MES DŽIAUGSMINGAI LIUDIJAME VILTIES EVANGELIJĄ EUROPOJE
Gyvenimo, vilties ir džiaugsmo Dievas tebūna su jumis visais! Tai yra sveikinimas ir tampantis malda troškimas, kuriuo mes, į Sinodą susirinkę vyskupai, kreipiamės į jus, broliai ir seserys tikintieji, ir į visus mūsų Europos piliečius.
Tai yra taip pat iššūkis kiekvieno iš mūsų gyvenime.
Viltis yra galima
1. Žmogus negali gyventi be vilties: gyvenimas taptų beprasmis ir nepakeliamas. Tačiau kasdien šią viltį silpnina, puola ir griauna tokia daugybė kančios, nerimo ir mirties formų, persmelkiančių daugelio europiečių širdis ir visą mūsų kontinentą. Negalime ignoruoti šio iššūkio. Dievo dvasia, įveikianti visokį nusivylimą, leidžia mums dalytis užuojauta, kurią Jėzus reiškia kaimenei be ganytojo (plg. Mk 6, 34). Telydi jis mus ir teparemia, kai mes su meile ir simpatija dalyvaujame sunkumuose ir dramatiškose situacijose daugybės vyrų ir moterų senų, suaugusių, jaunuolių ir vaikų, sergančių, be išsilavinimo, darbo, pastogės, tėvynės, nepripažįstamų, kurių paminamos pamatinės teisės į gyvenimą, lygybę, laisvę ir taiką.
Iš tikrųjų, broliai ir seserys, žmogus negali gyventi be vilties. Tačiau ar ji įmanoma, ir kas galėtų duoti jam šią viltį, kai daugybė vilčių netgi visai neseniai buvo taip apgailėtinai apviltos?
Apšviesti tikėjimu į Jėzų Kristų, su nuolankiu tikrumu žinome, jog neklaidiname jūsų, sakydami, kad viltis galima netgi šiandien ir kad ji galima visiems. Dievas savo tėviška meile nė vienam neatima šios galimybės, nes jis nori, kad kiekvienas žmogus galėtų būti visiškai laimingas.
Štai kodėl su džiaugsmu ir autoritetu, priklausančiu kalbantiems mus atsiuntusio Viešpaties Kristaus vardu, mes tampame Vilties Evangelijos pasiuntiniais ir liudytojais visai Europai. Žodžiais, kuriais šventasis Petras kreipėsi į pirmuosius krikščionis, mes kreipiamės į jus: Neišsigąskite ir nesutrikite. Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 14 15).
Mes tikime į Jėzų Kristų, vienintelę ir tikrą žmogaus ir istorijos viltį
2. Mes skelbiame šiuos vilties žodžius iš Romos, kur buvome popiežiaus sukviesti į Sinodą prie apaštalų kapų. Tai antrasis Europai skirtas Sinodas, kuriame mes atsidavėme maldai, mąstymui ir diskusijai tema: Jėzus Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje, vilties šaltinis Europai. Mūsų, vyskupų, tarpusavio bendrystėje su Šventuoju Tėvu ir visais dalyvavusiais šiame sinodiniame susirinkime patyrėme gilų tikėjimo ir meilės išgyvenimą. Taip pat išgyvenome Jėzaus, esančio ir besidarbuojančio tarp mūsų, buvimą, tarsi pakartodami mokinių dvasinį patyrimą kelyje į Emausą (plg. Lk 24, 1335).
