Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės ne prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus ar skausmingus išgyvenimus, bet verčiau apmąstykime tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks įveikti.
Tad šiandien pakalbėkime ne apie mirusiuosius, bet apie pačią mirtį, tiksliau, kaip ją supranta krikščionys.
Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! (1 Kor 15, 54) Norint suprasti, kas čia kalbama, reikia tikėjimo. Turime tikėti, kad Kristus, perėjęs mirtį, amžiams ją nugalėjo.
Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia dviem
įvaizdžiais. Vienas iš jų gimdymas. Visą žmonijos ir pasaulio gyvenimą
Jėzus ir Paulius suvokė kaip laukimo būseną. Ją lygino su gimdančios moters
skausmais (Gimdydama moteris būna prislėgta, <
> bet, kūdikiui gimus,
ji kančią užmiršta iš džiaugsmo (Jn 16, 21); visa kūrinija iki šiol tebedūsauja
ir tebesikankina (Rom 8, 22)).
Mirties dieną pasibaigia ilgos dejonės ir kančios. Gimsta naujas kūrinys,
naujas žmogus, kuriam skirta gyventi amžinai. Todėl liturgija šventųjų
mirtį vadina gimimu. Mes jau esame naujoji kūrinija, t. y. Dievo vaikai,
tačiau, sako apaštalas Jonas, dar nepasirodė, kas išties būsime (plg.
1 Jn 3, 2). Iš motinos įsčių išėjęs vaikelis patenka į šviesą.
Mirtis dar lyginama su krikštu. Aš turiu būti pakrikštytas krikštu, sakė Jėzus, artėjant Jo kančios ir mirties valandai (plg. Lk 12, 50). Krikštas ir mirtis neperskiriami ir apaštalo Pauliaus žodyne: su juo palaidoti krikšte (Kol 2, 12); mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje (Rom 6, 3). Ši simbolika kilo iš katechumeno panardinimo vandenin ir apvilkimo Krikšto drabužiu. Krikštas mumyse numarina senąjį žmogų ir mus atgimdo naujam gyvenimui. Anot Pauliaus, mirdami mes nusimetame senąjį drabužį vargingąjį kūną ir esame apvelkami nauju drabužiu šlovinguoju prisikėlusiuoju kūnu (plg. 1 Kor 15, 42; 2 Kor 5, 2). Krikščioniškoji tradicija Šventosios Dvasios apvaisintą krikšto vandenį lygina su gyvybę teikiančiomis motinos įsčiomis, iš kurių mes išeiname naujam gyvenimui.
Džiaukimės, galėdami drąsiai sakyti prisikėlusio kūno akimis regėsiu
Viešpaties veidą!
Parengta pagal t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.