Vilniaus arkivyskupą metropolitą A. J. Bačkį, kuris buvo Vyskupų Sinodo nepaprastojo susirinkimo Europos klausimais baigiamąjį pranešimą rengusios komisijos vicepirmininkas, kalbina „Bažnyčios žinių” korespondentė Jūratė Kuodytė.

Kokie, jūsų manymu, svarbiausi Sinodo baigiamojo dokumento akcentai?

Buvo labai įdomu išgirsti 140 vyskupų pasisakymus apie parengiamąjį Sinodo dokumentą. Žvelgiant į Europos panoramą, stebėjome liūdnus, dramatiškus ženklus: etninis valymas, karai, kai kur Bažnyčios persekiojimai, mažesnių tautų skriaudimas. Bažnyčiose kai kur trūksta pašaukimų, auga visuomenė, nenorinti pripažinti dvasinių dalykų, Bažnyčia atrodo tartum mirštanti, neturinti ateities, t. y. kai kur Bažnyčia atrodo nerandanti savo vietos. Labai skiriasi Vakarų ir Rytų pasauliai. Rytai, išgyvenę persekiojimus, bando pastatyti ant kojų Bažnyčią. Vakarų pasaulis, viską išbandęs, pripažįsta savo nusivylimą. Todėl baigiamajame Sinodo dokumente buvo ypač pabrėžiama viltis. Žmogus negali gyventi be vilties, ir mes sakome, kad viltis įmanoma. Šiandien Kristus šių dienų žmogui, šių dienų visuomenei, tautoms yra tikroji viltis. Jis yra tikroji viltis pasauliui ir Europai. Yra daug vilties ženklų: yra pajėgių žmonių, naujų religinių judėjimų, Bažnyčia atsinaujina. Sakyčiau, baigiamasis dokumentas ragina kalbėti su viltimi.

Iš krikščioniškosios žiniasklaidos sužinojome, jog gyvą atgarsį sukėlė kardinolo Carlo Maria Martini kalba, kurioje jis kvietė plačiau diegti Bažnyčioje kolegialumą. Gal galėtumėte pakomentuoti kardinolo mintis.

Pačiame Sinode jo kalba nesukėlė jokių reakcijų. Iš 160 dalyvių pasisakė tik vienas. Žiniasklaida gal klaidingai interpretavo kardinolo Martini kalbą. Jis kalbėjo, kad iš susirinkusių į šį Sinodą vyskupų nė vienas nėra dalyvavęs Visuotiniame Susirinkime, nuo kurio praėjo jau beveik 40 metų. Jis klausė, ar neatėjo laikas vėl visiems susirinkti ir panagrinėti įvairias temas. Štai čia didžiausia bendrystė, kolegialumas – noras rengti Vatikano III susirinkimą. Taigi tarsi neužtektų tų penkių kontinentinių Sinodų. Kaip kolegialumo išraišką galėčiau pažymėti ir tai, kad popiežius dalyvavo visose diskusijose, išklausė visus 140 vyskupų pranešimus, per pertraukas dar pasikviesdamas kai kuriuos vyskupus pietų.

Dar viename dokumente analizavome Europos Bažnyčių padėtį, norėdami pateikti gaires, kaip skelbti Kristaus žodį, kaip švęsti Dievo žodį ir kaip tarnauti visuomenei.

Kaip nusakytumėte baigiamojo Sinodo dokumento esmę ir paskirtį?

Šio dokumento esmė – skelbti Dievo žodį, evangelizuoti. Turime pirmiausia skelbti Kristų, o paskui jau švęsti, eiti sakramentų, kai žmogus jau turi tikėjimą, sąmoningai jį priėmęs. Reikia gyventi ne tik žodžiais, bet tarnauti visuomenei, tokiu būdu išreiškiant artimo meilę. Baigiamasis dokumentas buvo kartu paraginimas bei padrąsinimas kunigams ir pasauliečiams. Buvo pastebėti ir įvertinti naujieji religiniai judėjimai. Visas dokumentas yra vilties ženklas. Pasak vieno vyskupo, kai kurių Sinode kalbėjusių vyskupų mintys buvo tarsi iš Ezekielio knygos, kur kalbama apie mirusiųjų slėnį. Jie matė tik liūdnus ženklus Bažnyčioje. Bet Dievas veikia šių dienų Bažnyčioje ir gali ją atgaivinti net ten, kur vien tik pelenai belikę. Baigiamajame dokumente kalbėta ir apie politinius dalykus, įvertintas demokratiškumas, bendraeuropietiškos sąmonės atsiradimas, solidarumas ir vienybė. Pareiškime Europos vadovams priminėme, kad viskas remiasi žmogumi, gyvybe ir šeima. Su viltimi kreipėmės į Europos įstatymų leidėjus, kad jie šito neužmirštų. O Šventasis Tėvas, užbaigdamas Sinodą, per šv. Mišias Europą ragino neužmiršti tų moralinių ir religinių vertybių, ant kurių ji buvo pastatyta.

Jūsų manymu, kardinolo Joachimo Meisnerio pastaba apie bažnytinės biurokratijos augimą ir raginimas kovoti su „popierių srautais” ir „dokumentų kalnais” aktualesnė Rytų ar Vakarų Bažnyčiai?

Kardinolo J. Meisnerio priekaištas tinka kiekvienai instancijai. Aišku, tai labiau būdinga turtingesnėms Bažnyčioms, turinčioms savo struktūras, daug patarnautojų ir t. t. Bet biurokratizmas pavojingas ir mažiausiai parapijai. Kunigas gali elgtis ir kaip valdininkas, ir kaip sielovadininkas. Kardinolo J. Meisnerio priekaištą visuomet galima pritaikyti bet kuriai institucijai.