Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate

III advento sekmadienis (B)
Iz 61, 1–2. 10–11; 1 Tes 5, 16–24; Jn 1, 6–8. 19–28
 

Gyvenime daug dalykų neįžvelgiame. Dažnai pačių didžiųjų – Dievo Sūnaus, Dievo karalystės… Gyvenime tiek kartų sutikome Dievą: melsdamiesi, patarnaudami kitiems. Tačiau šiuose susitikimuose Dievas vis likdavo tarsi pasislėpęs nuo mūsų. Gal net mums atrodydavo, kad Dievas mūsų vengia. Juk niekada negalime Jo sau pasiturėti. Negalime pasakyti: „Dabar aš Jį pažinau!“

Keliaudami pas Dievą mes vis iš naujo Jį atrandame, patiriame, pažįstame. Ir tik mirties valandą Jį galutinai sutiksime ir pažinsime. Tuomet stosime akivaizdon To, kuris buvo mūsų maldos, ilgesio ir tikėjimo Dievas.

Kalbėdami apie Dievo karalystę, Dangų dažnai net nesusimąstome, kas ten mūsų laukia. O juk mūsų laukia ne kas kita kaip susitikimas su pačiu Dievu. Dabar tenkinamės nušvitimo akimirkomis, kai nuo mūsų akių tarsi nukrenta šydas, netikėtai suvokiame, įžvelgiame saitus, visa vienijančius į Viena. Tačiau šios akimirkos neatstoja tikrojo susitikimo su Dievu. Tik Jį susitikę suvoksime, kaip arti mūsų Jis visą laiką buvo, net vienatvės ir apleidimo valandomis, kai manydavome, kad Jis nuo mūsų pasitraukė.

Dievas pranoksta visus mūsų įvaizdžius. Jis pajėgus pripildyti visą mūsų buvimą ir mąstymą. „Ir taip mes pasiliksime su Juo amžinai!“ – sušunka tautų apaštalas. O šv. Augustinas rašė: „Nenurims žmogaus širdis, kol neatilsės Dieve“. Gyvenimui su Dievu apibūdinti dažnai vartojame posakį „amžinasis poilsis“. Jis ne visai tikslus, nes susitikimas su Dievu – tai ne amžinas poilsis, bet nepaprastas, tiesiog kvapą gniaužiantis gyvenimas. Tai laimės audra, bet mus nusinešanti ne į nežinomybę ar tuščias erdves, bet vis gilyn į Dievo meilės palaimą.

Pažinkime Dievą ne tik kaip teisėją, bet ir kaip gailestingą bei mylintį. Vienas įsakmiausių Jėzaus reikalavimų – atleisti ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus, vadinasi, visada. Ir turime atleisti ne tik mus mylintiems, bet ir mūsų nekenčiantiems. Taigi Dievas reikalauja beribio ir besąlygiško atleidimo. Atleisti taip, kaip jis mums atleidžia. O Jo gailestingumas neišmatuojamas. Ir Jėzus sakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas danguje yra gailestingas“.

Po mirties mes išvysime ne rūstų Dievą, bet Jo akivaizdoje pamatysime savo užsispyrimą, kietumą. Atminkime, kad Dievas yra gerasis Tėvas, kuris visuomet su džiaugsmu sutinka sūnų palaidūną. Jis niekada nevaržo žmogaus laisvės. Stokime kaip tas sūnus palaidūnas prieš gyvą Dievo gerumą ir meilę ir sakykime: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau“. Dievas išties su begaline meile ir džiaugsmu priglaus mus, nes likome ištikimi jo pasitikėjimui. Palaiminti, kurie tiki Dievo gerumu ir meile.