Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Pasaulinės taikos dienos (2000 m. sausio 1 d.) proga
 

1. Tai paskelbdami angelai pasveikino prieš 2000 metų gimusį Jėzų (plg. Lk 2, 14), šį skelbimą girdime džiaugsmingai ataidint šventąją Kalėdų naktį, kai iškilmingai pradedamas Didysis jubiliejus.

Naujojo tūkstantmečio aušroje mes dar kartą norime pasiūlyti taikos žinią, ateinančią nuo Betliejaus ėdžių: Dievas myli visus vyrus ir moteris žemėje ir duoda jiems naujos eros, taikos eros viltį. Jo meilė, iki galo apsireiškusi įsikūnijusiame Sūnuje, yra visuotinės taikos pamatas. Ši meilė, priimama žmogaus pačioje širdies gelmėje, sutaikina kiekvieną su Dievu ir savimi pačiu; ji atnaujina žmonių santykius ir pažadina brolybės troškimą, galintį nutolinti prievartos ir karo pagundą.

Didysis jubiliejus yra neatskiriamai susijęs su šia meilės ir susitaikinimo žinia, kuri tikėtiniausiai išreiškia mūsų laikų žmonijos tikruosius lūkesčius.

2. Žvelgdamas į tokius reikšmingumu prisodrintus metus, aš dar kartą kiekvienam perduodu ramybės linkėjimą. Kiekvienam tvirtinu, jog taika įmanoma. Ji turi būti išmaldauta iš Dievo kaip jo dovana, tačiau taip pat turi būti diena iš dienos kuriama su Dievo pagalba teisingumo ir meilės darbais.

Žinoma, problemų, kelyje į taiką sukeliančių sunkumų ir dažnai atimančių drąsą, yra daug ir jos sudėtingos, tačiau taika yra kiekvieno žmogaus širdyje giliai įsišaknijęs poreikis. Todėl neturi nusilpti valia siekti taikos. Šis siekimas turi būti pagrįstas suvokimu, jog žmonija, nors ir labai paženklinta nuodėme, neapykanta ir smurtu, yra Dievo pašaukta būti viena šeima. Šis dieviškasis planas turi būti atpažįstamas ir vykdomas ieškant harmoningų santykių tarp individų ir tautų, kultūroje, kurioje bendrai priimamas atvirumas transcendentiškumui, žmogaus asmens sklaida ir pagarba gamtai.

Tai yra Kalėdų žinia, tai yra Jubiliejaus žinia, tai yra mano viltis prasidedant naujajam tūkstantmečiui.
 

Dėl karo pralaimi žmoniškumas

3. Šimtmetyje, kurį jau paliekame, žmonija buvo sunkiai bandoma daugybe siaubingų karų, konfliktų, genocidų ir etninių valymų, sukėlusių neapsakomas kančias: milijonai aukų, sugriautos šeimos ir šalys, marios bėglių, skurdas, badas, ligos, nepakankamas išsivystymas ir didžiulių išteklių netekimas. Tokios daugybės kentėjimų šaknys yra tam tikra priespaudos logika, kurią maitina noras valdyti ir išnaudoti kitus. Ją maitina galios arba totalitarinių utopijų ideologijos, beprotiški nacionalizmai arba senosios gentinės neapykantos formos. Kartais brutaliam ir sistemingam smurtui, kuriuo buvo siekiama visiškai išnaikinti arba pavergti ištisas tautas bei regionus, teko pasipriešinti ginklu.

Dvidešimtasis amžius kaip palikimą mums palieka įspėjimą: karai dažnai yra kitų karų priežastis, nes pakursto gilią neapykantą, sudaro neteisingumo situacijas ir pamina asmenų orumą bei teises. Karai paprastai neišsprendžia tų problemų, dėl kurių jie vykdomi, ir todėl ne tik pridaro siaubingų nuostolių, bet, negana to, pasirodo esą visiškai nenaudingi. Karas yra žmoniškumo pralaimėjimas. Tik taikoje ir per taiką gali būti garantuojama pagarba žmogaus orumui ir jo neatimamoms teisėms (1).

4. Dvidešimtojo amžiaus karinio scenarijaus akivaizdoje žmonijos garbę išgelbėjo tie, kurie kalbėjo ir veikė taikos labui.

