30 eilinis sekmadienis (A)
Iz 22, 20–26; 1 Tes 1, 5–10; Mt 22, 34–40
 

Jėzaus laikų tikintieji karštai ieškojo Įstatymo esmės. Kas išties Dievui svarbiausia, kuris įsakymas iš daugybės pamokymų reikšmingiausias? Jėzus – atsakydamas į Įstatymo mokytojo klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ – neišskyrė kurio nors įsakymo, bet tai, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Į šį klausimą Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. <…> Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37. 39–40).

Pirmuoju ir didžiausiuoju Dievo meilės įsakymu Jėzus tęsia Senojo Testamento mokymą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Šie iškilmingi žodžiai tapo tarsi išrinktosios tautos credo. Kiekvienas pamaldus izraelitas kartojo šią maldą šabo išvakarėse. Ir nesenais laikais daugelis žydų melsdavosi „Šema, Izrael“ („Klausykis, Izraeli“), net pasitikdami mirtį naikinimo stovyklose.

Didžioji Jėzaus įvesta naujovė – „antrasis įsakymas“ – Mylėk savo artimą kaip save patį. Tiesą sakant, jo užuomazgos Senajame Testamente (plg. Kun 19, 18). Šiandienos pirmajame skaitinyje klausėmės būtent artimo meilės kazuistikos. „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio <…>. Neskriausite našlės ar našlaičio.“ Beje, jis paskęsta tarp daugybės kitų šalutinių įsakymų bei nuorodų, kur artimu visuomet laikomas tautietis ar bent prozelitas. Jėzaus laikais pamaldžiausieji izraelitai stengėsi laikytis maksimos: „Mylėsi visus šviesos vaikus ir nekęsi visų tamsybių vaikų“. Taigi mylėsi tik šiuos, bet ne kitus.

Jėzus „artimui“ suteikia visuotinį matmenį. Jo atsakymas į klausimą „Kas yra mano artimas?“ visiškai naujas. Palyginime apie samarietį „artimas“ yra tas, kuris etniniu ir politiniu požiūriu turėtų būti priešas, o religingam izraelitui dar ir „tamsybių vaikas“.
 

Bet pati didžiausia naujovė, kad Jėzus šiam įsakymui suteikia visai kitą vietą Įstatyme. Jėzus artimo meilės įsakymą susieja su pirmuoju įsakymu: „Antrasis – panašus į jį“ (Mt 22, 39). Žmogaus meilė prilyginama Dievo meilei. Tai dar niekur negirdėta. Šią Mokytojo mintį apaštalas Jonas išplėtojo: „Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 21).

Kodėl Dievas taip savęs atsižada, taip žemai pasilenkia, kad net leidžia save – Kūrėją ir Viešpatį tapatinti su artimu ir netgi dalijasi su juo meilės sostu tikinčiojo širdyje? Atsakyti galėtume taip. Mylėti – tai išeiti iš savęs, kad eitum kito link. Dievas yra iš esmės Kitas. Kitas savo prigimtimi (nes, anot Ozėjo, Dievas yra ne žmogus, o Dvasia yra ne kūnas) ir kitas kaip asmuo, t. y. kitas kaip objektas ir subjektas. Todėl Jis, ir tik Jis vienas, bus galutinis nekintamas ir visa apimantis mūsų meilės tikslas. Bet kol kas mes gyvename šiame pasaulyje, esame keliautojai, negalintys Jo regėti tokio, koks Jis yra, t. y. kaip „absoliučiai Kito“. Dievo žodyje sakoma: dabar mylime lyg veidrodyje atspindį, o tuomet mylėsime Jį patį (plg. 1 Kor 13, 12). Tas Dievo veidrodis yra artimas!

Taigi Dievas užeina už akių mūsų silpnumui. Jis padeda mylėti „kitą“, atsižvelgdamas į mūsų žmogiškumą ir kūniškumą. Tas „kitas“, kurį turime mylėti, mums yra „kitas“ asmuo, bet tos pačios prigimties kaip ir mes. Brolis yra man „kitas“, t. y. toks pats kūrinys kaip ir aš, tačiau vis dėlto skirtingas nei aš. Štai kodėl Jėzus man įsako mylėti kitą „kaip save patį“ ir sako, kad šis antrasis įsakymas yra „panašus“ į pirmąjį. Išties jis yra toks pat kaip pirmasis, ir netgi jį praplečiantis. Apie šiuodu įsakymus turėtume kalbėti ne kaip apie greta, bet vienas kitame esančius. Artimo meilė yra kelias. Dievo meilė – tikslas.

