32 eilinis sekmadienis (A)
Mt 25, 1–13
 

Mes visi, kaip palyginimo mergaitės, laukiame atvykstančio jaunojo, pakviesiančio mus į vestuvių puotą. Niekas iš mūsų nežinome nė dienos, nė valandos, kada jis atvyks. Tačiau nebūkime kaip paikosios mergaitės, pasiėmusios žibintus, bet pamiršusios alyvą. Dievas mums suteikė niekados neišsenkančią alyvą – Šventąją Dvasią. Tai Ji neleidžia mūsų žibintams užgesti.

Viešpaties Dvasia yra tiesos Dvasia, atverianti Raštų prasmę (plg. Jn 16, 13). Ji nenuilstanti mūsų Guodėja (plg. Jn 14, 26). Tai Ji, į mūsų širdis išlieta meilės Dvasia, mus apdovanoja tarpusavio meile (plg. Rom 5, 5). Kaip aliejus malšina žaizdų skausmą, taip Dvasia gydo nuodėmių paliktus randus. Kaip aliejus imtynininkui suteikia mitrumo, taip Dvasia sustiprina mus kovai su pagundomis. Kaip aliejus priverčia lempą skaisčiai šviesti, taip Dvasia mus uždega Viešpaties ilgesiu.

Per Sutvirtinimo sakramentą vyskupas, tardamas žodžius „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“, krizma patepa mums kaktą. Taigi laukdami sugrįžtančio Jėzaus galime diena iš dienos šauktis Šventosios Dvasios, nes Viešpats „pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 22). Drąsiai kvieskime Šventąją Dvasią, nes esame paženklinti neišdildoma Jos žyme. Ji mūsų tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas prieš visus piktojo darbus.

Šiandienos Evangelija prabyla apie paskutiniuosius dalykus. Ypač akcentuoja budėjimą, laukimą. Visoje Bažnyčios liturgijoje labai stiprus eschatologinis laukimas, pavyzdžiui, po konsekracijos skelbiama: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant“. Maldoje po „Tėve mūsų“ sakoma: „<…> Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“. Ši laukimo įtampa Bažnyčioje kyla iš mūsų gauto Dvasios „užstato“: „Davei mums ir amžinojo gyvenimo laidą, nes Jėzaus iš numirusių prisikėlimas ir Šventosios Dvasios atėjimas leidžia mums tikėtis amžinųjų Velykų“.
Pasak šv. Bazilijaus, Šventoji Dvasia ne vien stumteli mus, krikščionis, laukimo link, bet ir  Jos antspaudas, įspaustas atpirktuosiuose, bus galutinio išganymo ženklas: „Tiems, kurie buvo paženklinti Šventosios Dvasios antspaudu atpirkimo dienai ir išsaugojo nepaliestus ir nesumažėjusius Dvasios vaisius, bus ištarta: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne. Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius’ (Mt 25, 21)“.

Laukdami savo Jaunikio prašykime Šventąją Dvasią uždegti mūsų širdis. Anot šv. Augustino, „Tebudi tavo širdis, tebudi tavo tikėjimas, tebudi tavo meilė. Uždekite savo žibintus. Tegu Jaunikis randa jus mylinčius, idant pakviestų į vestuvių puotą, kur jūsų žibintai niekados neužges“.

Taigi krikščioniui, kurio visas gyvenimas yra ilgesingas Viešpaties laukimas, svarbu nepaliauti budėti. „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 10).  Tuomet mūsų susitikimas su Viešpačiu bus džiaugsmingas, nes Jis pats eina ieškoti Jo vertų ir pasitinka juos prie kiekvieno jų užmojo (plg. Išm 6, 16). Dėkokime Dievui už malonę dalyvauti Eucharistijos puotoje, nes „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9). Melskime, kad visi susitiktume dangiškajame pokylyje.