Dera atsiminti daugybę žmonių, prisidėjusių prie žmogaus teisių patvirtinimo ir iškilmingo skelbimo, padėjusių įveikti totalitarizmą, užbaigti kolonializmą, plėtoti demokratiją ir kurti didžiąsias tarptautines organizacijas. Tie, kurie grindė savo gyvenimą prievartos atsisakymo vertybe, davė mums šviesų ir pranašišką pavyzdį. Savo nuoseklumo ir ištikimybės liudijimu, dažnai vedusiu iki kankinystės, jie į istorijos knygą įrašė nuostabius ir pamokančius puslapius. Tarp žmonių, dirbusių taikos vardan, nedera pamiršti tų vyrų ir moterų, dėl kurių atsidavimo buvo pasiekta didelė pažanga mokslo ir technologijos baruose, ir tai leido įveikti baisias ligas, taip pat pagerinti gyvenimo kokybę bei jo trukmę.

Negaliu taip pat pamiršti savo garbingų pirmtakų, vedusių Bažnyčią į dvidešimtąjį amžių. Savo iškiliu mokymu bei nepailstama veikla jie kreipė Bažnyčią į taikos kultūros puoselėjimą. Šios įvairialypės veiklos tarsi emblema galima laikyti popiežiaus Pauliaus VI savalaike ir pranašiška intuicija 1967 m. gruodžio 8 d. įsteigtą Pasaulinę taikos dieną. Metams bėgant Pasaulinė taikos diena įsitvirtino kaip vaisinga patirtis, apimanti apmąstymus ir bendrus užmojus.
 

Pašaukimas būti viena šeima

5. „Taika žemėje Dievo mylimiems žmonėms!” Evangelijos palinkėjimas iškelia mums nerimastingą klausimą: ar prasidedantis šimtmetis bus paženklintas taika ir atnaujinta asmenų ir tautų brolybe? Žinoma, mes negalime numatyti ateities. Tačiau galime nustatyti tokį principą: taika bus tik tokiu mastu, kiek žmonija kaip visuma iš naujo suvoks savo pirminį pašaukimą būti viena šeima, kurioje asmenų orumas ir teisės – nepaisant jų padėties, rasės ar religijos – yra priimamos kaip pirmučiausios ir viršesnės bet kokių skirtumų ar ypatumų atžvilgiu.

Šis suvokimas gali duoti šiandieniam globalizacijos proceso paženklintam pasauliui sielą, dvasią ir kryptį. Globalizacija, nepaisant visos rizikos, taip pat siūlo išimtines ir daug žadančias progas paversti žmoniją viena šeima, grindžiama teisingumo, lygybės ir solidarumo vertybėmis.

6. Tam būtina iš pagrindų pakeisti požiūrį: turi vyrauti ne kokios nors vienos politinės, rasinės ar kultūrinės bendrijos gerovė, bet žmonijos kaip visumos gėris. Vienos politinės bendrijos bendrojo gėrio siekimas neturi prieštarauti visos žmonijos bendrajam gėriui, išreikštam pripažinimu ir pagarba žmogaus teisėms, patvirtintoms 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Taigi būtina įveikti galingų ekonominių interesų sąlygojamas sampratas bei praktikas, pagal kurias nacija arba valstybė laikomos absoliutu ir joms pajungiamos visos kitos vertybės. Remiantis šiuo naujuoju požiūriu politiniai, kultūriniai ir instituciniai susiskirstymai bei apibrėžtumai, kuriais žmonija tvarkosi ir organizuojasi, yra teisėti tiek, kiek jie suderinami su priklausymu vienai žmonių šeimai su visais iš to kylančiais etiniais ir juridiniais reikalavimais.
 

Nusikaltimai žmonijai

7. Iš šio principo kyla nepaprastai svarbios pasekmės: žmogaus teisių pažeidimas yra nusižengimas  žmogiškumo suvokimui, žmonijai. Todėl pareiga globoti šias teises peržengia geografines ir politines sienas, už kurių tam nusižengiama. Nusikaltimai žmogiškumui negali būti laikomi vidiniu tautos dalyku. Svarbus žingsnis buvo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo, kuris nagrinėja šiuos nusikaltimus, nepaisant jų įvykdymo vietos ir aplinkybių, įsteigimas. Turime dėkoti Dievui už žmonių ir tautų sąmonėje vis augantį įsitikinimą, jog žmogaus teisės neturi sienų, kadangi jos yra visuotinės ir nedalomos.

