1. Kiekvienais metais Pasaulio misijų sekmadienis suteikia Bažnyčiai gerą progą apmąstyti savo misijinę prigimtį. Bažnyčia nuolat prisimena Kristaus užduotį: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt 28, 19); ji suvokia esanti pakviesta visais laikais ir visur esančiam žmogui skelbti vienintelio Tėvo, kuris Jėzuje Kristuje trokšta surinkti savo išsklaidytuosius vaikus, meilę (plg. Jn 11, 52).
Šiais paskutiniaisiais šimtmečio metais, parengiančiais mus Didžiajam 2000 m. jubiliejui, mes jaučiame stiprų raginimą pakelti akis ir širdis į Tėvą, kad pažintume, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus (KBK, 2779). Šiuo požiūriu apmąstydami Tėve mūsų maldą, kurios mus išmokė pats dieviškasis Mokytojas, galėsime geriau suvokti, koks yra apaštališkojo Bažnyčios įsipareigojimo šaltinis ir kokiu pagrindu Bažnyčia yra iš esmės misijinė lig pat žemės pakraščių.
Tėve mūsų, kuris esi danguje
2. Bažnyčia yra misijinė, nes ji nepaliaudama skelbia, kad Dievas yra kupinas meilės visiems žmonėms Tėvas. Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta, kartais netgi nesąmoningai, ieško slaptingo Dievo veido, kurį mums vis dėlto iki galo atskleidė tik viengimis Sūnus, esantis Tėvo prieglobstyje (plg. Jn 1, 18). Dievas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Visi priimantieji jo malonę su nuostaba atpažįsta esą vieno Tėvo vaikai ir todėl jaučiasi įpareigoti visiems skelbti išganymą.
Vis dėlto šiandienos pasaulyje daugelis dar nepažįsta Jėzaus Kristaus Dievo kaip Kūrėjo ir Tėvo. Daugelis, kartais ir dėl tikinčiųjų kaltės, apsisprendė laikytis indiferentiškumo ar net ateizmo; kai kurie, turėdami plačią ir neapibrėžtą tikėjimo sampratą, susikūrė sau Dievą pagal savo paveikslą; dar kiti suvokia Dievą esant visiškai nepasiekiamą.
Tikinčiųjų užduotis skelbti ir liudyti, jog dangiškasis Tėvas, nors gyvena neprieinamoje šviesoje (1 Tim 6, 16), tačiau savo Sūnuje, įsikūnijusiame Mergelės Marijos įsčiose, mirusiame ir prisikėlusiame, yra artimas kiekvienam žmogui ir duoda galią Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti (plg. KBK, 52).
Teesie šventas Tavo vardas
3. Suvokimas, jog susitikimas su Dievu puoselėja ir išaukština žmogiškąjį orumą, leidžia krikščionims melstis: Teesie šventas Tavo vardas, tai yra: Tegu mus apšviečia tavo pažinimas, kad mes suvoktume tavo geradarystės apimtį, tavo pažadų plotį, tavo didybės pilnumą ir tavo išminties gilybę (šv. Pranciškus. Fonti francescane, 268).
Krikščionys meldžiasi, kad Dievas būtų pašventintas per savo įvaikintuosius ir per tuos, kurių dar nepasiekė jo apreiškimas, suvokdami, jog Dievas savo šventumu išganys visą kūriniją. Bažnyčia darbuojasi įtraukdama žmoniją ir kūriniją į mus maloningai iš anksto išsirinkusio Kūrėjo išganymo planą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje (plg. Ef 1, 9. 4.).
Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia
4. Šiais žodžiais tikintieji prašo dieviškosios karalystės atėjimo ir
šlovingo Kristaus grįžimo. Tačiau šis troškimas neatitraukia jų nuo kasdienių
pareigų pasaulyje; priešingai, dar labiau sustiprina jų įsipareigojimą.
Karalystės atėjimas yra Šventosios Dvasios darbas, ją Viešpats atsiuntė,
kad tobulai išbaigtų jo darbą pasaulyje ir vykdytų kiekvieną pašventinimo
aktą (plg. Romos Mišiolas. IV Eucharistijos malda).
Šiandienos kultūroje įprasta laukti taikos, gerovės, solidarumo, pagarbos
žmogaus teisėms ir visuotinės meilės naujosios eros. Apšviesta Dvasios
Bažnyčia, skelbia, kad ši jau paskelbta Evangelijoje teisingumo, taikos
ir meilės karalystė amžių tėkmėje slėpiningu būdu įgyvendinama per atskirus
asmenis, šeimas ir bendruomenes, apsisprendusius Palaiminimų dvasia radikaliai
gyventi Kristaus mokymu. Per jų pastangas laikinoji visuomenė drąsinama
tobulėti siekiant didesnio teisingumo ir solidarumo.
Bažnyčia taip pat skelbia, jog Tėvo valia, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4), sekdami Kristumi ir jo įsakymu, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, [ir] yra toks: kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau (plg. KBK, 2822).
