Mieli broliai ir seserys!

Gyvename septynias dešimtis metų,
o jei tvirtesni – galbūt aštuonias.
Bet dauguma tų metų grynas triūsas ir vargas, –
jie greitai prabėga, ir mes išskubame (Ps 90, 10).

1. Tais laikais, kai psalmininkas rašė tuos žodžius, septyniasdešimt metų laikyta labai ilgu amžiumi, ir nedaugelis peržengdavo tą ribą; šiandien dėl medicinos pažangos, taip pat dėl geresnių visuomeninių bei ekonominių sąlygų daugelyje pasaulio šalių žmonės gyvena kur kas ilgiau. Tačiau metai prabėga greitai, o gyvenimo dovana, nors ją lydi vargai ir kančios, yra pernelyg graži ir vertinga, todėl ji negali mums pabosti.

Aš pats būdamas senyvas jaučiu poreikį užmegzti dialogą su jumis. Tai darau, pirmiausia dėkodamas Dievui už jo dovanas ir geradarybes, kuriomis jis gausiai apdovanojo mane iki pat šiandien. Iš atminties išnyra mano gyvenimo etapai, susipynę su ilga šio šimtmečio istorijos atkarpa, prieš mane iškyla begalinės daugybės žmonių veidai, kai kurie iš jų yra man ypač brangūs; jie primena paprastus ir nepaprastus įvykius, laimingus laikus ir kančia paženklintus išgyvenimus. Vis dėlto virš visa ko regiu apvaizdingą ir gailestingą Dievo Tėvo, kuris „geriausiai pasirūpina viskuo, kas pašaukta į būtį” (1) ir kuris „mūsų išklauso <...> ko tik prašome pagal jo valią” (1 Jn 5, 14), ranką. Į jį kreipiuosi psalmininko žodžiais: „Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, ir iki nūdien skelbiu tavo nuostabius darbus. Nepalik tad manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms” (Ps 71, 17 – 18).

Mintimi apglėbiu jus, brangūs visų tautų ir kultūrų pagyvenę žmonės. Rašau jums šį laišką metais, Jungtinių Tautų organizacijos deramai paskirtais pagyvenusiems žmonėms, siekiant visos visuomenės dėmesį atkreipti į padėtį tų, kurie dėl metų naštos dažnai turi susidurti su daugeliu sunkių problemų.

Šia tema Popiežiškoji pasauliečių taryba jau paskelbė dokumentą, skirtą šiai temai apmąstyti (2). Šiame laiške aš tiesiog noriu išreikšti savo dvasinį artumą jums kaip tas, kuris bėgant metams vis geriau suvokia šį gyvenimo tarpsnį ir todėl jaučia poreikį užmegzti artimesnį ryšį su savo bendraamžiais, kad drauge su jais apmąstytų savo bendrą patyrimą, viską atiduodant Dievui, apimančiam mus savo meile, remiančiam ir vadovaujančiam savo Apvaizda.

2. Brangūs broliai ir seserys, mūsų amžiuje yra natūralu atsigręžti į praeitį siekiant padaryti savotišką balansą. Toks retrospektyvus žvilgsnis leidžia ramiau ir objektyviau įvertinti situacijas bei žmones, su kuriais susidūrėme gyvenime. Praeinantis laikas tarsi nugludina įvykių kontūrus ir sušvelnina jų skausminguosius aspektus. Deja, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug sielvarto ir kentėjimo. Kartais tos problemos ir kentėjimai išbando žmogaus psichinį ir fizinį atsparumą ir netgi sukrečia pačius tikėjimo pamatus. Tačiau patirtis mus moko, jog kasdieniai sunkumai Dievo malone dažnai prisideda prie žmogaus brandos ir jo charakterio grūdinimo.

Nepriklausomai nuo individualių išgyvenimų mūsų apmąstymai visų pirma telkiasi į nepermaldaujamai tekančio laiko problemą. Senovės romėnų poetas rašė: „Laikas negrįžtamai teka” (3). Žmogus panardintas laike: jis gimsta ir miršta laike. Gimimo diena tampa pirmąja jo gyvenimo data, o mirties diena – paskutiniąja: tai alfa ir omega, žmogiškojo gyvenimo pradžia ir pabaiga; krikščioniškoji tradicija tai pabrėžia įrašant šias dvi graikų alfabeto raides ant antkapinių paminklų. Tačiau nors kiekvienas mūsų gyvenimas yra ribotas ir trapus, mus vis dėlto guodžia mintis, kad dvasinės sielos dėka mes gyvensime netgi anapus mirties. Tikėjimas atveria mums viltį, kuri „neapgauna” (plg. Rom 5, 5), atverdamas mūsų akims laikų pabaigoje įvyksiančio prisikėlimo perspektyvą. Ne be pagrindo Bažnyčia Velykų vigilijoje tomis pačiomis raidėmis simbolizuoja Kristų, gyvenantį vakar, šiandien ir rytoj: „Kristus vakar ir šiandien, Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Jo yra laikai ir amžiai” (4). Nors žmogiškasis gyvenimas yra pavaldus laikui, Kristus atveria jam nemirtingumo perspektyvą. Jis pats „tapo žmogumi tarp žmonių, kad suvienytų pradžią su pabaiga, o tai reiškia žmogų su Dievu” (5).
 

Sudėtingas šimtmetis atviras viltingai ateičiai

3. Kreipdamasis į pagyvenusius žmones, žinau, jog kalbu tiems ir apie tuos, kurie jau nuėjo ilgą kelią (plg. Išm 4, 13). Kalbu savo bendraamžiams, taigi galiu remtis analogija iš savo asmeninės patirties. Brangūs broliai ir seserys, mūsų gyvenimas Apvaizdos buvo įrašytas į šį dvidešimtąjį amžių, perėmusį sudėtingą praeities paveldą ir buvusį daugelio nepaprastų įvykių liudininku.