8. Mūsų laikais sumažėjo tarp valstybių vykstančių karų. Šis pats savaime paguodžiantis faktas pasirodo ne toks reikšmingas, kai pažvelgiame į ginkluotus konfliktus pačių valstybių viduje. Deja, pastarųjų ypač daug, jie praktiškai apėmę visus kontinentus ir dažnai yra labai smurtingi. Šių konfliktų pagrindas dažniausiai būna tolimą praeitį siekiantys etniniai, gentiniai arba religiniai nesutarimai, prie kurių prisideda dar kitos ideologinio, socialinio ir ekonominio pobūdžio priežastys. Šie vidiniai konfliktai, kur paprastai pasitelkiama daugybė mažo kalibro arba vadinamųjų lengvųjų ginklų – kurie iš tikrųjų yra mirtini, – dažnai turi sunkias pasekmes ir išeina už tos valstybės sienų, apimdami išorinius interesus bei atsakomybes. Nors šių sudėtingų konfliktų labai sunku suvokti ir įvertinti glaudžiai susijusias priežastis bei interesus, tačiau vis dėlto vienas dalykas yra neginčijamas: labiausiai šiuose konfliktuose nukenčia civiliai gyventojai, kadangi praktiškai nepaisoma nei įprastinės teisės, nei karo laiko įstatymų. Civiliai gyventojai, anaiptol neapsaugoti, dažnai būna pirminiu kovojančių jėgų taikiniu, jei patys tarsi pagauti sūkurio tiesiogiai neįtraukiami į ginkluotą veiklą ir netampa kitų civilių aukomis ir žudikais. Yra buvę ir tebėra pernelyg daug tų šiurpių scenarijų, kai nekalti vaikai, moterys ir beginkliai seneliai tampa tyčiniais taikiniais mūsų dienomis kraują liejančiuose konfliktuose; jų iš tikro per daug, kad mes nejaustume, jog atėjo laikas ryžtingai ir labai atsakingai pakeisti kryptį.
 

Teisė į humanitarinę pagalbą

9. Kiekvienu atveju tokių tragiškų ir sudėtingų situacijų akivaizdoje, nepaisant visų tariamų karo „priežasčių”, būtina patvirtinti viršiausią humanitarinės teisės vertybę ir iš to kylančią pareigą garantuoti humanitarinę pagalbą kenčiantiems civiliams gyventojams ir pabėgėliams.

Negalima leisti, kad šių teisių pripažinimas ir jų taikymas priklausytų nuo konflikte dalyvaujančių partijų interesų. Priešingai, dera pasitelkti visas priemones, institucines ar kitokias, kuriomis būtų galima geriausiai praktiškai pasiekti humanitarinius tikslus. Šių teisių moralinis ir politinis teisėtumas yra pagrįstas principu, jog žmogaus asmens gėris yra pirma visko ir viršija visas žmogiškąsias institucijas.

10. Čia aš noriu dar kartą patvirtinti mano gilų įsitikinimą, kad susidūrus su šiuolaikiniais ginkluotais konfliktais svarbiausia yra konfliktuojančių pusių derybos, kurias palaiko tarptautinių bei regioninių organizacijų tarpininkavimo ir taikdarystės iniciatyvos. Derybos būtinos, kad būtų galima išvengti pačių konfliktų ir užgniaužti jau įsiplieskusius, atstatant taiką, atsižvelgiant į priimtiną teisių ir interesų suderinimą.

Įsitikinimas, kad tarpininkavimo ir sutaikinimo organizacijos atlieka teigiamą vaidmenį, turėtų būti praplėstas apimant nevyriausybines humanitarines ir religines organizacijas, kurios diskretiškai ir be išskaičiavimo skiepija taiką tarp priešingų grupuočių ir padeda įveikti seną pagiežą, sutaikyti priešus ir atverti kelią naujai ir bendrai ateičiai. Pagerbdamas jų kilnų atsidavimą taikos labui noriu su giliu pripažinimu prisiminti visus, atidavusius savo gyvybes už tai, kad galėtų gyventi kiti: už juos kreipiu savo maldas Dievop ir kviečiu tikinčiuosius daryti tą patį.
 