Jėzus prašo mus to melsti ir todėl moko mus, jog į Dangaus karalystę įeinama ne šaukiant Viešpatie, Viešpatie, bet vykdant dangiškojo Tėvo valią (plg. Mt 7, 21).
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
5. Mūsų laikais vis stiprėja suvokimas, jog visi turi teisę į kasdieninę duoną, t. y. į tai, kas gyvenime būtiniausia. Taip pat jaučiamas teisingos lygybės ir solidarumo, suvienijančio žmones, poreikis. Tačiau vis dėlto daugelis žmonių dar gyvena žmogiškojo orumo neatitinkančiomis sąlygomis. Pakanka pagalvoti apie skurdo ir neraštingumo sritis kai kuriuose žemynuose, apie butų, sveikatos apsaugos bei darbo trūkumą, politinę priespaudą ir karus, niokojančius ištisų žemės regionų gyventojus.
Ką kviečiami daryti krikščionys, susidūrę su šiomis dramatiškomis scenomis? Kaip susijęs tikėjimas gyvuoju ir tikruoju Dievu su žmoniją kamuojančių problemų sprendimu? Enciklikoje Redemptoris Missio rašiau, kad tautos išsivystymą pirmiausia lemia ne pinigai, materialinė pagalba ar techninės struktūros, bet veikiau sąžinės ugdymas ir nuoseklus galvosenos bei elgsenos brendimas. Pagrindinis plėtros veiksnys yra žmogus, ne pinigai ir ne technika. Bažnyčia ugdo sąžines atskleisdama tautoms Dievą, kurio jos ieško nepažindamos, atskleisdama Dievo pagal savo paveikslą sukurtą ir mylimą žmogų, taip pat visų žmonių Dievo vaikų lygybę (58). Bažnyčia, skelbdama, jog žmonės yra to paties Tėvo vaikai, dėl to broliai ir seserys, prisideda prie tikrai broliško pasaulio statybos.
Krikščionių bendruomenė pašaukta prisidėti prie plėtojimo ir taikos ugdymo, darbuodamasi žmogiškosios plėtros srityje, švietimo ir ugdymo institutais, tarnaujančiais jaunimui, nuolat atskleisdama bet kurią priespaudos ir neteisybės formą. Tačiau būdingas Bažnyčios įnašas yra Evangelijos skelbimas, krikščioniškasis asmenų, šeimų ir bendruomenių ugdymas, suvokiant, jog Bažnyčios užduotis nėra tiesiogiai veikti ūkinėje, techninėje ar politinėje plotmėje ar materialiai prisidėti prie plėtros. Bažnyčiai iš esmės rūpi pasiūlyti tautoms ne daugiau turėti, bet daugiau būti, žadinant sąžines per Evangeliją. Tikra žmogiškoji plėtra turi būti grindžiama kaskart vis gilesne evangelizacija (ten pat, 58).
Atleisk mums mūsų kaltes
6. Nuodėmė nuo pradžios esti žmonijos istorijoje. Ji pažeidžia pirminį kūrinio ryšį su Dievu, ir iš čia kyla rimtų pasekmių jo ir kitų žmonių gyvenimui. Kaip nepaminėti, jog daugybė blogio ir nuodėmės apraiškų dažnai randa bendrininkų visuomenės bendravimo priemonėse? Kaip galėtume nepastebėti, jog daugybei žmonių visuomenės bendravimo priemonės tapo pagrindine informacijos ir ugdymo priemone, kuria individai, šeimos ir visuomenė vadovaujasi ir kuri lemia jų elgseną (Redemptoris missio, 37 c) ?
Misijų veikla negali neatnešti atskiriems asmenims ir tautoms meilingo Viešpaties gailestingumo gerosios naujienos. Danguje esantis Tėvas, kaip aiškiai matome palyginime apie sūnų palaidūną, yra geras ir atleidžia atgailaujančiam nusidėjėliui, jis užmiršta kaltę ir grąžina darną bei ramybę. Tai yra tikrasis Dievo veidas, mylinčio Tėvo, duodančio mums jėgų įveikti blogį gerumu ir leidžiančio atsiliepiantiems į jo meilę turėti dalį pasaulio išganyme.
Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams
7. Bažnyčia per savo misijų veiklą yra pašaukta skelbti dieviškosios tėvystės tikrovę, ne tik žodžiais, bet visų pirma per misionierių ir Dievo tautos šventumą. Naujam misijų ad gentes išsiskleidimui, rašiau enciklikoje Redemptoris missio, reikia šventų misionierių. Nepakanka tik atnaujinti sielovados metodus, geriau organizuoti ar koordinuoti bažnytines pajėgas ar nuodugniau tyrinėti biblinius bei teologinius tikėjimo pagrindus. Reikia pažadinti naują degantį šventumo užmojį tarp misionierių ir visoje krikščionių bendruomenėje (90). Dėl baisių ir daugeriopų nuodėmės pasekmių tikinčiųjų pareiga rodyti atlaidumo ir meilės ženklus. Tik patys patyrę Dievo meilę savo gyvenime jie galės mylėti kitus kilniai ir besąlygiškai. Atlaidumas viena aukščiausių dieviškosios meilės, kuri dovanojama visiems atkakliai jos prašantiems, formų.