Panašiai kaip daugelyje kitų praeities epochų, jame būta šviesos ir šešėlių. Ne viskas buvo niūru. Daugelis pozityvių aspektų atsvėrė tai, kas negatyvu, arba iškilo iš negatyvaus kaip geradariška kolektyvinės sąmonės reakcija. Tačiau taip pat yra tiesa – ir būtų neteisinga ir pavojinga tai pamiršti, – kad šis šimtmetis suteikė baisių kančių, paženklinusių daugelio milijonų žmonių gyvenimą. Pakanka prisiminti konfliktus, įsiplieskusius dėl teritorinių ginčų tarp valstybių arba etninės neapykantos. Reikia pripažinti, kad ne mažiau rimtas dalykas yra didelius gyventojų sluoksnius pietinėje pasaulio dalyje apėmęs visiškas skurdas, skandalingas rasinės diskriminacijos reiškinys ir sistemingas žmogaus teisių laužymas daugelyje tautų. Ką jau kalbėti apie didžiuosius globalinius konfliktus!

Pirmojoje šimtmečio pusėje vykę karai sukėlė iki tol nematytus žudymus bei griovimus. Pirmasis pasaulinis karas pasiglemžė milijonus kareivių ir civilinių gyventojų gyvybių jaunystėje ar netgi vaikystėje. O Antrasis pasaulinis karas? Jis kilo vos po kelių santykinės taikos dešimtmečių ir tapo – ypač Europoje – dar didesne tragedija negu buvusioji, jos padariniai tautoms ir kontinentams buvo baisūs. Tai buvo visuotinis karas, neregėtas neapykantos išsiveržimas, nukreiptas prieš civilinius gyventojus ir sunaikinęs ištisas kartas. Už šio karo beprotybę įvairiuose frontuose sumokėta neįsivaizduojamai didele kaina. Lygiai tokia pat siaubinga žmogžudystė buvo vykdoma naikinimo stovyklose, tikrose dabarties Golgotose.

Antrąją šimtmečio pusę ilgiems metams apsunkino šaltojo karo šmėkla, dviejų didžiųjų priešingų ideologinių blokų – Rytų ir Vakarų konfliktas. Jį lydėjo beprotiškos ginklavimosi varžybos ir nuolatinė atominio karo, galinčio visiškai sunaikinti žmoniją, grėsmė (6).

Ačiū Dievui, šį tamsų istorijos puslapį užvertė totalitarinių, diktatoriškų režimų Europoje žlugimas, – jie buvo nuversti nenaudojant prievartos, kovojant tiesos ir teisingumo ginklu. Tai leido pradėti sunkų, bet vaisingą dialogą ir susitaikinimo procesą, turėjusį nuvesti į darnesnį ir solidaresnį tautų bendrabūvį.

Tačiau daugybė tautų vis dar negali naudotis taikos ir laisvės gėrybėmis. Pastaraisiais mėnesiais didžiulį nerimą vėl sukėlė smurtingas konfliktas Balkanuose, kurie jau anksčiau tapo baisaus karo etniniu pagrindu teatru. Vėl buvo pralietas kraujas, vėl buvo griaunama, vėl kurstoma neapykanta. Šiandien, kai pagaliau liovėsi ginklų žvangesys, bandoma grįžti prie atstatymo žvelgiant į naująjį tūkstantmetį. Tačiau kol kas taip pat kituose kontinentuose ir toliau įsižiebia gausūs karo židiniai, kartais lydimi žudynių ir smurto, kuriuos pernelyg greitai pamiršta pasaulio žiniasklaida.

4. Nors šie atsiminimai ir skausmingi įvykiai mus liūdina, negalime pamiršti, kad mūsų šimtmetis matė daugybės pozityvių ženklų apraiškas, sudarančias vilties prielaidas trečiajam tūkstantmečiui. Nuolat augo – nepaisant gausių prieštaravimų, ypač dėl pagarbos žmogaus gyvybei – suvokimas visuotinių žmogaus teisių, patvirtintų iškilmingomis ir įpareigojančiomis tarptautinėmis deklaracijomis.

Be to, tolydžio vis aiškiau imta suvokti, kad tautos turi savivaldos teisę tiek savo vidaus reikaluose, tiek tarptautiniuose santykiuose puoselėjant savo kultūros tapatybę ir tuo pačiu metu gerbiant mažumų teises. Totalitarinių sistemų, pavyzdžiui, kaip Rytų Europoje, žlugimas lėmė bendrą demokratijos ir laisvosios rinkos vertės augimą, nors vis dar išlieka didžiulis uždavinys laisvę vienyti su socialiniu teisingumu.

Didele Dievo dovana reikia laikyti ir tai, kad pasaulio religijos vis labiau apsisprendžia tęsti dialogą, kuris leis joms būti pamatiniu taikos ir vienybės pasaulyje veiksniu.

Pastebimas tolydžio vis labiau plintantis moterų vertumo pripažinimas. Be abejo, čia dar reikia nueiti ilgą kelią, tačiau jo kryptis jau nubrėžta. Dar viena vilties priežastis yra sparti komunikacijų plėtra, šiandien technologija padeda mums įveikti ligšiolines sienas ir pasijausti pasaulio piliečiais. Kita svarbi brandos sritis yra naujas ekologinis jautrumas, ir jį dar reikia puoselėti. Viltį žadina taip pat didelė medicinos ir kitų žmogaus gėriui tarnaujančių mokslų pažanga.