Naujojo tūkstantmečio Didžiojo jubiliejaus išvakarėse mūsų širdžių žvilgsniai nukreipti į Jėzų. Mes žvelgėme į jo veidą ir buvome vedami dar kartą atnaujinus entuziastingai išpažinti savo tikėjimą drauge su Petru: Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (plg. Mt 16, 16). Tu esi amžinasis Tėvo Žodis, atėjus laiko pilnatvei, iš Mergelės Marijos priėmęs kūną (plg. Gal 4, 4) ir tapęs žmogumi, tokiu kaip mes ir dėl mūsų (Jn 1, 14). Tu esi sužadėtinis, mylintis savo Bažnyčią ir atsiduodantis dėl jos (Ef 5, 25); tu parodai mums Tėvo veidą (plg. Jn 1, 18), tu esi žmogaus Atpirkėjas, vienintelis pasaulio Gelbėtojas. Iš šio tikėjimo išpažinimo, kuris kaip dalis įeina į nepertraukiamą visų laikų ir platumų Bažnyčios išpažinimą ir jį išplėtoja, lygiai taip pat nesustabdomai ir įtikinamai ir mumyse visuose gimsta džiaugsmingas mūsų vilties išpažinimas: Viešpatie, tu esi prisikėlęs ir gyvas, esi nuolat nauja Bažnyčios ir žmonijos viltis; tu esi vienintelė tikra žmogaus ir istorijos viltis. Jau šiame gyvenime ir ateisiančiame, anapus mirties, tu esi tarp mūsų garbės viltis (Kol 1, 27). Jumyse ir su jumis mes randame tiesą. Mūsų būtis įgauna prasmę, bendrystė tampa įmanoma, įvairovė gali tapti turtingumu, o karalystės galia darbuojasi istorijoje, padėdama statyti žmogaus miestą. Meilė suteikia žmogaus pastangoms amžiną vertę. Kančia tampa išganinga, gyvenimas nugalės mirtį, kūrinija dalyvaus Dievo vaikų garbėje.
Visa tai mes išpažįstame bendrystėje su jumis, broliai ir seserys, kurie su mumis dalijatės tikėjimu į Viešpatį Jėzų.
Europai, kurioje gyvename ir kuri trokšta vilties ir dažnai patiria pavojų nusivilti, drauge su jumis mes vėl kartojame popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, ištartus mūsų Sinodo darbų pradžioje: Iš Viešpaties gauta galia Bažnyčia kartoja šiandienos žmogui: trečiojo tūkstantmečio Europa, nenuleisk rankų! (Sof 3, 16); neprarask drąsos, neatsiduok ateities neturinčiai galvosenai ir gyvensenai, nes mes sudedame savo tikrąją viltį į Dievo žodį!
Dėkojame Dievui už Bažnyčioje esančius vilties ženklus
3. Skelbdami jums Vilties evangeliją, vedami Dievo žodžio klausymo ir klusnūs Dvasiai, skaitydami laiko ženklus, norime garantuoti, kad viltis, kurios šaltinis yra Viešpats Jėzus, kuri ir yra pats Jėzus, nėra nei sapnas nei utopija. Viltis yra tikrovė, nes Jėzus yra Emanuelis, Dievas - su - mumis; jis yra Prisikėlusysis ir amžinai gyvas savo Bažnyčioje, besidarbuojantis dėl žmonijos ir visuomenės išganymo. Mūsų viltis yra tikra: jos ženklai yra konkretūs, regimi ir tam tikra prasme apčiuopiami. Kadangi Dvasia Kūrėja, kurią nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats paliko tikintiesiems kaip savo pirmąją dovaną, yra visuomet esanti. Jis yra Viešpats, teikiantis gyvybę, ir netgi šiandien jis darbuojasi veiksmingiau ir geriau Europos Bažnyčiose ir visuomenėse.
Bažnyčia, būtent todėl, kad ji yra Kristaus Jėzaus, mūsų vilties, Kūnas ir Sužadėtinė, pačia savo esme yra vilties bendrija. Ji nuolat gauna iš Viešpaties malonę ir galią teikti viltį ir šiandienos Europai. Žvelgdami į mūsų Bažnyčios kasdienį gyvenimą galime pažinti daugeriopus mažus ir didelius vilties ženklus, pažadinamus ir maitinamus Dvasios.
Vilties ženklas yra daugybė visų krikščioniškųjų konfesijų kankinių, gyvenusių šiame šimtmetyje tiek Vakarų, tiek Rytų šalyse, taip pat mūsų dienomis: jų viltis buvo stipresnė už mirtį! Mes negalime ir nenorime užmiršti jų liudijimo. Jis labai brangus ir besąlygiškai būtinas mums visiems, nes mums primena, kad be kryžiaus nėra išganymo ir nedalyvaujant nukryžiuoto ir dovanojančio atleidimą Kristaus meilėje nėra tikro krikščioniškojo gyvenimo.
