Kristaus Karaliaus iškilmė
Ez 34, 11–12. 15–17; 1 Kor 15, 20–26a. 28; Mt 25, 31–46
 

Šiandien paskutinis liturginių metų sekmadienis. Jis skirtas Jėzui Kristui – Ganytojui ir Karaliui. Šiais dviem skirtingais įvaizdžiais atskleidžiamas tas pats asmuo, tačiau šie įvaizdžiai tokie talpūs, kad tarp jų driekiasi ištisa išganymo istorija. Pirmajame skaitinyje vyrauja Ganytojo įvaizdis, antrajame skaitinyje ir Evangelijoje – Karaliaus.

Pranašas Ezechielis tapo gerojo Ganytojo paveikslą. Jis į Jahvės lūpas įdeda žodžius: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu, aš pats jas ilsinsiu, suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas...“ Skaitydami Bažnyčios Tėvus aptiksime žodį Dievo synkatabasis. Juo nusakomas Dievo maloningumas, prielankumas. Galingas Karalius, prieš kurį kiekvienas turėtų apmirti iš baimės, su meile pasilenkia ties savo avele – žmogumi. Jo rūpestingumas beribis: „Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur debesų ir tamsybės dieną jos buvo išblaškytos“ (Ez 34, 12). Taip mums savo galią atskleidžia Viešpats. Tai mylinčio, kiekvienu žmogumi besirūpinančio Dievo apreiškimas. Dievo didybė atsiskleidžia per Jo prielankumą žmogui – pasilenkimą ties menkiausiu kūriniu. Psalmės atliepas – tai kaimenės atsiliepimas į Dievo meilumo, netgi lipšnumo, apreiškimą. Tai tikinčio žmogaus nuostabos ir džiaugsmo giesmė: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga“ (Ps 23, 1).

Paulius laiške Korinto krikščionims atskleidžia dinamišką vaizdą. Po Kristaus kojomis krinta visos valdžios, galybės ir pajėgos. Kaip paskutinis priešas sunaikinama mirtis. Visa pasaulio istorija nuolat krypsta į, anot teologo T. de Chardin, „tašką Omega“, kur „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Jei pirmajame skaitinyje prieš mūsų akis iškyla maloningo piemens, berenkančio nuklydusias aveles, paveikslas, tai Evangelijoje susiduriame ne su renkančio avis, bet jas atskiriančio piemens, veikiau teisėjo, paveikslu. Kyla klausimas – ką reiškia tokia įvaizdžių raida? Nuo gerojo Ganytojo paveikslo iki šlovingojo Karaliaus, Teisėjo?

Pamąstykime. Juk mūsų gyvenime yra du laikai. Vienas, kuriuo dabar gyvename. Per šį laiką susitinkame Kristų kaip gerąjį Ganytoją. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2) – galime džiaugtis drauge su apaštalu Pauliumi. Šiuo laiku apsisprendimas priklauso nuo mūsų. Priimame išganymą arba jį atmetame. Antrasis laikas bus laikų pabaigoje, kai stovėsime prieš šlovingojo Karaliaus sostą. Mūsų tėvai šią dieną vadindavo „rūstybės diena“. Tuomet sutiksime Kristų kaip teisėją. Tuomet jau ne mes, o Jis spręs, ar mes su Juo ar prieš Jį.

Tačiau liturgijoje nenorima mūsų gąsdinti. Verčiau susimąstykime, nes „štai dabar išganymo diena“. Ir Viešpats prašo: „Šiandien, jei girdite mano balsą, neužverkite savo širdies“. „Verčiau raginkite vieni kitus kasdien – kol dar tebėra šiandien, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Žyd 3, 13).

Šiandien Kristus yra su mumis, kaip piemuo tarp avių. Jis mus maitina bei stiprina savo Žodžiu ir Kūnu, tad mes galime džiaugsmingai kartoti: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga“ (Ps 23, 1).