Taigi yra tiek daug priežasčių dėkoti Dievui. Atsižvelgiant į visus tuos dalykus baigiamieji šie mūsų šimtmečio metai atskleidžia didžiulį taikos ir pažangos potencialą. Netgi iš mūsų kartos kentėjimų išsilieja šviesa, galinti nušviesti mūsų senatvės metus. Čia mes matome esminio krikščioniškojo tikėjimo principo patvirtinimą: „išbandymai ne tik nesugriauna vilties, jie yra jos pamatas” (8).

Labai reikšminga, kad, besibaigiant šiam šimtmečiui bei tūkstantmečiui ir auštant naujai žmonijos istorijos epochai, mes stabtelim apmąstydami laiko bėgimo tikrovę, ir ne tam, kad nevalingai atsiduotume nepermaldaujamam likimui, bet kad pilnutinai išnaudotume mums ateityje skirtus metus.
 

Gyvenimo ruduo

5. Kas yra senatvė? Kartais apie ją kalbama kaip apie gyvenimo rudenį – taip rašė jau Ciceronas, pasitelkdamas metų laikų ir gamtos fazių kaitos analogiją. Žvelgdami į kalnus ir lygumas, laukus ir slėnius, miškus, augalus ir medžius matome, kaip per metus keičiasi mus supantis pasaulis. Biologiniai žmogaus ritmai labai panašūs į gamtos ciklus – žmogus yra gamtos dalis.

Tačiau tuo pat metu žmogus skiriasi nuo visos jį supančios tikrovės, nes jis yra asmuo. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus yra sąmoningas ir atsakingas subjektas. Taip pat dvasinėje plotmėje žmogaus gyvenimas susideda iš praeinančių įkandin vienas kito etapų. Šventasis Efremas Siras mėgdavo lyginti mūsų gyvenimą su rankos pirštais, tuo norėdamas parodyti, kad jis yra trumpas kaip sprindis, o kartu ir tai, kad gyvenimo etapai turi savo skirtingą pobūdį, tarsi skirtingi pirštai, o „pirštai išreiškia penkias žmogaus pažangos pakopas” (10).

Vaikystė ir jaunystė yra metas, kai žmogaus asmenybė formuojasi, būdama nukreipta į ateitį, ir atskleisdama savo galimybes kuria gyvenimo planus, – senatvė taip pat turi savo ypatingą vertę. Pasak šventojo Jeronimo, nurimus aistroms ji „pagausina išmintį ir duoda brandesnius patarimus” (11). Tam tikra prasme tai yra laikotarpis, ypač paženklintas išmintimi, paprastai kylančia iš patirties, kadangi „laikas yra didis mokytojas” (12). Žinomi yra psalmininko žodžiai: „mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį” (Ps 90, 12).
 

Seni žmonės Šventajame Rašte

6. „Jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas”, – sako Koheletas (Koh 11, 10). Biblija nedvejodama atvirai byloja – kartais netgi labai realistiškai – apie gyvenimo laikinumą ir nenumaldomą laiko bėgsmą. „Rūkų rūkas <...> Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!” (Koh 1, 2) Kas negirdėjo šio senovės išminčiaus rūstaus įspėjimo? Ypač gerai suvokiame tai mes, vyresnieji, pamokyti patirties. Nepaisant šio blaivaus realizmo, Šventajame Rašte išlaikoma labai pozityvi gyvenimo vertės vizija. Žmogus visam laikui išlieka sukurtas „pagal Dievo paveikslą” (plg. Pr 1, 26), o kiekvienas amžius turi savo grožį ir savo užduotis. Dievo žodyje taip aukštai vertinamas senyvas amžius, kad ilgas gyvenimas laikomas Dievo maloningumo ženklu (plg. Pr 11, 10 – 32). Abraomo atveju jo senatvė iškeliama kaip privilegija, o šis maloningumas įgyja pažado formą: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 2 – 3). Šalia Abraomo yra Sara, moteris, kuri, nors ir suvokdama savo fizinę senatvę, savo nužydėjusio kūno ribotumu patiria Dievo galybę, įveikiančią žmogiškąją negalią.

Mozė buvo taip pat senas, kai Dievas patikėjo jam misiją išvesti iš Egipto išrinktąją tautą. Dievo įgaliotas jis darė didžius darbus Izraelio labui ne jaunystėje, bet būtent senatvėje. Tarp kitų senų žmonių Biblijoje norėčiau paminėti Tobitą, kuris nuolankiai ir drąsiai apsisprendė laikytis Dievo įstatymo padėdamas vargstantiems, kantriai kentėdamas savo aklumą, kol patyrė išgydymą per Dievo siųstąjį angelą (plg. Tob 1 –2). Galiausiai paminėtinas Eleazaras, kurio kankinystė liudija ypatingą didžiadvasiškumą ir stiprybę (2 Mak 6, 18 – 31).
7. Kristaus šviesa persmelktame Naujajame Testamente taip pat esama iškalbingų senų žmonių figūrų. Luko evangelijos pradžioje pasirodo Jono Krikštytojo tėvai Elžbieta ir Zacharijas, „abu sulaukę senyvo amžiaus” (Lk 1, 7). Dievas parodo jiems savo gailestingumą (plg. Lk 1, 5 – 25; 39 – 79). Zacharijui, kuris buvo jau senas, pasakoma, kad jam gims sūnus. Zacharijas sako: „Aš gi jau senis ir mano žmona nebejauna”. Marijos aplankyta senyva jos giminaitė Elžbieta pilna Šventosios Dvasios sušunka: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” (Lk 1, 45), o kai gimsta Jonas Krikštytojas, Zacharijas gieda himną Benedictus. Štai nuostabi senų sutuoktinių pora, pilna gilios maldos dvasios.