 

„Humanitarinė intervencija“

11. Kai civiliams gyventojams gresia pavojus būti įveiktiems puolamo neteisaus agresoriaus, ir politinės priemonės, taip pat gynyba nenaudojant prievartos pasirodo bevaisės, tuomet, žinoma, teisėta ir netgi privalu imtis konkrečių iniciatyvų nuginkluoti agresoriui. Tačiau šios priemonės privalo būti ribotos laiko atžvilgiu ir vykdomos labai tiksliai apibrėžtu tikslu. Jos turi būti vykdomos visiškai gerbiant tarptautinę teisę, už jas turi laiduoti supranacionaliniu lygiu pripažintas autoritetas. Jokiu būdu šių iniciatyvų nedera palikti grynai ginklų logikai.

Todėl dera kuo išsamiau ir geriau įgyvendinti tai, ką Jungtinių Tautų Chartija numato apibrėždama veiksmingas intervencijos priemones bei būdus laikantis tarptautinės teisės. Šiuo požiūriu Jungtinių Tautų Organizacija pati privalo pasiūlyti visoms valstybėms narėms lygią galimybę dalyvauti priimant sprendimus, panaikindama privilegijas ir diskriminavimus, silpninančius jos vaidmenį ir tikėtinumą.

12. Tai atveria naują erdvę apmąstymams ir diskusijoms tiek politikai, tiek teisei, ir tikimės, jog ši sritis bus rūpestingai ir išmintingai plėtojama. Būtina neatidėliojant atnaujinti tarptautinę teisę ir tarptautines institucijas, ir šio atnaujinimo išeities taškas ir pamatinis organizavimo kriterijus turi būti žmonijos ir žmogaus asmens gėrio pirmenybė prieš visa kita. Toks atnaujinimas juo labiau būtinas pažvelgus į paradoksą šiuolaikinio karo, kai iš neseniai vykusių konfliktų paaiškėjo, kad kareiviams garantuojamas kuo didžiausias saugumas, o civiliai gyventojai patiria nuolatinį pavojų. Jokiame konflikte neleistina ignoruoti civilių teisės į saugumą.

Be teisinių ir institucinių svarstymų visiems geros valios vyrams ir moterims, pašauktiems asmeniškai atsiduoti taikos reikalui, išlieka pamatinė pareiga: auklėti taikos dvasia, plėtoti taikos struktūras ir neprievartinės veiklos būdus, taip pat visais įmanomais būdais stengtis konfliktuojančias puses susodinti prie derybų stalo.
 

Taika solidarume

13. „Taika žemėje Dievo mylimiems žmonėms!” Nuo karo problematikos mūsų žvilgsnis natūraliai atsigręžia į kitą glaudžiai susijusį dalyką: solidarumo klausimą. Kilni ir įpareigojanti taikos užduotis, giliai įsišaknijusi žmonijos pašaukime būti viena šeima ir suvokti save kaip tokią, remiasi principu, pagal kurį žemės ištekliai skirti visiems. Šis principas nepaneigia žmogaus teisės į privačią nuosavybę; jis kaip tik praplečia privačios nuosavybės suvokimą bei valdymą neatsiejama socialine funkcija bendrojo gėrio ir ypač silpniausiųjų visuomenės narių labui (2). Deja, šio pamatinio principo daug kur nepaisoma, tai parodo vis didėjantis atotrūkis tarp Šiaurės, – kur gausu gėrybių bei išteklių ir vis daugėja senų žmonių, – ir Pietų, kur šiandien daugiausia gyvena jaunosios kartos ir kur vis dar stokojama tikėtinų socialinės, kultūrinės bei ekonominės plėtros perspektyvų.

Nedera pasiduoti iliuzijai ir tikėti, jog tiesiog karo nebuvimas yra tolygus ilgalaikei taikai. Nėra tikros taikos, jeigu nėra lygybės, tiesos, teisingumo ir solidarumo. Pasmerktas žlugti kiekvienas planas, kuriame atskirtos dvi neatskiriamos ir tarpusavyje susijusios teisės: teisė į taiką ir teisė į integralią ir solidarią plėtrą. „Tarp žmonių ir tautų siautėjančios neteisybės, akivaizdi ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo” (3).

14. Naujojo šimtmečio pradžioje labiausiai į mūsų žmogiškąją ir krikščioniškąją sąžinę beldžiasi milijardų vyrų ir moterų skurdas. Ši situacija pasirodo dar dramatiškesnė, kai suvokiame, jog didžiosios ekonominės mūsų laikų problemos kyla ne dėl išteklių stygiaus, bet dėl to, kad dabartinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės struktūros vargiai atitinka tikrosios plėtros reikalavimus.