Kitas vilties ženklas yra šventumas daugybės mūsų laiko vyrų ir moterų, ne tik tų, kurie Bažnyčios oficialiai paskelbti palaimintaisiais, bet ir tų, kurie savo būties kasdienybėje su paprastumu ir didžiadvasiškai atsidavę gyveno ištikimybe Evangelijai.
Kiti vilties ženklai yra:
Rytų Europos Bažnyčių laisvė, atgauta pranašiško ir ryžtingo Šventojo Tėvo indėlio dėka. Ši laisvė atvėrė naujas pastoracinio darbo galimybes ir dėl atgimusių pašaukimų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą, atnešdama naujus iššūkius brandžiau naudotis atsakomybe;
padidėjęs Bažnyčios sutelktumas savo dvasinei misijai ir įsipareigojimui padaryti evangelizaciją prioritetu, taip pat socialinėje ir politinėje srityje;
buvimas ir paplitimas naujų judėjimų ir bendruomenių, per kuriuos Dvasia pažadina krikščioniškąjį gyvenimą, stipriau paženklintą evangeliniu radikalizmu ir misijiniu polėkiu;
atnaujinto atsidavimo Evangelijai ir didžiadvasiško paslankumo tarnystei išsiskleidimas, kurį ta pati Šventoji Dvasia pažadina ir tradiciškesnėse Bažnyčios srityse, kaip antai parapijose, tarp pašvęstojo gyvenimo žmonių, pasauliečių tikinčiųjų draugijose, maldos ir apaštalavimo grupėse ir įvairiose jaunimo bendrijose;
didėjantis visiems krikščionims priklausančios bendros atsakomybės suvokimas, atsižvelgiant į jų dovanų įvairovę ir tarpusavio papildomumą vienoje Bažnyčios misijoje;
moterų buvimas ir auganti veikla krikščionių bendruomenės gyvenimo struktūrose bei įvairiose srityse.
Su gilaus dėkingumo Viešpačiui jausmu mes atpažįstame kaip vilties ženklą žengimą pirmyn ekumeninėje kelionėje, tiesoje, meilėje ir susitaikinime, netgi didelių sunkumų akivaizdoje. Mes ypač su pasitenkinimu sveikiname Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo, kurią 1999 m. spalio 31 d. Augsburge pasirašo mūsų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos atstovai. Po keturių šimtmečių pasiekėme susitarimą dėl tam tikrų pamatinių tiesų svarstant esminį mūsų tikėjimo aspektą. Mes taip pat prisimename, kaip šiltai buvo priimtas Šventasis Tėvas, neseniai lankęsis Rumunijoje.
Kitas vilties ženklas yra Rytų ir Vakarų Bažnyčių pasikeitimas dovanomis, kuris per šiuos metus suintensyvėjo ir dvasiniu bei pastoraciniu atžvilgiu praturtino Bažnyčią, pašauktą kvėpuoti abiem plaučiais ir su viena širdimi, kupina Kristaus ir jo Dvasios meilės.
Leidžiamės Viešpaties atverčiami ir atsiliepiame į savo pašaukimą.
4. Brangūs broliai ir seserys, mūsų jums skelbiama ir liudijama krikščioniškoji viltis yra ne tik galima ir ne vien pasireiškia kaip konkreti tikrovė. Ji yra dovana ir atsakomybė visoms mūsų Bažnyčioms ir bendruomenėms ir kiekvienam iš mūsų.
Tokio suvokimo šviesoje mes visi drauge privalome nuolankiai ir drąsiai ištirti sąžinę, kad galėtume pripažinti savo baimes ir klaidas ir nuoširdžiai išpažintume nepaslankumą tikėti, apsileidimus, neištikimybę ir kaltes.
Tačiau mūsų širdys tebūna nuolat pilnos vilties, su tikrumu suvokiant, jog Tėvas visuomet taiko gailestingumą išpažįstantiems savo nuodėmes ir juos primygtinai ragina atsiversti ir atnaujinti savo gyvenimą.