Marija su Juozapu atneša Jėzų į Jeruzalės šventyklą, kad paaukotų jį Dievui, ar veikiau išpirktų jį pagal įstatymą kaip pirmgimį sūnų, ir ten sutinka senelį Simeoną, kuris nuo seno laukia Mesijo. Paėmęs kūdikį ant rankų Simeonas šlovina Dievą ir ištaria savo Nunc dimittis: „Dabar gali Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti...” (Lk 2, 29)

Šalia Simeono matome aštuoniasdešimt ketverių metų našlę Oną, kuri dažnai lankydavosi šventykloje ir dabar džiaugiasi regėdama Jėzų. Evangelistas pasakoja, kad „ji priėjusi šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo” (Lk 2, 34).

Nikodemas, būdamas garbingas Sinedriono narys, taip pat senyvas žmogus. Jis aplankė Jėzų naktį, kad išliktų niekieno nepastebėtas. Dieviškasis Mokytojas atskleidžia jam esąs Dievo Sūnus, kuris atėjo išgelbėti pasaulį (plg. Jn 3, 1 – 21). Nikodemas vėl pasirodo Jėzaus laidotuvėse, atsinešdamas miros ir alavijo mišinį. Jis nugali savo baimę ir pasirodo esąs nukryžiuotojo Viešpaties mokinys (plg. Jn 19, 38 – 40). Kokie paguodžiantys šie pavyzdžiai. Jie primena mums, kad kiekviename gyvenimo etape Viešpats gali kiekvieno iš mūsų paprašyti pasitarnauti savo talentais. Tarnavimas Evangelijai visiškai nepriklauso nuo amžiaus!

O ką pasakytume apie Petrą, kuris jau senas buvo pašauktas kankinyste paliudyti savo tikėjimą? Jėzus kadaise jam buvo sakęs: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves kur nenori” (Jn 21, 18). Šie žodžiai liečia asmeniškai mane, kaip Petro įpėdinį; dėl jų aš jaučiu stiprų poreikį ištiesti rankas į Kristų klausydamas jo paliepimo: „Sek paskui mane!” (Jn 21, 19)

8. Tarsi vainikuodama šviesius senyvų žmonių liudijimus Biblijoje, 92 psalmė kviečia: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano <...> ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, – visad jie sodrūs ir sultingi, liudydami, koks teisus yra Viešpats” (Ps 92, 13. 15–16). Psalmininko žodžių aidą girdime apaštalo Pauliaus laiške Titui: „Kad seniai būtų blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. Taip pat kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – <...> mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus” (2, 2 – 5).

Biblijos mokymas ir kalba pateikia senyvą amžių kaip „palankų metą” pasiekti gyvenimo pilnatvę; tai metas, kai pagal Dievo kiekvienam žmogui numatytą planą viskas veda į tai, kad žmogus galėtų geriau suvokti gyvenimo prasmę ir pasiektų „širdies išmintį”. Išminties knygoje sakoma, kad „ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais. Žmogaus išmintis yra jo žili plaukai ir gyvenimas be dėmės yra tikra senatvė” (4, 8 – 9). Senatvė yra galutinis žmogiškosios brandos etapas ir Dievo palaiminimo ženklas.
 

Kolektyvinės atminties sergėtojai

9. Praeityje senoliams būdavo teikiama didžiulė pagarba. Romėnų poetas Ovidijus rašė, jog „kadaise žilai galvai būdavo teikiama didžiulė pagarba. Prieš kelis šimtmečius graikų poetas Fokilidas patarė: „gerbk žilą plauką, išmintingam senoliui teik tokią pat pagarbą kaip ir savo tėvui” (14).

O šiandien? Jei stabteltume ir paanalizuotume dabartinę situaciją, tektų konstatuoti, jog vieni žmonės gerbia ir vertina senatvę labiau, o kiti kur kas mažiau, nes ten vyraujantis mentalitetas teikia pirmenybę laikinajam žmogaus naudingumui bei produktyvumui. Dėl tokios nuostatos vadinamasis trečiasis arba ketvirtasis amžius dažnai nuvertinamas, o senesnieji žmonės kelia sau klausimą, ar jų gyvenimas dar naudingas.

Prieinama netgi iki to, kad vis primygtiniau sudėtingomis situacijomis kaip išeitis siūloma eutanazija. Deja, pastaraisiais metais pati eutanazijos idėja daugeliui nebeatrodo tokia grėsminga, kaip itin gerbiantiems gyvybę žmonėms. Žinoma, gali atsitikti, kad sunkios ligos sukeltų nepakeliamų kančių kamuojami ligoniai patiria pagundą nusivilti, o jų artimieji arba slaugytojai, skatinami neteisingai suprantamos užuojautos, ima galvoti apie „lengvą mirtį” kaip protingą sprendimą. Čia reikia turėti omenyje tai, jog moralės įstatymas leidžia atsisakyti to, ką vadiname „užsispyrėlišku gydymu” (15), ir laiko privalomomis tik tas gydymo formas, kurios apima normalios medicinos priežiūros reikalavimus, pagal kuriuos nepagydomos ligos atveju pirmiausia siekiama palengvinti skausmą. Tačiau eutanazija, suprantama kaip tiesioginis mirties sukėlimas, yra visai kas kita! Nepriklausomai nuo intencijų ir aplinkybių ji lieka savaime blogas aktas, kuriuo pažeidžiamas Dievo įstatymas ir kėsinamasi prieš žmogaus asmens orumą (16).