Todėl tiek neturtingų, tiek klestinčių bei turtingų kraštų varguoliai, teisėtai „prašo teisės dalyvauti naudojantis medžiaginėmis gėrybėmis ir gerai panaudoti savo darbo galią, šitaip kuriant teisingesnį ir visiems laimingesnį pasaulį. Vargšų pažanga yra didžiulė galimybė visai žmonijai augti morališkai, kultūriškai ir netgi ekonomiškai” (4). Žvelkime į vargšus ne kaip į problemą, bet kaip į žmones, kurie gali tapti pagrindiniais naujos ir žmogiškesnės ateities visam pasauliui statytojais.

Būtinybė naujai apmąstyti ekonomiką

15. Šiuo požiūriu reikia taip pat išnagrinėti vis didėjantį susirūpinimą, kurį šiandien daugelis mokslininkų ir ekonomikos tyrinėtojų bei ekspertų jaučia, kai, susidurdami su naujomis problemomis, apimančiomis skurdą, taiką, ekologiją ir jaunosios kartos ateitį, jie mąsto apie rinkos vaidmenį, visur besiskverbiančią monetarinę-finansinę dimensiją, didėjantį ekonominės ir socialinės sferos atotrūkį ir panašius su ekonomine veikla susijusius dalykus.

Gal atėjo metas iš naujo ir rimtai apsvarstyti ekonomikos prasmę ir jos tikslus. Atrodo, kad neatidėliotinai būtina iš naujo apmąstyti pačią gerovės sąvoką, kad jos neužgožtų vien siauras utilitaristinis požiūris, nustumiantis tokias vertybes kaip solidarumas ar altruizmas į patį pakraštį ir paliekantis joms mažai vietos.

16. Norėčiau pakviesti ekonomikos tyrinėtojus, tiek šios srities vadybininkus, taip pat atsakinguosius politikus, –kaip būtinybę suvokti, kad praktinė ekonominė veikla ir su ja susijusi ekonominė politika turi būti siekiama dėl kiekvieno žmogaus ir žmogaus kaip visumos gerovės. Tai ne tik etikos, bet ir sveikos ekonomikos reikalavimas. Atrodo, patirtis patvirtina, jog ekonomikos sėkmė vis labiau priklauso nuo žmonių ir jų gebėjimų vertinimo, nuo to, kad skatinamas jų pačių dalyvavimas, vis geriau panaudojamos žinios bei informacija ir ugdomas solidarumas.

Šios vertybės, kurios toli gražu nėra svetimos ekonomikai ir verslui, padeda iš tikrųjų imtis humaniško mokslo bei praktinės veiklos. Ekonomika, neatsižvelgianti į etinį matmenį ir nesirūpinanti tarnauti asmenybės – kiekvieno asmens ir asmens kaip visumos – gėriui negali vadintis „ekonomika”, suvokiama racionalaus ir konstruktyvaus medžiaginio turto valdymo prasme.
 

Kokius plėtros modelius rinktis?

17. Pats faktas, kad žmonija, būdama pašaukta sudaryti vieną šeimą, iki šiol tebėra dėl skurdo tragiškai padalyta į dvi dalis – dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje daugiau kaip milijardas ir keturi šimtai milijonų žmonių gyvena visiškame skurde, – vadinasi, neatidėliotinai būtina iš naujo apmąstyti modelius, inspiruojančius plėtros politiką.

Šiuo požiūriu teisėti ekonominio efektyvumo reikalavimai turi būti geriau suderinti su politinio dalyvavimo ir socialinio teisingumo reikalavimais, nebekartojant dvidešimtajame amžiuje padarytų ideologinių klaidų. Konkrečiai tai reiškia, kad solidarumas privalo integraliai įsilieti į ekonominės, politinės ir socialinės tarpusavio priklausomybės tinklą, kurį globalizacijos procesas nuolat stiprina.

Šie procesai kviečia permąstyti tarptautinį bendradarbiavimą kaip naują solidarumo kultūrą. Jeigu galvojama apie taikos ugdymą, bendradarbiavimas negali apsiriboti tik  pagalba ar parama, ypač kai tikimasi sulaukti grįžtant pelno iš suteiktų išteklių. Veikiau šis bendradarbiavimas turi išreikšti konkretų apčiuopiamą įsipareigojimą solidarumui, kuris leistų vargingiesiems tapti savo plėtros veiksniais ir leistų kuo didesniam skaičiui žmonių konkrečiomis jų gyvenamomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis veikti pagal žmogui būdingą kūrybingumą, nuo kurio priklauso taip pat ir tautų turtingumas (5).

