II advento sekmadienis (B)
Iz 40, 1–5. 9–11; 2 Pt 3, 8–14; Mk 1, 1–8
 

Šiais liturginiais metais mums vadovaus evangelistas Morkus. Morkus kilęs iš Jeruzalės. Paskutiniais Jėzaus gyvenimo metais jis dar tebebuvo paauglys. Vėliau Morkus tapo Pauliaus mokiniu. Tikrai žinoma, kad bendravo su apaštalu Petru ir 60–70 m. po Kr. užrašė gyvą jo liudijimą, t. y. parašė pirmąją iš keturių Evangelijų.

Šiandien išgirdome Evangelijos pagal Morkų pradžią. Ji labai svarbi, nes nusako visą Evangelijos esmę: Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. Žodis pradžia gali reikšti Evangelijos pasakojamos istorijos pradžią, t. y. Jėzaus viešosios tarnystės pradžią. O gal čia turima mintyje knygos, t. y. Evangelijos, pradžia?

Žodžiai gerosios naujienos pradžia atskleidžia Jėzų Kristų kaip skelbimo objektą (Apie ką geroji naujiena? Apie Jėzų Kristų). Jis neįvardijamas skelbimo subjektu, nes gerąją naujieną apie Jėzų Kristų Evangelijoje skelbia Bažnyčia.

Jėzus Kristus. Tai ne vardas ir pavardė. Kristus – tai titulas, patvirtinimas. Jis reiškia Jėzus yra Kristus, t. y. Mesijas. Taip „atidengiama“ Jėzaus paslaptis. Po Petro išpažinimo (Tu esi Mesijas) Jėzus mokinių prašė niekam apie tai nepasakoti (plg. Mk 8, 30). Priežastis – visa tai galutinai turėjo atsiskleisti per Jėzaus mirtį ant kryžiaus.

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus. Šie Evangelijos žodžiai – tai tiesiog tikėjimo išpažinimas. Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus! Apaštalų tikėjimo ir skelbimo esmė jau pirmajame Evangelijos sakinyje! Šį išpažinimą, tarsi apvainikavimą, aptinkame ir Morkaus Evangelijos pabaigoje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39)

Tolesnės Evangelijos eilutės kalba apie Joną Krikštytoją, su neregėtu įkarščiu skelbusį ateinantį galingesnį už jį, krikštysiantį Šventąja Dvasia (plg. Mk 1, 8). Jonas Krikštytojas – įstabus Ateinančiojo liudytojas. Jėzus mūsų visų klausia: „Ar jūs norite būti mano liudytojais? Tiesti man kelią?“

Apaštalas Paulius rašė: „nė vienas negali ištarti: ‘JĖZUS YRA VIEŠPATS’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Juo labiau niekas negali ištarti: „Jėzus yra Dievo Sūnus“, Šventajai Dvasiai nepaakinus. Būtent malda gimdo išpažinimą ir skelbimą. Tik meldžiantis Šventoji Dvasia įkvepia žodžius: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Malda – kiekvieno evangelizavimo pradžia.

Morkus, rašydamas Evangeliją, iškart, vienu ypu įmūrijo kertinį akmenį – Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11).
 

Parengta pagal t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.