10. Būtina, kad iš naujo į gyvenimą pažvelgtume kaip į visumą iš teisingos perspektyvos. Ta teisinga perspektyva yra amžinybė, o kiekvienas gyvenimo etapas – reikšmingas pasirengimas jai. Senyvam amžiui taip pat skirtas savitas vaidmuo, besitęsiant brendimo amžinybės link procesui. Iš šio brendimo proceso kyla nauda taip pat visuomeninei aplinkai, kuriai priklauso senyvas žmogus.

Vyresnieji žmonės padeda mums išmintingiau žvelgti į žemiškuosius įvykius, nes gyvenimo nepastovumai suteikė jiems žinių ir subrandino juos. Jie yra kolektyvinės atminties sergėtojai, todėl turi ypatingą privilegiją perteikti vertybes ir bendrus idealus, kurie yra visuomenės gyvenimo pagrindas. Nepaisyti vyresniųjų reikštų neturinčios atminties šiuolaikybės vardan neigti praeitį, kurioje tvirtai įsišaknijusi dabartis. Būtent dėl savo brandžios patirties pagyvenusieji gali pateikti jaunimui vertingus patarimus bei gaires.

Šiuo požiūriu žmogiškojo trapumo aspektai, akivaizdžiausiai atsiskleidžiantys senatvėje, primena tarpusavio priklausomybę ir neišvengiamą solidarumą, susiejantį įvairias kartas, kadangi kiekvienam reikia kitų, ir kiekvienas praturtėja visų dovanomis bei charizmomis. Šiame kontekste labai iškalbingai nuskamba vieno iš mano mėgstamų poetų žodžiai: „Ne tik ateitis amžina – ne tik ji! Praeitis taip pat priklauso amžinybei: visa, kas praėjo, nebegrįš akimirkai... Grįš kaip Idėja, bet negrįš savimi” (17).
 

„Gerbk savo tėvą ir motiną”

11. Turėtume ir ateityje teikti vyresniam žmogui pagarbą, taip aukštai vertintą sveikos daugelio visų kontinentų kultūrų tradicijos. Tautoms, patyrusioms Biblijos įtaką, per amžius atskaitos taškas buvo Dekalogo paliepimas: „Gerbk savo tėvą ir motiną”; ši pareiga yra visuotinai pripažįstama. Šio įsakymo pilnutinis ir nuoseklus vykdymas yra ne tik vaikų meilės tėvams šaltinis, jis taip pat pabrėžia stiprų kartų ryšį. Ten, kur šis įsakymas priimamas ir jo ištikimai laikomasi, seni žmonės neturi būgštauti būsią pripažinti nereikalinga ir keliančia daug rūpesčių našta. Tas pats įsakymas taip pat moko gerbti išėjusius amžinybėn ir visą gėrį, kurį jie padarė: žodžiai „tėvas ir motina” nurodo į praeitį, į kartų ryšį, dėl kurio yra įmanomas pats tautos buvimas. Abiejose Biblijoje randamose redakcinėse versijose (plg. Iš 20, 2 – 17; Įst 5, 6 – 21) šis Dievo įsakymas minimas antrosios lentelės, kurioje nusakomos žmogaus priedermės savo paties ir visuomenės atžvilgiu, pirmoje vietoje: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria” (Iš 20, 12; plg. Įst 5, 16).

12. „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų” (Kun 19, 32). Senų žmonių pagerbimas apima trejopą pareigą jų atžvilgiu: priimti jų buvimą, jiems padėti ir vertinti jų privalumus. Daug kur tai daroma natūraliai, elgiantis pagal seną paprotį. Kitur, ypač ekonomiškai turtingesniuose kraštuose, būtina apgręžti įsivyravusią tradiciją ir garantuoti, kad pagyvenusieji galėtų senti oriai, nebūgštaudami, jog galiausiai liks niekam nereikalingi. Reikia įsisąmoninti – tikrai žmogiškos civilizacijos bruožas yra pagarba ir meilė seniems žmonėms, kad nepaisant menkėjančių jėgų, jie jaustųsi esą gyvybinga visuomenės dalis. Anot Cicerono, „amžiaus našta lengvesnė tiems, kurie yra jaunų gerbiami ir mylimi” (18). Žmogiškoji dvasia, nors ir dalyvaudama kūno senėjime, tam tikra prasme lieka amžinai jauna, jeigu ji yra nuolat atsigręžusi į amžinybę. Ši besitęsianti jaunystė išgyvenama ypač stipriai, kai ją iš vidaus nuramina grynos sąžinės liudijimas, prie kurio prisideda artimųjų nuoširdus rūpestis ir dėkingumas. Šv. Grigalius Nazianziečio žodžiais, žmogus „nepasens dvasia, bet susitaikys su savo išėjimu kaip būtino išsilaisvinimo momentu. Jis švelniai pereis anapus, kur nėra nei jaunystės, nei senatvės, tačiau visi pasiekę tobulą dvasinį amžių”.

Visi pažįstame senų žmonių, galinčių būti iškalbingu pavydėtinos jaunystės ir dvasinio gyvybingumo pavyzdžiu. Susiduriančius su jais įkvepia jų žodžiai, o jų pavyzdys paguodžia. Tegul visuomenė pilnutinai panaudoja senų žmonių potencialą. Jie kai kuriose pasaulio dalyse – turiu omenyje ypač Afriką – teisėtai vertinami kaip išminties „gyvosios enciklopedijos”, neįkainojamo žmogiškosios ir dvasinės patirties turto sergėtojai. Nors jiems reikia fizinės pagalbos, tačiau būdami seni, jie gali teikti gaires jauniesiems, žvelgiantiems į ateitį ir ieškantiems savo gyvenimo kelio, ir juos palaikyti.