Nebijokite! Rimta situacija dėl daugybės europiečių religinio abejingumo, to, kad ir mūsų kontinente yra daugybė žmonių dar nepažįstančių Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios, dar nepakrikštytų, dėl sekuliarizmo, nuodijančio daugybę krikščionių, įpratusių mąstyti, daryti sprendimus ir gyventi lyg Kristus neegzistuotų, visa tai anaiptol neužgesina mūsų vilties, atvirkščiai, tai padaro ją nuolankesnę ir labiau gebančią pasitikėti vien Dievu. Iš jo gailestingumo mes priimame malonę ir pasirengimą atsiversti. Mieli broliai ir seserys Viešpatyje, kurie sudarote piligriminę Dievo tautą šiandienos ir rytojaus Europoje, mes drįstame jums Kristaus vardu su pasitikėjimu tarti: leiskitės atverčiami Viešpaties ir su atnaujintu uolumu atsiliepkite į apaštališkąjį ir misijinį pašaukimą, gautą Krikštu! Visi drauge vyskupai, kunigai, diakonai, pašvęstojo gyvenimo ir pasauliečiai tikintieji, vyrai ir moterys kiekvienas pagal savo dovanas ir užduotis paaukokite savo širdį ir gyvenimą didingam ir įkvepiančiam užmojui, drauge su Kristumi darbuokimės dėl išganymo laisvės ir laimės kiekvieno žmogaus, o ypač mūsų brolių ir seserų Europoje. Mūsų Europos Bažnyčių kunigai, į jus, nuostabiu atsidavimu gyvenančius jums patikėta tarnyba, mes būdami dėkingi ir pasitikėdami kreipiamės šiais žodžiais: nepraraskite dvasios ir nesileiskit nugalimi nuovargio; tęskite savo neįkainojamą ir nepamainomą tarnybą broliškai vienydamiesi su mumis, vyskupais, su broliais kunigais ir didžiadvasiškai bendradarbiaudami su pašvęstojo gyvenimo ir visais pasauliečiais tikinčiaisiais.
Broliai ir seserys Viešpatyje, visi drauge pasitikėdami tęskime savo ekumeninę kelionę, kad galėtume nuoširdžiau ir tikėtiniau gyventi savo atsakomybe. Iš naujo atskleiskime ryšius, jungiančius mus su mūsų žydų tikėjimo vyresniaisiais broliais; būkime atviri pagarbiam ir brandžiam dialogui su kitų religijų atstovais, sustiprindami savo misijinį polėkį ir eidami į visą pasaulį (plg. Mk 16, 15).
Pašaukti ir pasiųsti Vilties evangeliją skelbti, švęsti ir jai tarnauti
5. Kad Europa galėtų įgyvendinti susitikimo su Kristumi poreikį, Šventasis Tėvas pakartotinai kviečia labai uoliai ir neatidėliotinai imtis naujosios evangelizacijos uždavinio, todėl nepavarkime skelbę, šventę ir tarnavę Vilties evangelijai.
Skelbkime Vilties evangeliją! Pasaulyje, apkurtusiame nuo tokios daugybės žodžių ir dažnai nesugebančiame niekuo patikėti, mes atnaujiname Petro tikėjimo išpažinimą: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 68). Visų pirma mes pavedame save šiam Žodžiui, kurį skaitėme, apmąstėme ir kuriuo meldėmės Šventajame Rašte. Savo Bažnyčiose įsipareigokime suteikti naują impulsą skelbimui per gyvenimo liudijimą, pamokslavimui, katechezei, teologiniams tyrinėjimams, religinei kultūrai ir mokslo ir tikėjimo dialogui. Palydėkime siekiančius Krikšto arba tuos, kurie jau pašaukti išgyventi Krikštą kasdien reikliuose tikėjimo keliuose. Išmokykime juos priimti Bažnyčios mokymą klusnia širdimi ir visiškai pritariant, kad mūsų galvosena ir elgsena sutaptų su Jėzaus Evangelija.
Švęskime Vilties evangeliją! Visuomenėje ir kultūroje, kuri dažnai uždara transcendencijai, atbukinta konsumizmo nuostatų, pavergta senų ir naujų stabmeldysčių, su pagarbia baime iš naujo atraskime slėpinio prasmę. Atnaujinkime mūsų liturginius šventimus, kad jie galėtų būti iškalbingesnis Viešpaties Kristaus esamybės ženklas. Garantuokime naują erdvę tylai, maldai ir kontempliacijai. Grįžkime prie sakramentų, ypač prie Eucharistijos ir Atgailos, kurie yra išganymo, susitaikinimo, laisvės ir naujos vilties šaltiniai.