Ypač būtina galutinai išspręsti seną vargingųjų tautų tarptautinės skolos problemą, drauge garantuojant finansavimą, kad būtų įveiktas badas, mitybos nepriteklius, ligos, neraštingumas ir aplinkos erozija.

18. Šiandien labiau negu praeityje neatidėliotinai būtina ugdyti visuotinių moralinių vertybių suvokimą, kad galima būtų imtis šiandienos problemų, kurios visos vis labiau įgyja globalinę apimtį. Taikos ir žmogaus teisių puoselėjimas; valstybių viduje ar už jų sienų išsiplečiančių ginkluotų konfliktų sureguliavimas; etninių mažumų ir migrantų apsauga; aplinkosauga; kova su baisiomis ligomis; kova su narkotikų ir ginklų prekeiviais, su ekonomine bei politine korupcija – tai dalykai, su kuriais šiandien nei viena tauta negali susidoroti pati viena. Tai liečia visą žmonių bendriją, ir todėl šias problemas dera nagrinėti bei spręsti bendromis pastangomis.

Turi būti rastas būdas, kaip suprantama ir bendra kalba aptarti keliamas žmonijos ateities užduotis. Tokio dialogo pagrindas yra visuotinis moralinis įstatymas, įrašytas žmogaus širdyje. Sekdama šia dvasios „gramatika” žmonių bendrija gali imtis bendrabūvio problemų ir gerbdama Dievo planą žengti pirmyn (6). Tikėjimo ir proto, religijos ir moralės susitikimas gali duoti lemiamą impulsą dialogui bei bendradarbiavimui tarp tautų, kultūrų ir religijų.
 

Jėzus, taikos dovana

19. „Taika žemėje Dievo mylimiems žmonėms!” Žvelgdami į Didįjį jubiliejų krikščionys visame pasaulyje rūpinasi iškilmingai paminėti Įsikūnijimą. Dar kartą klausydami angelų skelbimo iš dangaus virš Betliejaus (plg. Lk 2, 14), jie prisimena Įsikūnijimą suvokdami, kad Jėzus yra „mūsų sutaikinimas” (Ef 2, 14) taikos dovana visiems žmonėms. Pirmutiniai jo žodžiai mokiniams po prisikėlimo buvo: „Ramybė jums!” (Jn 20, 19.21.26). Kristus atėjo suvienyti, kas buvo suskaldyta, sugriauti nuodėmę bei neapykantą ir iš naujo pažadinti pašaukimą į vienybę ir brolystę. Todėl jis yra šaltinis ir provaizdis šios atnaujintos, broliškąja meile, nuoširdumu ir taikingumu apimtos žmonijos, kurios visi ilgimės” (7).

20. Šiais jubiliejiniais metais Bažnyčia gyvai prisimena savo Viešpatį ir siekia patvirtinti savo pašaukimą ir misiją būti Kristuje „sakramentu” arba ženklu ir įrankiu – taikos pasaulyje ir pasauliui. Bažnyčiai evangelizacinės misijos vykdymas reiškia darbą taikos labui. „Tuo būdu vienintelė Dievo kaimenė – Bažnyčia, kaip iškelta vėliava tautų akivaizdoje, pateikdama visai žmonių giminei taikos Evangeliją, keliauja su viltimi į amžinosios tėvynės tikslą” (8).

Katalikams įsipareigojimas kurti taiką ir teisingumą nėra šalutinis, bet esminis. Jo turi būti imamasi atsiveriant broliams ir seserims iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, kitų religijų sekėjams ir visiems geros valios vyrams bei moterims, su kuriais katalikai dalijasi tuo pačiu taikos ir brolybės rūpesčiu.
 