Kalbėdamas apie pagyvenusius žmones, norėčiau tarti žodį ir jaunimui bei pakviesti juos išlikti šalia senesniųjų. Mieli jaunuoliai, raginu tai daryti su didžia meile ir kilnumu. Senesni žmonės gali duoti jums kur kas daugiau, negu galite įsivaizduoti. Siracido knygoje pateikiamas patarimas: „Neatmesk to, ką seniūnai sako, nes jie buvo savo tėvų mokomi” (8, 9); „Mielai dalyvauk seniūnų sueigoje; kas tik išmintingas, dėkis prie jo” (6, 34); nes „pritinka seniems išmintis” (25, 5).

13. Krikščioniškajai bendruomenei gali daug duoti ramus pagyvenusių žmonių buvimas. Turiu omenyje ypač evangelizaciją: jos veiksmingumas iš esmės nepriklauso nuo veiklos. Kiek daug yra šeimų, kur anūkai senelių dėka susipažįsta su tikėjimo tiesomis! Yra ir daugybė kitų sričių, kur senesnių žmonių indėlis gali būti svarus. Dvasia veikia, kaip ir kur nori, neretai naudodamasi žmogiškomis priemonėmis, kurios pasaulio akimis atrodo mažai reikšmingos. Daugelis žmonių pas senesniuosius randa supratimą ir paguodą. Patys būdami vieniši ar ligoniai, jie vis dėlto gali suteikti drąsos nuoširdžiai patardami, tyliai melsdamiesi, kantriai ir pasitikinčiai priimdami kančią. Būtent tuo metu, kai mažėja jų fizinės jėgos ir silpsta gebėjimas veikti, šie senyvi mūsų broliai ir seserys tampa ypač vertingi įrankiai slėpiningame Apvaizdos plane.

Taip pat ir šiuo požiūriu, ne tik dėl akivaizdaus psichologinio pačių pagyvenusių žmonių poreikio pati natūraliausia vieta išgyventi senatvę išlieka ta aplinka, kurioje žmogus jaučiasi esąs „namuose”, tarp šeimos narių, pažįstamų ir draugų, kur senesnieji dar gali kažkuo pasitarnauti. Ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir dėl to daugėjant senų žmonių, vis labiau svarbu ugdyti tokią kultūrą, kurioje senesnieji yra priimami ir vertinami, o ne išstumiami į visuomenės pakraštį. Idealus sprendimas yra tai, kad seni žmonės liktų šeimoje, kuriai būtų garantuojama veiksminga socialinė pagalba atitinkamai augant poreikiams dėl amžiaus arba blogėjančios sveikatos.

Kita vertus, esama situacijų, kai aplinkybės įtaigoja ar tiesiog reikalauja, kad seni žmonės būtų priimti į „senelių namus”, kur jie gali džiaugtis kitų žmonių draugija ir naudotis specializuota globa. Tokios institucijos iš tikrųjų yra pagirtinos, ir patirtis rodo, kad jos gali teikti labai vertingą patarnavimą, jeigu vadovaujasi ne tik organizacinio veiksmingumo kriterijais, bet ir meilingu rūpesčiu. Viskas einasi lengviau, jei senelių namų gyventojai giminaičių, bičiulių ir parapijų bendruomenių ryšių dėka gali jaustis esą mylimi ir reikalingi visuomenei. Čia dera su pasigėrėjimu ir dėkingumu paminėti vienuolių kongregacijas ir savanorių grupes, specialiai atsidavusias globoti senelius, ypač vargšus, apleistus ir patiriančius įvairius sunkumus.

Mano brangūs vyresnieji bičiuliai, jums, kurie jaučiatės nesaugūs dėl blogos sveikatos ar kitų aplinkybių, laiduoju, kad visa širdimi esu su jumis. Kai Dievas leidžia, kad kentėtume dėl ligos, senatvės ar kitų priežasčių, susijusių su vyresniu amžiumi, jis visuomet apdovanoja mus taip pat malone ir galia, su dar didesne meile susivienyti su jo Sūnaus auka ir dar tobuliau dalyvauti jo išganymo plane. Galime būti tikri: jis yra mūsų Tėvas, apstus meilės ir gailestingumo! Ypač prisimenu ir jus, našliai ir našlės, kurie savo gyvenimo pabaigoje likote vieni; jus, vyresniojo amžiaus vienuoliai ir vienuolės, ištikimai tarnavusius Dievo karalystės labui; taip pat ir jus, brangūs broliai kunigai ir vyskupai, kurie pasiekę amžiaus ribą palikote tiesiogines pastoracinės tarnybos pareigas. Jūs tebesate reikalingi Bažnyčiai. Bažnyčia aukštai vertina tarnystes, kuriomis ir toliau esate pasirengę tarnauti įvairiose apaštalavimo srityse, Bažnyčia laukia jūsų ištvermingos maldos; Bažnyčia vertina jūsų iš patirties kilusius patarimus, ją praturtina jūsų kasdienės Evangelijos liudijimas.
 