Neleisk mūsų gundyti
8. Šiuo paskutiniuoju Tėve mūsų prašymu meldžiame Dievą neleisti mums eiti nuodėmės keliu ir išlaisvinti mus nuo blogio, kuris dažnai yra įkvėptas asmeninės būtybės, šėtono, trokštančio sugriauti Dievo planą ir per Kristų įvykdytą išganymą.
Krikščionys, suvokdami esą pašaukti nešti išganymo žinią pasauliui, kur vyrauja nuodėmė ir piktasis, yra raginami patikėti save Dievui ir paprašyti jo, kad kartą visiems laimėjusio Kristaus pergalė prieš šio pasaulio kunigaikštį (plg. Jn 14, 30) taptų kasdieniniu jų gyvenimo patyrimu.
Tokiomis socialinėmis aplinkybėmis, kai vyrauja valdžios ir prievartos logika, Bažnyčios misija yra liudyti Dievo meilę ir Evangelijos galybę, išsklaidančią neapykantą ir kerštą, egoizmą ir indiferentiškumą. Sekminių dvasia atnaujina Kristaus krauju atpirktą krikščionių tautą. Ši mažoji kaimenė, nors su vargingomis žmogiškomis priemonėmis, tačiau laisva nuo visų įtakų, yra siunčiama į visas pasaulio vietas, kad būtų naujosios žmonijos raugu.
Pabaiga
9. Mieli broliai ir seserys, Pasaulio misijų sekmadienis suteikia kiekvienam iš mūsų progą labiau akcentuoti mūsų bendrąjį misijinį pašaukimą, raginantį Kristaus mokinius tapti susitaikinimo ir ramybės Evangelijos apaštalais. Išganymo misija yra visuotinė, kiekvienam žmogui ir asmeniui kaip visumai. Tai visos Dievo tautos ir visų tikinčiųjų užduotis, todėl kiekvienam krikščioniui turi karštai rūpėti misijos. Tai turi būti aistringas rūpinimasis pasaulio išganymu ir degantis uolumas dėl Dievo karalystės statybos. Kad tai galėtų įvykti, būtina nepaliaujamai melstis, idant augtų troškimas nešti Kristų visiems žmonėms. Tam reikalinga asmeninės kančios auka, suvienyta su Atpirkėjo auka. Taip pat būtina asmeniškai įsipareigoti remti misijinio bendradarbiavimo organizacijas. Tarp jų raginu jus ypač atkreipti dėmesį į Popiežiškąsias misijų draugijas, kurių užduotis puoselėti maldą už misijas, remti jų veiklą ir parūpinti lėšų evangelizacijos veiklai. Draugijos veikia glaudžiai bendrabarbiaudamos su Tautų evangelizavimo kongregacija, kuri savo ruožtu koordinuoja misijų iniciatyvas, derindama jas su vietinių Bažnyčių siekiais ir įvairiomis visoje bažnytinėje bendruomenėje esančiomis misijų institucijomis.
Spalio 24-ąją mes švęsime paskutinį misijų sekmadienį šiame tūkstantmetyje, kuriame Bažnyčios evangelizavimo darbas davė tikrai nuostabių vaisių. Padėkokime Dievui už didžiulį misionierių nuveiktą gerą darbą, atgręždami žvilgsnius į ateitį ir su pasitikėjimu laukdami išauštant naujosios Dienos. Visi, dirbantieji Bažnyčios priešakinėse linijose yra tarsi sargybiniai ant Dievo miesto sienų. Mes klausiame jų: Sarge, kiek ilgai dar truks naktis? (Iz 21, 11) ir girdime jų atsakymą: Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia, džiūgauja drauge, nes jie mato savo pačių akimis Viešpatį, grįžtantį į Zioną (Iz 52, 8). Jų kilnus liudijimas kiekviename žemės kampelyje skelbia: Artėjant trečiajam Atpirkimo tūkstantmečiui Dievas rengia didį krikščionybės pavasarį ir jau galima įžvelgti jo aušrą (Redemptoris missio, 86).
Tepadeda mums Marija, Ryto Žvaigždė, su nauju uolumu ištarti visuomet
naują Fiat Tėvo išganymo planui, kad visų tautų ir kalbų žmonės galėtų
išvysti jo garbę (plg. Iz 66, 18). Šito trokšdamas nuoširdžiai siunčiu
misionieriams ir visiems besidarbuojantiems misijų labui savo ypatingą
apaštališkąjį palaiminimą.
Iš Vatikano, gegužės 23-ąją, Sekminių iškilmės