Klystume tvirtindami, kad krikščionys visuomet suvokė ir išlaikė šių dviejų įsakymų pusiausvyrą. Praėjusiems amžiams prikaišiojama, jog dėl Dievo meilės apleidžiama artimo meilė arba pastaroji paverčiama pirmosios įrankiu (mylėti žmogų „iš meilės Dievui“ ar, kad laimėtum nuopelnų). Ne visada šie priekaištai teisingi. Užplūdus sekuliarizacijai metamasi priešingon pusėn – tikima, kad dėl rimtos ir veiksmingos meilės žmogui reikia Dievą palikti nuošalyje. Nedaug suklysiu sakydamas, kad „antrojo įsakymo religija“ yra „visiškai horizontali religija“.

Tokių nuostatų priežastys senos, tačiau kadangi susiduriame su jų vaisiais, turėtume apžvelgti, kaip jos atsirado. Viena jų kyla iš mokymo, jau amžiaus pradžioje skelbusio „Dievo mirtį“ kaip žmogaus, netgi „antžmogio“ įsiviešpatavimo sąlygą. Šis mokymas radosi vieno žmogaus, sumaniusio „demaskuoti krikščioniškąją moralę“ (F. Nietzschės), galvoje. Vėliau šias mintis išgarsino daugelis rašytojų („Jei yra Dievas, žmogus yra niekas“, – rašė J. P. Sartre).

Kita priežastis kyla iš marksistinės ideologijos, laikančios žmogų baigtine būtybe, neturinčia istorijos. Anot šios ideologijos, mylėti Dievą – tiesiog pamišimas, džiaugtis dangaus gėrybėmis ir meile žmogui skirta šioje žemėje.Taigi kokie subrendo šios bedieviškos meilės artimui vaisiai? Kokiomis iliuzijomis patikėjome? Iš Dievo mirties kyla ne meilė, ne pagarba žmogui, tik jo susinaikinimas.

Mes, krikščionys, žinoma, nenustumiame nuošalėn „antrojo įsakymo“, bet jį suvokiame taip, kaip dauguma šventųjų, – kaip artimo meilės darbus. Tikroji problema yra šių dviejų įsakymų suvienijimas – visiškai atsiduoti Dievui ir drauge iki galo pasiaukoti artimui. Turime iš naujo atsiverti Evangelijos skelbiamai naujienai: Dievo meilė yra pats tvirčiausias žmogaus meilės ir pagarbos pamatas. Žmogus niekaip neapsisaugos nuo prievartos, manipuliavimo ir išnaudojimo, jei nepripažins Dievo savo Kūrėju, palaikytoju ir Tėvu.

Taigi aukštybėsna kylančia ir drauge kitiems žmonėms skleidžiama meile mes išpažįstame savo tikėjimą. Klausiančiajam, iš kur žinoti, ar tikrai myli, Evangelijoje nedvejojant atsakoma – iš artimo meilės. Lukas apie tai kalba gerojo samariečio palyginimu (Lk 10, 29 ir t.), Matas pateikia artimo meilės patikrinimą: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ (Mt 25, 35 ir t.).

Visa tai nereiškia nukrypti nuo švenčiausios pareigos mylėti Dievą. Tai kvietimas įžvelgti brolyje gyvenantį Dievą. Matei brolį? Matei Dievą. Brolis yra tarsi sakramentas. Pats kasdieniškiausias iš visų. Žodis prisidengė žmogaus kūnu, o Kristaus kūnas pasislėpė Eucharistinėje duonoje: „Mane pavalgydinote; mane aprengėte“. Tai Jis buvo išalkęs, apiplyšęs, įkalintas. Ir šiam „greta stovinčiam dievui“, kurį gyvenime kasdien sutinkame, galime išeidami iš bažnyčios paduoti ranką. Eucharistija, kurią švenčiame, pašventina šią sunkią meilę. Ten kur gailestis ir artimo meilė, ten ir Dievas.