 

„Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
Tavo artume yra džiaugsmo pilnatvė” (Ps 16, 11)

14. Natūralu, kad bėgant metams susitaikome su mintimi apie gyvenimo saulėlydį. Apie jį primena ir vis retėjančios mūsų giminių, bičiulių ir pažįstamų gretos. Tai suvokiame įvairiomis progomis, pavyzdžiui, lankydamiesi šeimos susiėjimuose, vaikystės draugų, klasės, mokyklos ar universiteto draugų sambūriuose, karinės tarnybos ar seminarijos kolegų susitikimuose. Gyvenimo ir mirties takoskyra eina per mūsų bendruomenes ir neišvengiamai artėja prie kiekvieno iš mūsų. Gyvenimas yra piligrimystė į dangiškąją tėvynę, o senatvė – tas laikotarpis, kai yra labai natūralu žvelgti į amžinybės slenkstį.

Ir vis dėlto netgi ir mums, senesniems žmonėms, sunku atsižadėti savęs ir priimti išėjimą. Nuodėme paženklintai mūsų žmogiškajai būklei ši perspektyva atrodo tamsi ir todėl žadina neišvengiamą liūdesį ir baimę. Kaip galėtų būti kitaip? Žmogus buvo sukurtas gyvenimui, o mirtis – kaip skaitome pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose (plg. Pr 2 – 3) – nebuvo numatyta pradiniame Dievo plane, ji atėjo į pasaulį per nuodėmę, „per velnio pavydą” (Išm 2, 24). Galima suprasti, kodėl šios tamsybių tikrovės akivaizdoje žmogus reaguoja maištaudamas. Reikšminga, kad pats Jėzus, „kaip ir mes, visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs” (plg. Žyd 4, 15), jaučia baimę prieš mirtį: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė” (Mt 26, 39). Ar galime pamiršti, kaip Jėzus apsiverkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, nors ketino jį prikelti (plg. Jn 11, 35)?

Nors galime racionaliai išaiškinti mirtį biologiniu požiūriu, neįmanoma išgyventi jos kaip „natūralaus” dalyko. Ji prieštarauja giliausiam žmogaus instinktui. Susirinkime buvo pabrėžta: „Mirties akivaizdoje ryškiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo išnykimo baimės” (20). Žinoma, ši baimė būtų nenumalšinama, jeigu mirtis reikštų sunaikinimą ir visa ko pabaigą. Todėl mirtis verčia žmogų kelti radikalius klausimus dėl paties gyvenimo prasmės: kas mūsų laukia anapus blausios mirties sienos? Ar mirtis reiškia galutinę gyvenimo pabaigą, ar kas nors egzistoja ir anapus jos?

15. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų žmonijos kultūroje netrūko paviršutiniškų atsakymų, apribojančių gyvenimą tik žemiškąja egzistencija. Netgi Senajame Testamente kai kurios Koheleto knygos eilutės senatvę vaizduoja kaip griūvantį namą, o mirtį kaip visišką ir galutinį žlugimą (plg. 12, 1–7). Tačiau būtent šių pesimistinių atsakymų fone dar ryškiau pasirodo viltinga vizija, spinduliuojanti iš viso Apreiškimo, o ypač iš Evangelijos: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena” (Lk 20, 38). Apaštalas Paulius patvirtino, kad Dievas, atgaivinantis mirusius (plg. Rom 4, 17), atgaivins ir mūsų mirtinguosius kūnus (plg. Rom 8, 11). Jėzus byloja apie save: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11, 25 – 26).

Kristus, peržengęs mirties slenkstį, atskleidė gyvenimą, esantį anapus tos sienos, toje žmogaus neištirtoje teritorijoje, kuri yra amžinybė. Jis yra pirmasis amžinojo gyvenimo liudytojas; jame žmogiškoji viltis pasirodo kupina nemarumo. „Nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas” (21). Po šių liturgijos žodžių, kurie yra tarsi paguoda tikintiesiems tą valandą, kai jie atsisveikina su savo mylimais artimaisiais, seka vilties išpažinimas: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė” (22). Kristuje mirtis, ta dramatiška ir gluminanti tikrovė, yra atpirkta ir perkeista; ji galiausiai pasirodo kaip „sesuo”, vedanti mus į Tėvo glėbį (23).

16. Tikėjimas nušviečia mirties slėpinį ir suteikia giedrumą senatvei, kuri jau neišgyvenama pasyviai laukiant išnykimo momento, bet į kurią žvelgiama kaip į pasieksimos pilnutinės brandos pažadą. Tai metai, kuriuos dera išgyventi su pasitikėjimu atsiduodant Dievui, mūsų apvaizdingam ir gailestingam Tėvui. Šį laiką dera kūrybingai išnaudoti siekiant gilesnio dvasinio gyvenimo per uolesnę maldą ir atsidavimą, meiliai tarnaujant broliams ir seserims.

Pagirtinos visos socialinės iniciatyvos, leidžiančios senyviems žmonėms ne tik palaikyti savo fizinę bei intelekto būklę ugdant žmogiškuosius santykius, bet taip pat ir būti naudingiems pasitarnaujant kitiems aukojamu laiku, gebėjimais ir patirtimi. Šitaip išsaugomas ir ugdomas gebėjimas džiaugtis gyvenimu, kuris yra pirmutinė Dievo dovana. Toks gebėjimas džiaugtis gyvenimu jokiu būdu nėra priešingas amžinybės troškimui, bręstančiam žmonėse, patyrusiuose gilių dvasinių išgyvenimų, – tai gerai atskleidžia šventųjų gyvenimas.

