Apr 7, 2–4. 9–14; 1 Jn 3, 13; Mt 5, 1–12
 
 

Šiandien minime ne tik danguje susivienijusius šventuosius. Mūsų šventė apima kur kas daugiau. Švenčiame šventųjų bendravimo slėpinį. Jį išpažįstame „Tikiu“ maldoje: „Tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą…“

Visi šventieji, t. y. Kristaus atpirktieji, pradedant Marija, jau nukeliavusieji gyvenimo kelionę, sudaro vieną bendriją, vieną kūną – šlovingąjį Kristaus kūną, palaimintųjų Bažnyčią. Nors ir skirtingu būdu nei jie, mes priklausome šiai bendrijai. Su danguje esančiaisiais vienijamės ne tikėjimu ir viltimi, bet meile. Tai vienatinio jų ir mūsų Tėvo, vienatinio Atpirkėjo ir vienatinės dvasios meilė. Tai ir meilė, kuri mums duota kaip antrasis įsakymas, vienijantis šventuosius su mumis ir mus tarpusavyje.

Mes, kaip ir jie, esame paženklinti (nors dar neregimu būdu) Dievo tarnų antspaudu (plg. Apr 7, 3) ir priskaičiuoti prie šimtas keturiasdešimt keturių tūkstančių (plg. Apr 7, 4) paženklintųjų. Visa tai turėtų mus suartinti su šventaisiais, kurie jau pirma mūsų tikėjo tai, ką mes tikime, vylėsi tuo, kuo mes viliamės, kentėjo, dėl ko mes kenčiame. Jie mūsų broliai ir draugai. Jų šventumo lobiai yra visos šventųjų šeimos gėris. Tai tie dangaus lobiai, kuriuos krauti skatino Jėzus (plg. Mt 6, 20).

Dėl šios slėpiningos bendrystės šventieji yra drauge su mumis. Anot apaštalo Jono, danguje jie garbina stovėdami priešais Avinėlio sostą. Ir mes tikėjimu bei sakramentais stovime priešais Avinėlio sostą. Tik mūsų broliai šventieji stovi tarsi kitoje altoriaus pusėje. Kai juos šaukiame vardu, pavyzdžiui, per Visų šventųjų litaniją, rodos, tiesiog jaučiame, kad jie į kiekvieną brolišką kreipinį atsiliepia: „Esu!“

Šventųjų bendravimas yra šiandienos Eucharistijos viršūnė. Pažvelkime, kaip Šventraščio skaitiniai atskleidžia šios šventės turinį.

Atkreipkime dėmesį, kaip skiriasi pirmasis ir trečiasis skaitinys. Pirmajame apaštalas Jonas mus įveda į dangiškąją Jeruzalę. Priešais Avinėlio sostą stovi milžiniška visų tautų minia, perėjusi didį sielvartą, išplovusi savo apsiaustus ir juos išbaltinusi Avinėlio krauju (plg. Apr 7, 14), ir gieda šlovės bei pergalės giesmę. Stovintieji priešais Avinėlį šaukia: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 10) Išgelbėjimas – tai ne mūsų nuopelnas ar darbas, bet Jo dovana. Jis vienas yra Šventas, mes esame tik „pašventinti“. Ši neaprėpiama visų giminių, genčių, tautų ir kalbų minia – tai išgelbėtųjų Bažnyčia, įžengusi į savo Viešpaties džiaugsmą ir gyvenanti su Kristumi Dievo slaptumoje (plg. Kol 3, 3).

Nuo šios šlovės vizijos perkėlę dėmesį į Evangelijos skaitinį, pamatome visai kitokį vaizdą. Ir Evangelija kalba apie palaimintuosius, tačiau čia palaimintieji turintys vargdienio dvasią, liūdintys, alkstantys ir trokštantys teisingumo. Tai mūsų keliaujanti Bažnyčia. Tai jos palaiminimai. Keliaujančiai Bažnyčiai Kristus sakė: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 14)

Koks tad skirtumas tarp mūsų ir šventųjų? Jie jau išties yra palaiminti, o mes dar tik gyvename viltimi. Anot Pauliaus, džiaugiamės viltyje (plg. Rom 12, 12). Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas mus įveda į gilią ir paguodžiančią tiesą – ji mus tarsi suvienija su jau pasiekusiais palaiminimų pilnatvę. „Mylimieji, – rašo Jonas, – mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. <…> Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis skaistus“ (1 Jn 3, 2–3).

Taigi jau dabar esame tuo, kas būsime – Dievo vaikai. Pati esmė mums jau priklauso. Dangaus karalystės jau ragavome, jau turime malonę būti Dievo vaikais ir Kristaus bendraįpėdiniais. Dėl to jau priklausome šventųjų bendrijai.

Per Krikštą tapome Dievo vaikais, tačiau kol kas dar esame tarsi neprasikalę ūgleliai, glūdintys sėkloje. Štai kodėl turime darbuotis „savo išganymui su baime ir drebėjimu“ (Fil 2, 12). Darbuokimės, „kol turime laiko“ (Gal 6, 9). Štai didysis skirtumas tarp mūsų ir prieš mus gyvenusių šventųjų – mes dar turime laiko, jie jau ne. Jei šventieji ko nors galėtų pavydėti, tai tikriausiai pavydėtų laiko. Laiko labiau mylėti, tapti tyresniems ir panašesniems į Avinėlį be dėmės. Mes, turintys laiko, vis dėlto nežinome, kiek ir iki kada jo turime. Jėzus yra pasakęs: „Vaikščiokite, kol turite šviesą“ (Jn 12, 35). Tad vaikščiokime, kol turime laiko!

Taigi šiandien apmąstome dangiškosios ir kovojančios Bažnyčios šventųju bendrystę. Palaiminti visi pakviestieji į dangiškąją puotą, Viešpaties surengtą Jo išrinktiesiems. Ten kalbėsime ne simboliais, bet žvelgsim veidas į veidą.