Tarnaukime Vilties evangelijai! Europoje, paženklintoje užsisklendimo savyje ir įvairių egoizmo formų, vienintelis kelias, leidžiantis atgauti viltį jos netekusiems, yra asmeniniai ir bendruomeniniai veiklios artimo meilės darbai. Taigi apsispręskime mylėti! Gyvenimu, atspindinčiu ir liudijančiu Dievą, kuris yra Meilė, atverkime savo širdis priimdami ir rūpindamiesi kiekvienu kenčiančiu ar baimingu broliu bei sese, atsiverkime meilės vargšams pirmenybei, dalijimuisi gėrybėmis per paprastesnį gyvenimą. Atverkime savo meilę išsaugodami ir puoselėdami kūriniją, kuri yra Dievo dovana mums ir ateities kartoms. Atsiverkime didžiadvasiškai ir atsakingai angažuodamiesi statyti žmonijos miestą tiesa, teisingumu, laisve ir solidarumu vieninteliais išliekančiais taikingo žmogiškojo bendro buvimo šulais.
Pažinkime šiandien Europoje esančius vilties ženklus
6. Mūsų vilties išpažinimas kviečia mus dabar ypatingu žvilgsniu pažvelgti į Europą, į jos sudėtingą geografinę tikrovę, tačiau pirmiausia į jos istoriją ir kultūrą, kurios neatskiriamai susijusios su krikščionybe. Dar kartą žvelgiame tikėjimo žvilgsniu, kuris netgi istorijos prieštarose leidžia mums atpažinti esančią Dievo Dvasią, atnaujinančią žemės veidą.
Mes visi susiduriame su dramatiškomis ir nerimą keliančiomis situacijomis, atskleidžiančiomis blogio dvasios ir jos sekėjų darbus. Kaip galėtume pamiršti visas pamatinių žmogaus teisių, tiek atskirų asmenų, tiek mažumų ar tautų, pažeidimo formas, ypač etninį valymą ir trukdymą pabėgėliams grįžti į savo namus nepaprastam neteisybės, prievartos ir mirties svoriui grėsmingai slegiant mūsų šimtmetį jo pabaigos metais?
Vis dėlto toje pačioje Europoje esama reiškinių ir motyvų, teikiančių pagrindo vilčiai!
Mes džiaugsmingai konstatuojame augantį tautų tarpusavio atvirumą, susitaikinimą tarp šalių, ilgą laiką buvusių svetimų ar priešiškų viena kitai, tolydžio vykstantį atsivėrimą Rytų Europos šalims, siekiant gilesnės vienybės. Stiprėja tarpusavio pripažinimas, plečiasi bendradarbiavimas ir visokeriopi mainai, tad palengva kuriama kultūra ir netgi Europos savimonė, kuri ypač tarp jaunimo ugdo broliškumo jausmą ir norą dalytis.
Kaip labai pozityvų veiksnį pažymime, kad visas šis procesas vyksta pagal demokratines taisykles taikingai ir laisvės dvasia, gerbiant ir vertinant teisėtą įvairovę, drąsinant ir palaikant Europos vienijimosi procesą.
Su pasitenkinimu sveikiname visa, kas buvo padaryta tiksliau apibrėžiant pagarbos žmogaus teisėms sąlygas bei būdus.
Galiausiai, atsižvelgdami į teisėtą ir būtiną ekonominės bei politinės Europos vienybės kontekstą, mes pripažįstame, viena vertus, vilties ženklus, kylančius iš gyvenimo kokybės bei teisių reikšmės pripažinimo; tačiau, kita vertus, mes gyvai trokštame, kad kūrybingai ir ištikimai laikantis humanistinių ir krikščioniškųjų mūsų kontinento tradicijų būtų garantuota pirmenybė etinėms bei dvasinėms vertybėms. Šis mūsų troškimas kyla iš tvirto įsitikinimo, jog Europoje neįmanoma tvirta ir vaisinga vienybė, jeigu ji nebus grindžiama jos dvasiniais pamatais!