Evangelija mums primena senelio Simeono žodžius, kai jis sakosi esąs pasirengęs mirti, nes galėjo palaikyti rankose seniai lauktąjį Mesiją: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą” (Lk 2, 29 – 30). Apaštalas Paulius jautė savotišką įtampą tarp troškimo toliau gyventi skelbiant Evangeliją ir troškimo „mirti ir būti su Kristumi” (Fil 1, 23). Šventasis Ignacas Antijochietis, džiaugsmingai eidamas į kankinystę, sakėsi girdėjęs savo širdyje Dvasios balsą, kuris tarsi gyvasis „vanduo” tryško jo viduje šnabždėdamas kvietimą: „ateik pas Tėvą” (24). Tokių pavyzdžių galima pateikti daugiau. Jie jokiu būdu nemenkina žemiškojo gyvenimo vertės, – jis yra gražus, nepaisant savo ribotumų ir kentėjimų, ir privalo būti išgyventas iki galo. Tuo pat metu jie primena mums, kad žemiškasis gyvenimas nėra galutinė vertybė, pagal krikščioniškąjį suvokimą gyvenimo vakaras atrodo tarsi „perėjimas”, tarsi tiltas, nutiestas iš gyvenimo į gyvenimą, tarp trapaus ir netikro šio pasaulio džiaugsmo ir galutinio bei pilnutinio džiaugsmo, kurį Viešpats ruošia savo ištikimiems tarnams: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!” (Mt 25, 21)
 

Linkėjimai tolesniems gyvenimo metams

17. Brangūs vyresnio amžiaus broliai ir seserys, šia dvasia drąsindamas kiekvieną jūsų su giedrumu gyventi Viešpaties jums dovanotus metus, jaučiu spontanišką troškimą labai atvirai pasidalyti su jumis jausmais, kuriuos išgyvenu savo gyvenimo saulėlydyje, praslinkus daugiau kaip dvidešimčiai tarnystės Petro Soste metų ir artinantis trečiajam tūkstantmečiui. Nepaisydamas savo amžiaus ribotumų labai vertinu gyvenimą ir moku juo džiaugtis. Už tai dėkoju Dievui! Nuostabu iki galo tarnauti Dievo karalystės reikalui. Tačiau tuo pat metu man sukelia gilią ramybę mintis apie laiką, kai Viešpats mane pasišauks – iš gyvenimo į gyvenimą! Todėl dažnai, be jokio liūdesio šešėlio, kartoju maldą, kurią kunigas kalba po Eucharistijos liturgijos: In hora mortis meae voca me, et iube me venire ad te –mirties valandą pasišauk mane ir leisk ateiti pas tave. Tai yra krikščioniškosios vilties malda, jokiu būdu nesumenkinanti dabarties džiaugsmo ir patikinti ateitį maloningai ir meilingai Dievo globai.

18. „Iube me venire ad te!”: tai yra giliausias žmogiškosios širdies troškimas, netgi ir tos, kuri sąmoningai to nesuvokia.

Gyvybės Viešpatie, suteik, kad mes visuomet aiškiai tai įsisąmonintume ir mokėtume džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo etapu kaip dovana, kupina ateities pažado.

Leisk su meile priimti tavo valią ir kasdien patikėti save tavo gailestingoms rankoms.

O atėjus mūsų galutinio „perėjimo” momentui suteik, kad mes jį pasitiktume giedra dvasia, nesigailėdami to, ką paliekame, nes, po tokio ilgo ieškojimo sutikę Tave, mes rasime taip pat visas tikras vertybes, kurias pažinome žemėje drauge su visais tais, kurie iškeliavo pirma mūsų paženklinti tikėjimu ir viltimi.

Marija, keliaujančiosios žmonijos Motina, melski už mus „dabar ir mūsų mirties valandą”. Leisk mums būti visada arti Jėzaus, tavo mylimojo Sūnaus, mūsų brolio, gyvybės ir šlovės Viešpaties. Amen!

Vatikanas, 1999 m. spalio 1 diena

Jonas Paulius II

Nuorodos

(1) ŠV.JONAS DAMASKIETIS. Tikrojo tikėjimo išdėstymas, 2, 29.
(2) Plg. POPIEŽIŠKOJI PASAULIEČIŲ REIKALŲ TARYBA. Pagyvenusių žmonių orumas bei misija Bažnyčioje ir pasaulyje
(3) VERGILIJUS. „Fugit inreparabile tempus”: Georgikos, III, 284.
(4) Velyknakčio liturgija.
(5) ŠV. IRENIEJUS LIJONIETIS. Adversus haereses, IV, 20, 4.
(6) Plg. JONAS PAULIUS II. Enciklika Centesimus annus, 18.
(7) Ten pat, 23.
(8) ŠV. JONAS AUKSABURNIS. Komentaras Laiškui romiečiams, 9, 2.
(9) Plg. Cato maior seu De senectute, 19, 70.
(10) Sermo Vanitas vanitatum, 5-6.
(11) „Auget sapientiam, dat maturiora consiglia”, Commentaria in Amos, 2, prol.
(12) CORNEILLE. Sertorius, a. II, sc. 4, b. 717.
(13) „Magna fuit quondam capitis reverentia cani”: Fasti. V, v. 57.
(14) Sententiae, XLII.
(15) Plg. JONAS PAULIUS II. Enciklika Evangelium vitae, 65.
(16) Plg. ten pat.
(17) C. K. NORWID. Nie tylko przyszłość..., Post scriptum, I vv.1-4.
(18) „Levior fit senectus, eorum qui a iuventute coluntur et diliguntur”, Cato maior seu De senectute, 8, 26.
(19) Kalba grįžus iš kelionės, 11.
(20) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 18.
(21) Romos Mišiolas. Gedulinių Mišių prefacija.
(22) Ten pat.
(23) ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Kūrinijos giesmė.
(24) Laiškas romiečiams, 7, 2.