Didžiadvasiškai įsipareigoti taikos labui

21. Vilties ženklas yra tai, kad, nepaisant daugelio sunkių kliūčių, didžiadvasiškai bendradarbiaujant daugeliui žmonių, kasdien ir toliau plėtojamos taikos iniciatyvos bei projektai. Kuriant taiką bendradarbiauja:
– tėvai, kurie yra savo šeimose taikos pavyzdžiai bei liudytojai ir auklėja savo vaikus taikos dvasia;
– mokytojai, gebantys perduoti tikrąsias vertybes, glūdinčias kiekvienoje mokslo srityje ir istoriniame bei kultūriniame žmonijos pavelde;
– dirbantys vyrai bei moterys, besistengiantys tęsti šimtmečius nesibaigiančią kovą dėl darbo orumo, atsižvelgdami į naujas situacijas, kai tarptautiniu lygiu šaukiamasi teisingumo ir solidarumo;
– politiniai vadovai savo pačių bei savo šalių politinę veiklą grįsdami tvirtu ir principingu nusistatymu ugdyti taiką ir teisingumą; tarptautinių organizacijų darbuotojai, kurie dažnai su vargingais ištekliais dirba pirmutinėse fronto linijose, kur buvimas „taikdariu” gali sukelti pavojų asmeniniam saugumui;
– nevyriausybinių organizacijų nariai, kurie įvairiose pasaulio dalyse ir įvairiausiose situacijose tyrimais bei veikla darbuojasi konfliktų prevencijos bei jų sprendimo labui. Tikintieji, būdami įsitikinę, jog tikras tikėjimas niekuomet negali tapti karo nei smurto šaltiniu, per ekumeninį ir tarpreliginį dialogą puoselėja taikos ir meilės pagrindus.

22. Mano mintys krypsta ypač į jus, mieli jaunuoliai, kurie ypač išgyvenate gyvenimo palaimą ir turite pareigą jo neiššvaistyti. Savo mokyklose ir universitetuose, darbovietėse, poilsio bei sporto vietose, kad ir ką darytumėte, leiskitės vadovaujami nuolatinės minties: taika jumyse ir aplink jus, taika visuomet, taika su visais, taika visiems.

Aš skiriu šį maldavimą jums, jaunuoliai, kurie, nelaimei, išgyvenote tragišką karo patirtį ir jaučiate neapykantą bei kerštą – maldauju, padėkite visas įmanomas pastangas siekdami iš naujo rasti susitaikinimo ir atleidimo kelią. Tai sunkus kelias, tačiau jis yra vienintelis, kuris leis viltingai pažvelgti į ateitį jums, jūsų vaikams, jūsų kraštams ir visai žmonijai.

Mieli jaunuoliai, turėsiu galimybę tęsti šį dialogą su jumis, kai susitiksime Romoje ateinantį rugpjūtį, jubiliejiniais metais švęsdami Pasaulio jaunimo dieną.

Popiežius Jonas XXIII vienoje iš paskutinių savo viešųjų kalbų dar kartą ragino „geros valios žmones” angažuotis taikos programai, besiremiančiai „klusnumo Dievui, gailestingumo ir atlaidumo Evangelija”. Toliau jis tęsė: „Be abejo, šviesus taikos fakelas tęs savo kelią, įžiebdamas džiaugsmą, skleisdamas šviesą ir malonę žmonių širdyse visoje žemėje, atskleisdamas jiems anapus visų sienų brolių ir seserų veidus, draugų veidus” (9). Mieli 2000 metų jaunuoliai, išvyskite patys ir padėkite kitiems atskleisti brolių ir seserų veidus, draugų veidus!

Šiais Jubiliejaus metais, kai Bažnyčia iškilmingais maldavimais imasi melstis už taiką,  su vaikišku pamaldumu atsigręžiame į Jėzaus Motiną. Šaukdamiesi jos kaip Taikos Karalienės, mes prašome, kad ji gausiai išlietų mums savo motiniško gerumo dovanas ir padėtų žmonijai tapti viena solidaria ir taikia šeima.
 
 

Iš Vatikano 1999 m. gruodžio 8 d.

(1) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Žodis 1999 m. Pasaulinės taikos dienos proga (1998 m. gruodžio 8 d.), 1.
(2) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 30–43.
(3) Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 2317.
(4) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 28.
(5) Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje 50-ųjų įsteigimo metinių proga (1995 m. spalio 5 d.), 13.
(6) Plg. ten pat, 3.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Ad gentes, 8.
(8) Vatikano II Susirinkimas. Unitatis redintegratio, 2.
(9) Popiežius Jonas XXIII. Kalba Balzano premijos įteikimo proga (1963 m. gegužės 10 d.): AAS 55, (1963), 455.