo vizitą „ad limina”, šv. Mišias aukojo drauge su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Pradėdamas Mišių auką Šventasis Tėvas šiais žodžiais kreipėsi į vyskupus iš Lietuvos:

Brangūs broliai! Eucharistinė koncelebracija yra kiekvieno vizito ‘ad limina’ centras ir kulminacija. Prisikėlusysis šį rytą mus kviečia prie Žodžio ir gyvenimo Duonos stalo, kaip aną dieną ant Tiberiados ežero kranto pakvietė Petrą ir kitus apaštalus susiburti prie ugnies, atspindinčios Jo paslaptingą ir stiprinantį buvimą drauge.

Pašaukti būti Lietuvoje esančios Bažnyčios Ganytojais, jūs saugote savo mintyse ir širdyse dvasinę ir moralinę savo žmonių istoriją, savo tautos problemas, viltis ir kasdienės žemiškosios kelionės vargus.

Jums patikėtas uždavinys būti žmonių žvejais, o šis uždavinys visuomet viršija žmogiškąsias jėgas. Todėl kviečiu jus gyvoje Velykų atmintyje atnaujinti šiandien kuo giliausią šios jūsų pasiuntinybės pajautimą ir pasiaukojimą jai, drauge su apaštalų kunigaikščiu kartojant: „Mokytojau, dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus” (Lk 5, 5).

Su visad gyvu jūsų mielo krašto prisiminimu meldžiu kartu su jumis Švenčiausiąją Mergelę, kad Lietuvos Bažnyčios vaikai galėtų peržengti trečiojo tūkstantmečio slenkstį kupini tikėjimo, vilties ir meilės.

Po šventų Mišių apaštališkųjų Kastelgandolfo rūmų koplyčioje popiežius Jonas Paulius II dar kartą susitiko su visais vyskupais iš Lietuvos. Sveikinimo žodį Šventajam Tėvui tarė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis,  Šventasis Tėvas kiekvienam vyskupui įteikė savo kalbos tekstą.

Lietuvos vyskupams grįžus iš Romos, „Bažnyčios žinių” korespondentas Vilniuje Artūras Matusas paprašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių vyskupą Joną Borutą SJ pasidalyti savo mintimis apie vizitą „ad limina”. Vyskupas J. Boruta SJ sakė:

Kas penkeri metai vykstantys vyskupų vizitai „ad limina Apostolorum” – sena Bažnyčios tradicija nuo viduramžių – Siksto III laikų. Tai nėra vien administracinis – ataskaitinis vizitas, bet, pirmiausia, maldinga kelionė, padedanti pajusti nuolatinį ryšį su krikščionybės ištakomis. Svarbus šios programos punktas yra senųjų bazilikų – Šv. Petro ir Šv. Pauliaus, kur ilsisi šių didžiųjų apaštalų palaikai, – lankymas bei senųjų bažnyčių, kur po visuotinio Efezo Bažnyčios susirinkimo buvo priimta Švč. Marijos kaip Dievo Gimdytojos dogma, pagerbimas. Kaip šios dogmos liudijimas buvo pirmoji Vakaruose pastatyta bažnyčia Marija Majore bazilika, kurią pradėjo statyti Konstantinas. Tai Marijos garbinimo ištakos Vakarų pasaulyje. Lankoma ir Laterano bazilika, kurią taip pat pradėjo statyti Konstantinas 313 m. po Milano edikto, kaip popiežių rezidenciją. Vizitų metu šias bazilikas aplankyti, jose pasimelsti, prisiminti Bažnyčios nueitą kelią yra būtina. Pavyzdžiui, Laterano bazilika labai simboliška ir mums; pradėta statyti po 300 metų nuožmaus Bažnyčios persekiojimo Konstantino laikais, ši bazilika yra tartum Bažnyčios atgautos laisvės simbolis. Mes po 50 metų priespaudos irgi puikiai galime suprasti senuosius laikus: koks buvo pakilimas ir, kita vertus, kokie slypėjo pavojai, kai Bažnyčia atgavo laisvę ir gal net per daug susisaistė su pasaulietine valdžia.

Kitas vizito momentas šv. Petro įpėdiniui – Šventajam Tėvui – pateikti penkerių metų Bažnyčios, religijos, tikėjimo ir doros padėties krašte ataskaitą. Kiekvienos valstybės vyskupai pateikia savo vyskupijos ataskaitą. Šie jau nuo XVII a. pradžios iš Lietuvos rašomi pranešimai yra laikomi Vatikano archyvuose. Juos surinko ir dviem tomais LKMA darbuose 1971 m. išleido Paulius Rabikauskas. Šitos kas penkeri metai popiežiui pateiktos ataskaitos – puikūs istoriniai moralinės ir dvasinės mūsų krašto padėties liudijimai. Tai unikali medžiaga, kurios nerasi jokiuose kituose istoriniuose šaltiniuose, Bažnyčios ir kultūros istorikams. Be abejo, ir šio vizito ataskaitos bus įdomios analizuojant pokomunistinius laikus. Aišku, jos Vatikane nagrinėjamos ir dabar, nes popiežius savo kalbą orientavo į tas problemas, kurios atsispindėjo vyskupų ataskaitose.

Vizito metu taip pat lankomos popiežiui talkinančios institucijos – įvairios kongregacijos, komisijos, tarybos, atsakingos už vieną ar kitą religinio gyvenimo sritį. Tai tos įstaigos, kurios renka duomenis ir organizuoja dvasinę ar kitokią pagalbą įvairioms vietinėms Bažnyčioms. Ten formuluojama ir Bažnyčios dvasinė vidinė politika šitose srityse, vyskupai, dalyvaujant tos kongregacijos vadovams, aptaria kraštams iškilusią vieną ar kitą problemą. Kiekvieną dieną per tą savaitę aplankydavome po 3–4 kongregacijas ir turėjome progą apmąstyti mūsų krašto problemas lyg iš šalies, tas problemas, kurios svarbios žmonių dvasiai, tikėjimui, tai didžiajai vilčiai, kurią jie turėtų išsaugoti savo širdyse, kaip išsaugojo ją net ir sunkiausiais priespaudos laikais – būtent viltį tikėti amžinąja Dievo karalyste, Dievo tiesos pergale ir viltį, kad, būdami ištikimi Kristui, jo Evangelijai, mes ir čia, žemėje, galime sukurti gražesnę ir šviesesnę savo krašto ir visos žmonijos ateitį.