Dėl viso to mes dėkojame Dievui ir pripažįstame nuopelnus visų, kurie darbuojasi įvairiose Europos institucijose ir yra pasirengę dialogui ir bendradarbiavimui su mūsų Bažnyčiomis.
Kaip krikščionys mes norime ir kviečiame taip pat jus būti įsitikinusiais ir pavyzdingais Europos piliečiais, pasirengusiais prisidėti savo indėliu į šiandienos ir rytojaus Europą, vertinant suvienytosios Europos tėvų įkūrėjų mums paliktą brangų palikimą.
Mūsų, Ganytojų, puoselėjama nuoširdi meilė Europai ragina kreiptis į tuos, kuriems pirmiausia instituciniu, politiniu ir kultūriniu lygmeniu tenka ypatinga atsakomybė už mūsų kontinento ateitį;
netylėkite, bet pakelkite savo balsą, kai pažeidžiamos individų, mažumų ir tautų žmogaus teisės, pradedant nuo teisės laisvai išpažinti religiją; ypatingą dėmesį kreipkite į žmogaus gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat santuoka pagrįstos šeimos klausimus. Tai yra pamatai, ant kurių stovi mūsų bendri Europos namai;
drąsiai ir neatidėliodami tęskite Europos integracijos procesą, plėsdami sąjungos šalių narių ratą, išmintingai atsižvelgdami į istorines ir kultūrines tautų skirtybes, išlaikydami žmogiškąja ir kultūrine prasme Europai būdingų vertybių visumą ir vienybę;
laikydamiesi teisingumo ir lygybės, jausdami didelį solidarumą atsiliepkite į augantį migracijos reiškinį ir įžvelkite jame naujų Europos ateities resursų;
dėkite visas pastangas, kad jaunimui būtų garantuota tikrai žmogiška ateitis per darbą, kultūrą, auklėjimą, pagal moralines ir dvasines vertybes;
išlaikykite Europą atvirą visoms pasaulio šalims, dabartiniame globalizacijos kontekste toliau įgyvendindami ne tik ekonominio, bet taip pat socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo formas. Priimkite tą raginimą, kurį mes atnaujiname drauge su Šventuoju Tėvu, nubraukti ar bent sumažinti besivystančių šalių tarptautinius įsiskolinimus, kaip jau padarė kai kurios šalys.
Priėmus šiuos ir kitus įsipareigojimus krikščioniškosios mūsų Europos šaknys ir jos turtingas humanistinis paveldas galės rasti naujų išraiškos formų tikram žmogaus asmens ir visuomenės gėriui.
Drauge melskimės už Europą ir pasaulį
7. Skirdamiesi nuo jūsų, skaitančių ar girdinčių šį tekstą, mes kreipiame savo maldą į gyvybės, vilties ir džiaugsmo Dievą.
Melskitės drauge su mumis: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Lk 1, 46 47).
Kaip Marija mes šloviname Dievą už jo gailestingumą, per kartų kartas siekiantį iki pat mūsų laikų vyrų bei moterų.
Mūsų Dievas yra ištikimas! Jis niekuomet nepamiršta pažado, duoto Abraomui bei jo palikuonims, ir gailestinga savo rankos galybe jis visuomet ateina į pagalbą kiekvienai tautai.
Jis vadovauja žmonijos istorijai ir veda ją iš epochos į epochą, kol bus įvykdytas jo meilės planas.
Kaip Ganytojai ir broliai įkvėpti šio tikrumo mes kartojame savo pasitikintį kreipimąsi.
Europos Bažnyčia, nebijok! Įgyvendink savo atsakomybę! Ateis laikas jau galima įžvelgti jo ženklus! kai gėris triumfuos prieš blogį. Kaip Marija meldėsi kupina tikėjimo ir vilties, išdidūs žmonės ir tautos bus išsklaidyti, galiūnai numesti nuo sostų, turtuoliai paleisti tuščiomis ir alkstantieji apdovanoti gėrybėmis (plg. Lk 1, 5153).
Europos Bažnyčia, nebijok! Europos Bažnyčia, nebijok! Vilties Dievas tavęs neapleis. Tikėk jo gelbstinčia meile! Vilkis jo atleidžiančiu, atnaujinančiu ir atgaivinančiu gailestingumu.
Turėk viltį Viešpatyje ir nebūsi sugėdinta per amžius!